Kelias savaites virš Europos kabėjęs radioaktyviųjų dulkių debesis sukėlė rimtą susirūpinimą, tačiau specialistai suskubo nuraminti visuomenę, kad jis visiškai nepavojingas.

Per visą žemyną

Ši istorija, kurią neperdedant būtų galima pavadinti detektyvine, prasidėjo dar spalio pradžioje, kai Vokietijos federalinės radiacinės saugos agentūros specialistai, vykdantys nuolatinę galimos radiacinės taršos stebėseną, rugsėjo 29 – spalio 3 dienomis Vokietijoje ir Austrijoje paimtuose oro mėginiuose aptiko radioaktyviojo izotopo rutenio-106 pėdsakų. Kadangi radioaktyviųjų dalelių koncentracija buvo labai maža ir nekėlė pavojaus nei žmonių sveikatai, nei aplinkai, šis įvykis nepatraukė didesnio visuomenės dėmesio, tačiau ekspertams užminė nelengvą mįslę – kaip rutenis-106 pateko į atmosferą? Šio radioaktyviojo izotopo pėdsakų kelias savaites buvo fiksuojama ir Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje bei kitose šalyse.

Dirbtinės kilmės rutenis-106 paprastai naudojamas medicininėje įrangoje, skirtoje spindulinei terapijai. Tačiau ar per visą Europą nukeliavęs radioaktyviųjų dulkių debesis galėtų būti siejamas su nedideliu rutenio-106 nuotėkiu dėl medicininio prietaiso gedimo kur nors Ukrainoje ar Čekijoje? Pasak Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) atstovų, pirminiai duomenys, gauti iš radiacinės taršos monitoringo stočių įvairiose Europos valstybėse, rodo, kad padidėjusią rutenio-106 koncentraciją ore lėmė radiacijos šaltinis, kurio aktyvumas siekė nuo 100 iki 300 terabekerelių. Kitaip tariant, jeigu toks šaltinis būtų buvęs tankiai apgyvendintoje Europoje, būtų reikėję kelių kilometrų atstumu nuo jo atlikti masinę gyventojų evakuaciją. Tačiau žemyno šalis pasiekęs radioaktyvusis debesis jau nebuvo pavojingas. Nustatyta, kad rutenio-106, kurio skilimo pusperiodis yra 373 dienos, koncentracija ore virš Europos pradėjo mažėti nuo spalio 6 dienos ir šiuo metu šios radioaktyviosios dalelės yra beveik visiškai išsisklaidžiusios.

Versijos ir paneigimai

TATENA ekspertai atmeta branduolinės avarijos kuriame nors civiliniame ar kariniame objekte versiją, nes tokiu atveju į atmosferą kartu su ruteniu-106 būtų buvę išmesta ir įvairių kitų radioaktyviųjų dalelių. Nagrinėjant monitoringo duomenis, gautus iš Rytų ir Vidurio Europos stebėjimo stočių, buvo iškelta prielaida, kad radioaktyvusis debesis po kokios nors radiacinės avarijos galėjo atslinkti iš Rusijos. Šios šalies atstovai tokią prielaidą paneigė pateikdami savo monitoringo duomenis, rodančius, kad spalio pradžioje europinėje Rusijos dalyje rutenio-106 pėdsakų ore buvo aptikta tik vienoje vietoje – Sankt Peterburge. Tačiau jo koncentracija esą buvusi itin maža ir siekė vos 115,4 mikrobekerelių kubiniame metre, tai yra buvo dešimtis tūkstančių kartų mažesnė už leistiną lygį.

Prancūzijos radiacinės saugos instituto (IRSN) mokslininkai, pasak Norvegijos dienraščio „Dagbladet“, paskelbė spalio mėnesį įvairiuose Europos miestuose užfiksuotos oro taršos rutenio-106 dalelėmis tyrimo ataskaitą, kurios išvadose teigiama, jog šis incidentas yra branduolinės avarijos Rusijoje arba Kazachstane pasekmė. Tokia prielaida padaryta remiantis radiacinės taršos stočių įvairiose Europos šalyse matavimais ir Prancūzijos meteorologijos instituto „Meteo France“ pateikta orų informacija. Tyrimo autoriai mano, kad rutenio-106 dalelės į atmosferą pateko kažkur tarp Volgos ir Pietų Uralo, tiksliau nustatyti galimos avarijos vietos esą neįmanoma. Kadangi oficialūs Rusijos atstovai avarijos galimybę kategoriškai neigia, o Kazachstano iki šiol nieko nekomentuoja, tiesą sužinoti pasišovusiems mokslininkams belieka imtis detektyvų vaidmens. Kadangi ES pasiekęs radioaktyviųjų dalelių debesis jokio pavojaus žmonių sveikatai nesukėlė, matyt, po kurio laiko žiniasklaida apie jį pamirš. Tačiau nepamirš radiacinės taršos ekspertai.

Žiūri ir į kosmosą

Prancūzijos radiacinės saugos instituto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas Jeanas Christophe'as Garielis britų žurnalistams pareiškė, kad, paaiškėjus tyrimų rezultatams, Rusijos ir Kazachstano valdžia turėtų prisiimti atsakomybę ir nustatyti taršos šaltinį. „Negali nekelti susirūpinimo, kad rutenio-106 pėdsakų užfiksuota atmosferoje virš visos Europos. Toks įvykis kelia daug klausimų“, – sakė J.C.Garielis. Jo teigimu, jeigu Rusija ir Kazachstanas šiuo klausimu nebendradarbiaus, tyrimo turės imtis Jungtinių Tautų Organizacija.

Norvegijos radiacinės saugos tarnybos Civilinės saugos skyriaus vadovė Astrid Liland priminė, kad trys stebėjimo stotys Norvegijoje minėtu laikotarpiu ore užregistravo labai nedidelius rutenio-106 kiekius, ir pareiškė, jog, be jokių abejonių, jo koncentracija ten, kur įvyko avarija, turėjo būti gerokai didesnė. „Kol radioaktyviosios dulkės pasiekė Europą, rutenio-106 koncentracija smarkiai sumažėjo“, – pridūrė ji. A.Liland pabrėžė, kad rutenio-106 pėdsakų atmosferoje aptinkama itin retai. „Kažin ar per 20 praėjusių metų buvo nutikę kas nors panašaus. Tai, kad ore aptikome šios medžiagos, yra labai neįprasta“, – sakė civilinės saugos specialistė.

Tarp galimų rutenio-106 atsiradimo atmosferoje versijų minima ne tik avarija kokiame nors gamybiniame objekte ar naujų ginklų kūrimas, bet ir nukritęs dirbtinis Žemės palydovas. Pasak A.Liland, kai kuriuose iš jų radioaktyvieji izotopai naudojami kaip energijos šaltiniai, todėl teoriškai jie galėjo pasklisti nukritus palydovui arba jam išsihermetizavus aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose. Vis dėlto vargu ar paslapties skraistę padės praskleisti ir ši versija: Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, per kelis praėjusius mėnesius jokie palydovai su energijos šaltiniais, kuriuose naudojamas rutenis-106, nebuvo nukritę iš orbitos.

Du kartai – sutapimas?

Sakoma, kad vienas kartas – atsitiktinumas, du kartai – sutapimas, trys – jau sistema. Šiemet Europoje jau buvo užfiksuotas vienas mįslingas radioaktyviųjų medžiagų išmetimo atvejis. Sausio mėnesį Suomijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų Europos šalių radiacinės saugos stotys ore užfiksavo nedidelę jodo-131 koncentraciją. Didelis šių radionuklidų kiekis yra labai pavojingas, nes jie kaupiasi organizme ir gali sukelti vėžį. Suprantama, kodėl radiacinės saugos specialistai Europoje po šio incidento stengėsi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių šis jodo izotopas pateko į atmosferą: tai sužinojus paaiškėtų, ar didelė tikimybė, kad tokia tarša pasikartos. Deja, ir tą kartą nieko konkretaus išsiaiškinti nepavyko.

Ir sausį ekspertų žvilgsniai buvo nukrypę į Rusiją, mat manyta, kad radioaktyvusis jodas pasklido po reaktoriaus avarijos viename iš jos Šiaurės laivyno povandeninių laivų. Šią prielaidą sustiprino tai, kad pirmiausia jodo-131 buvo aptikta Norvegijoje ir Suomijoje, tai yra, Rusijos kaimynystėje. Tačiau ir tada Rusijos atstovai tvirtai paneigė, kad radioaktyviosios medžiagos galėjo pasklisti iš jos teritorijos. Ką gi, metai dar nesibaigė, tad belieka tikėtis, kad virš Europos vis pasirodantys mįslingos kilmės radioaktyviųjų medžiagų debesys ir toliau nekels pavojaus aplinkai ir sveikatai, nors toks reiškinys ir taptų sisteminis.