Tų metų balandžio 4-ąją į Sverdlovsko ligonines buvo paguldyti dešimtys miesto gyventojų su tais pačiais simptomais: beveik 40°C siekiančia temperatūra, silpnumu, pykinimu, kosuliu ir šaltkrėčiu. Vos per 2-3 dienas ligonių būklė stipriai pablogėdavo.

Stiprūs krūtinės skausmai, vėmimas krauju, apsunkęs kvėpavimas ir šoko būsena. Dar gyvų žmonių kūnai buvo nusėti lavondėmėmis. Gydytojai nesuvokė, su kokia liga susidūrė. Mirusiųjų artimieji atsakydavo pasiimti lavonus laidoti.

Viename Sverdlovsko rajone tarp gyventojų prasidėjo panika. Šie įvykiai netrukus patraukė ir viso pasaulio bendruomenės dėmesį – buvo įtariama, kad SSRS pažeidė draudimo kurti ir gaminti biologinį ginklą konvenciją.

Nepaisant to, sovietams pavyko ilgą laiką nuslėpti tikrąją epidemijos priežastį. Tuomet buvo sukurta visa visuomenės dezinformavimo, tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje, programa. Jos metu buvo akcentuojama oficiali versija: juodlige žmonės užsikrėtė nuo gyvulių mėsos.

Juodligės epidemija Sovietų Sąjungoje, 1979

Balandžio 4-ąją į Sverdlovsko 24-ąją ligoninę pradėjo masiškai kreiptis Čkalovsko rajono gyventojai. Visi jie atvyko su identiškais simptomais, jų būklė nuolat prastėjo. Medicinos įstaigoje nebuvo pasirengta tokiam antplūdžiui, todėl pacientus teko guldyti koridoriuose ant sofų ir neštuvų. Netrukus žmones teko vežti ir į aplinkines ligonines.

„Toks ligonių antplūdis buvo visiškai netikėtas, dalį jų mes todėl ir išvežėme į 20-ąją“, – 1979-aisiais pasakojo 24-osios ligoninės vyr. gydytoja Margarita Iljenko. Jai paskambinęs tos ligoninės vyr. gydytojas Jakovas Kipniceris pareiškė: „Klausyk, Iljenko, čia du taviškiai mirė… Panašu į pneumoniją“. Dar po kažkiek laiko – vėl skambutis: „Aš panikoje: dar trys mirė! Toksiška pneumonija“.

Gydytojai nesuprato, su kokia liga jiems teko susidurti, nes pradinėse stadijose ji pasireiškė plaučių uždegimo požymiais, tačiau pacientų būklė prastėjo pernelyg greitai. Žmonės mirdavo nuo kraujavimo plaučiuose arba kraujo išsiliejimo į smegenis, net ir taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją ar intensyvų gydymą vaistais.

Rusija, 2012-ieji Balandžio 5-ąją pacientus priiminėjo jau trys ligoninės. Kiekvieną parą mirdavo iki penkių žmonių. Gydytojai vis dar negalėjo aiškiai įvardinti tikrosios jų susirgimo ir mirties priežasties. Miestą apėmė panika: artimieji net atsisakydavo atsiimti lavoną, baiminosi parsinešti infekciją į namus.

„Liga progresavo neįtikėtinai greitai… Užeinu į vieną palatą. Apie trisdešimties metų vyras. Jis su manimi kalbasi, o ant jo kūno jau matyti lavondėmės. Staiga jis vemia krauju. Ir viskas. Pabaiga“, – Sverdlovsko 24-osios ligoninės vyr. gydytoja. Balandžio 10-ąją 40-osios ligoninės medikai atliko pirmąjį vieno iš žuvusiųjų nuo nežinomos ligos skrodimą.

Jie pirmą sykį ir paskelbė diagnozę – juodligė. Vėliau diagnozė buvo patvirtinta ir Maskvoje. Netrukus į Sverdlovską atvyko komisiją iš Maskvos, kuriai vadovavo akademikas Petras Burgasovas. Kartu mieste pasirodė ir saugumo agentai. Dabar visus susirgusiuosius juodlige guldė į 40-ąją ligoninę, kur buvo įrengta speciali 500 lovų gydykla infekciniame skyriuje.

Komisija nuo balandžio 10 iki 13 dienos tyrinėjo galvijus – avis ir karves. P. Burgasovo vadovaujami ekspertai nustatė, kad masinį gyvulių apsikrėtimą juodlige sukėlė mėsos ir kaulų miltai pašare, kurie buvo užkrėsti virusu. Tuo pat metu apie juodligę pirmą sykį prabilo sovietinė žiniasklaida.

Juodligės epidemija Sovietų Sąjungoje, 1979

Per televiziją kas dvi valandas buvo transliuojami pranešimai, primenantys apie draudimą pirkti galvijų mėsą turguose ir iš pavienių žmonių. Laikraščiuose buvo aprašomi simptomai ir perspėjama apie mėsos vartojimo pavojus. Miesto gatvėse buvo išklijuoti plakatai, kuriuose buvo vaizduojamos karvės su užrašais: „Juodligė!“.

Tarp žuvusiųjų buvo daug alkoholikų ir užkietėjusių rūkalių – žmonių su akivaizdžiai nusilpusiu imunitetu. „Vos buvo nustatyta tiksli diagnozė, visiems gydytojams buvo paaiškinta, kad pacientai užsikrėtė juodlige suvalgę užkrėstos mėsos. Tačiau mano asmeniniai stebėjimai rodo kitą variantą: pernelyg daug jau nesueina galai“, – vėliau prisiminė 40-osios ligoninės patalogoanatomė Tatjana Kozak.

 „Aš prisimenu du inžinierius – atsargos karininkus, tuo metu atlikinėjusius karinę atranką viename iš Sverdlovsko dalinių. Abu jie mirė dėl tos pačios priežasties. Mirė žmonės, visiškai neturėję sąlyčio su mėsa. O ir užkrato būdą mes matėme ne maistiniu traktu, o oro lašeliniu. Rečiausias atvejis! Iš kur jis atsirado? Aš nežinau“, – prisiminė ekspertė.

Patologoanatomams buvo liepta „iš aukščiau“ mirties priežastimi nurodyti sepsį. Dokumentuose juodligė buvo įrašyta kodiniu pavadinimu „sepsis 002“. Balandžio 21-ąją, praėjus porai savaičių po pirmojo mirtino atvejo, prasidėjo gyventojų vakcinavimas.

Žurnalo „Science“ duomenimis, 59 tūkst. žmonių buvo paskiepyti nuo juodligės. 80 proc. jų gavo bent vieną skiepą nuo juodligės. Sovietai skelbė apie 200 tūkst. paskiepytų gyventojų. Tuo pat metu buvo pradėta ir Čkalovsko rajono dezinfekcija. Cheminėmis medžiagomis plovė namų stogus, kai kuriose vietose netgi nuiminėjo asfaltą ar viršutinį grunto sluoksnį.

Komunalininkai plovė namus ir gatves. Butai, kur gyveno užkrėstieji, buvo apdorojami chloro mišiniu. Jų artimiesiems buvo skiriami antibiotikai. Daugiausiai darbo jėgos buvo skirta „Keramik“ gamyklai ir kariniam miesteliui „Sverdlovsk-19“, kuriame, kaip vėliau ir paaiškėjo, buvo juodligės židinys.

Kaip ir vėliau nutikusio Černobylio katastrofos padarinių likvidacijos metu, ne visi gelbėjimo darbų dalyviai žinojo, kad dirba tokioje vietoje, kur yra juodligės užkratas. Dalį kareivių iškvietė į dalinius net nepranešę, kokiu tikslu yra šaukiami.

 Birželio 12-ąją epidemijos rajone buvo užfiksuota paskutinė juodligės auka. Oficialiais duomenimis, viso žuvo 64 asmenys. Nelaimės tyrėjai įvardija kitą skaičių – iki 100 žmonių, rašoma „tjournal“. Vietos gyventojai ir medikai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų, įskaitant ir pacientus su „sepsio“ ar „plaučių uždegimo“ diagnozėmis.

Didžioji mirčių dalis buvo užfiksuota balandžio pradžioje, likusieji – antrosios epidemijos bangos metu, kurios metu liga užsikrėtė „likvidatoriai“. Mokslininkai pažymi, kad daugelis epidemijos aukų – vyrai. Tarp žuvusiųjų nėra nė vieno vaiko, daug mažiau moterų.

Sovietinis mokslo leidinys visai šalia apie pavienius susirgimo juodlige atvejus Sverdlovske paskelbė praėjus metams – 1980-ųjų gegužę.

Paskelbus apie epidemiją sovietinėje žiniasklaidoje, informacija susidomėjo ir tarptautinė bendruomenė.

JAV mokslininkas Matthew Meselsonas kartu su kolegomis kreipėsi į SSRS valdžią. Jie norėjo pasikalbėti su sovietų gydytojais ir išsiaiškinti, ar Sovietų Sąjunga galėjo pažeisti konvenciją dėl bakteriologinio ginklo gamybos draudimo. SSRS atsisakė įsileisti amerikiečius net iki 1986-ųjų.

Tik tuomet M. Meselsonui buvo leista atvykti į Maskvą ir pakalbėti su keturiais epidemijos metu Sverdlovske dirbusiais specialistais. Sovietų mokslininkai papasakojo versiją apie užkrėstą mėsą ir 96 pacientus, iš kurių 64 neišgyveno.

Medikai apibūdino ligos simptomus, stengdamiesi sukurti tinkamą ligos eigos paveikslą. Amerikiečiai buvo patenkinti pokalbiu. Po to jie tvirtino, kad rusų žodžiai skamba įtikinamai, tačiau reikia atlikti papildomus epidemiologinius ir kitus tyrimus.

1988-asiais du sovietų medikai kalbėjo JAV infektologų konferencijoje, kur papasakojo tą pačią istoriją. KGB padarė viską, kad istorija apie nekokybišką mėsą atrodytų įtikinamai – tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Jie pareikalavo iš likusių gyvųjų pasirašyti „valstybinės paslapties“ neatskleidimo dokumentus, atėmė iš ligoninių visų pacientų ligų istorijas, pakalbėjo su medikais ir žuvusiųjų artimaisiais.

Juodligės epidemija Sovietų Sąjungoje, 1979

Šviesos į šią istoriją daugiau įleido tik Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. 1992-aisiais jis interviu „Komsomolskaja pravda“ papasakojo, kad dėl kilusios epidemijos kaltos slaptosios tarnybos.

„KGB vis tik pripažino, kad priežastimi buvo mūsų pačių kariuomenės tyrinėjimai. Andropovas paskambino Ustinovui ir įsakė likviduoti šią gamybą visiškai. Aš maniau, kad jie taip ir padarė. Pasirodė, laboratoriją paprasčiausiai perkėlė į kitą sritį, šio ginklo gamyba tęsėsi toliau“, – aiškino pirmasis po SSRS griūties Rusijos prezidentas.

Tuometiniam šalies vadovui juodligės epidemija buvo ypač jautri tema. 1979-aisiais jis faktiškai vadovavo Sverdlovsko apskričiai. Būtent jis priėmė akademiko Burgasovo ataskaitą, tuomet pareiškusio, kad epidemija kilo dėl užkrėstos mėsos.

Maža to, Burgasovas netgi bandė įtikinti tuometinį regiono Komunistų partijos lyderį, kad buvo įvykdyta diversiją. Mat buvo aptikta viruso padermė, sutinkama Kanadoje ir PAR. Tariamai norėta sugriauti SSRS įvaizdį prieš 1980-ųjų olimpines žaidynes.

Tuomet B. Jelcinas sutiko su akademiko išvadomis, o vėliau netgi tvirtino, kad nežinojo apie „Sverdlovsk-19“ miestelio laboratorijoje atliekamus karinius bandymus su virusu.

„Kai nutiko nelaimė, aš nesupratau, kas ir iš kur atsirado. Iš Maskvos atvyko autoritetinga komisija, kurios gretose netgi buvo SSRS KGB pirmininko pavaduotojas. Mums pranešė: suprask, kasinėjimų metu mieste išplito pavojinga infekcija. Tačiau viduje aš jaučiau nerimą: kažkas čia ne taip“, – cituojamas B. Jelcinas.

Pasak buvusio Rusijos prezidento, jis pradėjo abejoti komisijos išvadomis tik po asmeninio susitikimo su Jurijumi Andropovu. Po SSRS griūties prezidentas pats pasidomėjo Sverdlovsko epidemija ir nurodė savo patarėjams išsiaiškinti šį klausimą.

Pasirodo, kad iki 1979-ųjų įvykių akademikas Burgasovas kūrė antikūnus nuo biologinio ginklo – tame pačiame kariniame miestelyje „Sverdlovsk-19“. Iki pat savo mirties jis neigė karinės laboratorijos sąsajas su įvykiu. Amerikiečių mokslininkai, sužinoję naują informaciją apie įvykį, vėl kreipėsi į Rusijos valdžią ir šį kartą jiems buvo iškart leista atvykti.

Nuvažiavus į Maskvą jie vėl susitiko su rusų mokslininkais, kurie pakartojo savo versiją apie užkrėstus gyvulius. Tačiau šįkart jie patys nuvyko į Sverdlovską ir apklausė žuvusiųjų artimuosius. Jie taip pat sudarė infekuotųjų gyvenamųjų vietų žemėlapį, kuris rodė, kad dauguma jų gyveno netoli „Sverdlovsk-19“ karinio miestelio.

Vėliau mokslininkai ištyrė 1979-ųjų meteorologinius duomenis, pasiėmė tai, ko savo laiku nesusiprotėjo pasisavinti KGB – patologoanatomų skrodimų išvadas.

Įrašuose buvo nurodyta, kad juodlige buvo užsikrėsta ne per odą, o per plaučius. Tai buvo aiškus įrodymas, kad užkratas persidavė ne per mėsą, o buvo perduotas oru.

 Jungtinė įvairių šalių mokslininkų komanda apklausė ligoninių priimamųjų ir kapinių darbuotojus. Jie sugebėjo aptikti penkių išgyvenusių žmonių ligos istorijas, kurias, tikėtina, tiesiog pamiršo pasiimti KGB saugumiečiai.

Didžioji pacientų, kurių ligos istorijas pavyko atstatyti, dalis gyveno pietinėje miesto dalyje. Remiantis 1979-ųjų balandžio mėnesio vėjų kryptimis, mokslininkai iš JAV nusprendė, kad epidemijos priežastimi tapo aerozolis su juodlige, o kilmės vieta – „Sverdlovsk-19“ karinis miestelis.

Mokslininkų manymu, į aplinką pateko nedidelis kiekis užkrato – ne daugiau ketvirčio arbatinio šaukštelio medžiagos. „Būtina išsiaiškinti, kokie tyrimai buvo atliekami kariniame miestelyje, ir dėl ko įvyko aerozolio nutekėjimas“, – rašoma jų ataskaitoje.

Straipsnyje žurnalui „Ural“ Rusijos mokslų akademijos narys Sergejus Parfenovas pasakojo, kad jau po SSRS griūties jam pradėjo skambinti karininkai, kurie tarnavo „Sverdlovsk-19“ karinėje bazėje. Taip jis sužinojo, kad kariniame miestelyje vakcinacija vyko skubos tvarka ir anksčiau negu Čkalovsko rajone.

Juodligės epidemija Sovietų Sąjungoje, 1979 Juodligės epidemija Sovietų Sąjungoje, 1979 Sykį mokslininkas gavo laišką, kurį parašęs asmuo tvirtino, kad dalyvavo atliekamuose bandymuose.

Jo teigimu, mokslininkų grupėje buvo ir akademikas Burgasovas. S. Parfenovas, remiantis liudininkų parodymais, iškėlė versiją, kad nelaimė „Sverdlovsk-19“ kilo dėl personalo klaidos. „Tuo metu šalia stovėjo didelės talpos su jau paruoštomis suspaustomis sporomis. Jeigu avarija būtų palietusi ir jas, tai išmetimo teritorija taptų „išdeginta žeme“, žūtų visi stuburiniai“, – cituojamas laiškas S. Parfenovui.

Tačiau mokslininkas pažymėjo, kad nėra aišku, ar galima šiuo informacijos šaltiniu pasitikėti. Vėliau atsitiktinio viruso nutekinimo versiją jam patvirtino ir dar vienas pašnekovas – buvęs Uralo karinės apygardos Ypatingojo skyriaus vadovas Andrejus Mironiukas.

Jis patvirtino, kad incidentas įvyko dėl neatsargaus aptarnaujančio personalo darbo. Pasak jo, vienas iš darbuotojų, atėjęs anksti į darbą, neįjungė apsauginių mechanizmų. Šiuo metu biologinės gynybos centras „Sverslovsk-19“, kur buvo gaminamas sovietinis biologinis ginklas, oficialiai yra išformuotas.