Neretai esame linkę vienos markės ar kėbulo tipo automobilių savininkus „sumauti“ ant to paties kurpalio. Sakome, kad prie „Mercedes-Benz“ vairo sėda komforto ir kokybės mėgėjai, BMW automobiliuose (labai viliamės, jog...) saugos diržus segasi drąsūs greičio fanatai, na, o universalaus kėbulo automobilius vairuoja... mylintys tėčiai ir mamos.

Tačiau retai kada kalbame ir nepelnytai už paraščių paliekame kabrioletų savininkus. O be reikalo.

Miestų gatvėse, o juolab greitkeliuose kabrioletų nepastebėti neįmanoma.

Kaip ir kabrioletų vairuotojų. Kodėl? Ogi todėl, kad tai – išskirtinės asmenybės. Jie – charizmatiški, be galo žavingi ir iš minios išsiskiriantys žmonės.

Pakeitęs tuziną – sėdo atgal į kabrioletą

„Kėdainiuose esu pastebėjęs kokias, sakyčiau, dvi dešimtis kabrioletų. Džiugu, kad su laiku jų pas mus tik daugėja, – šypteli kėdainietis Marius SARAPINAS (31), antrąjį kartą prie kabrioleto, šįkart – „Opel Astra“ G Cabriolet vairo sėdęs praėjusią vasarą. – Pirmąjį kabrioletą įsigijau prieš aštuonerius metus, kai išvažiavau gyventi į Vokietiją. Kadangi miestas, kuriame apsistojau, buvo Vokietijos ir Olandijos pasienyje, patogu būti tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, dirbau pastarojoje. O ten – orai šilti, daugiau nei tinkami tokiu automobiliu važinėtis. Pamačiau, kiek daug žmonių, ir dargi paties įvairiausio amžiaus, ten vairuoja kabrioletus... ir pats natūraliai užsimaniau tokio. Olandijoje, vos tik pirmieji pavasariškai nusiteikusios saulės spinduliai pasirodo, žmonės, apsimuturiavę šalikais, kepurėmis ir akiniais nuo saulės, kaipmat pasikelia stogą ir važiuoja į senąsias miestų gatveles kavos atsigerti.“

Metus visur keliavęs savuoju automobiliu be stogo, jaunuolis užsigeidė naujų vėjų. Įsigijo pirmąjį BMW.

Po jo sekė dar keletas automobilių, kol prieš metus M. Sarapinas ir vėl sugrįžo ten, kur su didžiausiu malonumu sėdėjo pačioje pradžioje – prie kabrioleto vairo. Juk nuo to, kas lemta, nepabėgsi...

Kėdainietis Marius Sarapinas vairuoja savo antrąjį kabrioletą. Pirmąjį įsigijęs prieš kone aštuonerius metus, po to – išbandęs kitokių markių ir tipų automobilius, praėjusią vasarą jaunas vyras sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – už kabrioleto vairo.

Pirmoji išbandė mama: parvairavo iš Biržų

„Ruošiausi sugrįžti gyventi į Lietuvą. Internetiniuose skelbimuose ėmiau dairytis įsigyti didesnę, praktiškesnę transporto priemonę. Svarsčiau apie universalą. Bet žvilgsnį patraukė kabrioletų pasiūla. Ėmiau atidžiau vartyti skelbimus su parduodamais kabrioletais. Išsirinkau juodą automobilį, kuris buvo parduodamas Biržuose. Kadangi vis dar buvau svetur, į Biržus nuvažiavo tėtis. Nupirko, bet ilgai pasidžiaugti nespėjau – buvo problemų su automobilio registracija, ir teko grąžinti jį pardavėjui. Tądien, kai tėtis parvarė kabrioletą atgal, už dvidešimties kilometrų atsirado kitas. Sidabrinis. Grąžinęs juodąjį, tėtis už pusvalandžio jau apžiūrinėjo man sidabrinį. Mama padarė keletą nuotraukų išmaniuoju telefonu. Atsiuntė. Patvirtinau. Nupirkom. Ir jį į Kėdainius parvairavo mano mama. Išbandė pati pirmoji“, – prisimena kėdainietis.

Pirmojo pasimatymo laukė su nekantrumu

Po poros mėnesių susipakavęs lagaminus ir sugrįžęs gyventi į Lietuvą, buvęs emigrantas pirmąją pažintį su savo automobiliu apturėjo kaime, močiutės sodybos visai netoli Kėdainių kieme.

„Kokia buvo pirmoji mano reakcija? Kadangi buvo saulėta vasaros diena, sėdau, paleidau variklį, atsidariau stogą ir išriedėjau į miestą, – juokiasi M. Sarapinas, vairuojantis 2198 cm³, 108 kW galios variklio „Opel Astra“ G Cabriolet. – Buvau jau ir užmiršti suspėjęs, koks iš tiesų kaifas važiuoti tokiu automobiliu. Nepabandęs to tiesiog nesužinosi. Privalai pajusti. Ir nors, kaip juokauju, vairuoju „Opel“, tačiau benziną pilu kaip į „apetitingąjį“ BMW, vis tik sugrįžęs prie kabrioleto nesigailėjau nei sekundei. Priešingai – stebėjausi, kodėl to nepadariau dar gerokai anksčiau.“

Mojuoja vienas kitam, buriasi į klubus

Kuomet M. Sarapinas savo automobiliu rieda Kėdainių gatvėmis, jį ne tik pastebi, bet garantuotai – dar ir girdi pusė miesto.

Kur jau ne: juk Mariaus automobilis be stogo – tarsi diskoteka ant ratų.

„Man patinka garsiai klausytis muzikos. Manau, kad mes, visi kabrioletų vairuotojai, tai mėgstame. Na, o aplinkiniams belieka tik susitaikyti su tuo ir pamėgti muziką tokią, kokią klausau aš. Aplinkiniams... esantiems pusės kilometro atstumu, – juokiasi jaunas vyras. Prasitaria, kad nors kabrioletų jo gimtajame mieste pastebimai daugėja, šis labai norėtų, kad ir dar daugiau žmonių įsileistų kabrioletus į savo garažus ir į savo... širdis. – Olandijoje tai – labai populiarus automobilio kėbulo tipas. Kaip kad baikeriai Lietuvoje, taip kabrioletų vairuotojai ten mojuoja vienas kitam prasilenkdami kelyje, buriasi į klubus, bendrauja su vienminčiais. Kita vertus, labai skųstis negaliu: mus, kėdainiečius, vairuojančius kabrioletus, ši aistra suvienijo. Susipažinome, bendraujame, mieste būtinai susimirksime šviesomis. Tokio paties modelio – „Opel Astra“ G Cabriolet – automobilių mieste yra tik keturi.“

Vaikų reakcijos kelia šypseną

Beje, pasivažinėjimas M. Sarapino kabrioletu kone didžiausią džiaugsmą suteikia ne kam kitam, bet... vaikams.

„Jie labai mėgsta važinėtis kabrioletu. Keliavome su draugu ir jo sūnumi, pasiūliau užverti stogą, bet vaikis stojo piestu: paprašė stogą palikti atvertą, visu garsu paleisti „Juodą orchidėją“, atsirėmė į sėdynę alkūne ir laukė, kol jį „pastebės kokia nors klasiokė“, – juokiasi po ilgų metų emigracijoje tėviškėn sugrįžęs kėdainietis. – Sykį kiemo vaikai, akylai stebėdami mano kabrioletą, nedrąsiai užkalbino ir mane patį ir prasitarė norintys pamatyti, kaip gi atsiveria kabrioleto stogas. Atidariau. Visi sukritę filmavo telefonais, buvo tiesiog apšalę.“

Kraštietė Ramunė Karulaitienė svajoja vieną dieną, gavusi motociklo vairuotojo teises, pradėti važinėti čioperiu. Na o kol kas Ramunė jau ketverius metus rieda kabrioletu. Tai – tarpinis, ir netgi labai mielas variantas tarp įprasto automobilio ir jos svajonių motociklo.

Skolina ir draugams, ir sūnui

Tiesa, verta pastebėti, jog ne vien mažamečiai vaikai eina iš proto, įsėdę į kabrioletą.

„Mano kabrioletu važinėja visi, kas tik netingi, – juokiasi kėdainietė Ramunė KARULAITIENĖ (47), raudono, 2003 metų gamybos „Opel Astra“ G Cabriolet savininkė. – Ir mano draugas, ir iš užsienio parvažiavę bičiuliai... Ir su artimaisiais, Lietuvoje gyvenančiais, susimainome, kai šie nori kabrioletu į Trakus ar prie jūros nuvažiuoti. Daugiausia šia transporto priemone važinėjasi ne savininkė, bet – mano sūnus. Jis mašiną iš manęs „atima“ dažniausiai.“

Auksinį „nukosėjo“, įsigijo raudoną

Pati apie kabrioletą R. Karulaitienė svajojo trejus metus.

„Visus juos važinėjau su „Nissan Almera“, bet mintyse sukosi kabrioletas. Kaimynas Robertas kaip tik važinėjosi tokiu automobiliu, pakabinusi akis kieme žiūrėdavau į jo kabrioletą, ganiau ganiau žvilgsniu, kol ir man pribrendo laikas įsigyti savąjį. Rinkausi jį kaip tikra moteris – norėjau gražaus automobilio. Ne tiek modelis buvo svarbu, bet išvaizda ir spalva. „Autogide“ išsirinkau auksinės spalvos kabrioletą, bet iš po nosies man jį „nuvilko“ kitas pirkėjas. Tuomet mano dėmesį patraukė raudonas „Opel Astra“ G Cabriolet. „Viskas, – pasakiau. – Šita.“ Nuvažiavau, pažiūrėjau ir supratau, kad tai tikrai TOJI. Maniškė“, – gero humoro jausmo nestokoja kėdainietė Ramunė.

Tarpinis variantas iki motociklo

Šis raudonas „Opel Astra“ kabrioletas, pirktas prieš ketverius metus, raudonplaukei kraštietei pirmas, bet – kaip šiandien tikina ji pati – šiukštu ne paskutinis.

„Viskas susiklostė savaime. Augo vaikai, teko važinėti universalais. Na, o svajonė prasidėjo nuo to, kad aš ir mano aplinkos žmonės, draugai, esame arba važiuojantys motociklais, arba prijaučiantys baikeriams ir motoklubams. Pusbrolis išmokė mane to džiaugsmo, to važiavimo motociklu žavesio. Atvėrė man akis ir padėjo suprasti, ką reiškia važiuoti motociklu, kas tai yra gamtos garsai, vėjo šiurenimas, kvapai, važiuojant pro upę, mišką ar viržių lauką. Tada prisižadėjau sau, kad vieną dieną, dar iki pensijos – o laiko tam dar turiu – išlaikysiu motociklo teises ir lakstysiu su čioperiu. Kabrioletas – tarpinis variantas. Tai – laisvo žmogaus automobilis, suteikiantis pojūčio laisvę. Vėjai, kvapai, garsai...“ – vardija R. Karulaitienė.

„Ką turguje perki?“

Tiesa, drauge su laisvės pojūčiu, plaukais šiurenančiu vėju ir nosį glostančiais gamtos kvapais, kabrioletų vairuotojus neišvengiamai užklumpa ir aplinkinių dėmesys. „Ir žvilgsniai, ir pypsėjimas... Net ir nepažįstami žmonės pamojuoja, nusišypso. O apie pažįstamus jau nė nekalbu – visi jie žino, kur aš esu. Su tokiu automobiliu niekur nepasislėpsi. Būna, pasistatau prie turgaus kabrioletą – jau tuoj skambina draugai ir klausia, ką perku turguje... Na, ir šiaip, juk gražių moterų nesimato, kai važinėja pasislėpusios automobiliuose su stogais. O tai – neteisinga. Be to, aš manau, kad kabrioletus vairuoja išskirtinės asmenybės. Pilkos pelės prie kabrioleto vairo ne tik nesižiūrėtų, bet net ir nesėstų. Paprasčiausiai jaustųsi labai negerai, – juokiasi R. Karulaitienė. – Prisiminiau ir dar vieną pokštą, susijusį su kabrioletu. Kai nusipirkau jį, mama juokais paklausė: „Ar neužteko pinigų normaliam automobiliui įsigyti, kad nusipirkai pusę mašinos, brezentu aptrauktos?“. Kabrioletas nori ar nenori, sulaukia labai daug dėmesio.“

Miesto gatvėmis kėdainietė Sonata Kulčickaitė, prasmukti nepastebėta, negali. Na, o kaip gi – šviesiaplaukė gražuolė prie juodut juodutėlio „Opel Astra“ kabrioleto vairo!

Pamatė skelbimą ir... įsimylėjo

Aplinkinių žvilgsnius pastebi ir šių, tiesą pasakius, net nevengia kėdainietė, juodo 2005 metų gamybos „Opel Astra“ G Cabriolet savininkė Sonata KULČICKAITĖ (28).

„Žinote jausmą, kai įsimyli? Tomis akimirkomis tu juk negalvoji apie nieką. Tai va, būtent taip man taip ir atsitiko. Su kabrioletu, – pasakoja jauna moteris, kuri prie kabrioleto vairo sėdo prieš pusantrų metų. – Turbūt, kaip ir kiti vairuotojai, ieškojau kitokio automobilio, bet išvydus kabrioleto skelbimą internete... daugiau joks kitas automobilis „nebelipo“. Ir vargu bau, ar dar kada nors patiks. Kabrioletas – meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri tęsis iki gyvenimo galo. Ar darbe, ar namuose būdama žvilgteliu pro langą – nagi, tikrai mano automobilis kieme pats gražiausias. Net širdį paglosto.“

Nepatenka nei lietus, nei snaigės

Kadangi pati automobilių pramonėje nesijaučia eksperte, apžiūrėti savo būsimąjį „Opel Astra“ S. Kulčickaitė vyko su bičiuliu, transporto priemonės puikiai išmanančiu meistru.

Šis išvakarėse pažadėjęs Sonatai rasti bent vieną problemą jos svajonių automobilyje, tačiau išaušus lemtingajai dienai, ko prikibti prie kabrioleto taip ir nerado...

„Ką gi. Beliko jį įsigyti, – juokiasi kėdainietė. – Aišku, prieš pirkdama pati nemažai klausinėjausi, o ir dabar panašių klausimų apie kabrioletą sulaukiu pati. Kaži kodėl, kabrioletai yra apipinti daugybe mitų ir su realybe prasilenkiančių stereotipų. Žmonės galvoja, kad rudenį ir žiemą šioje mašinoje šalta. Priešingai! Žiemą dar netgi ir šilčiau, kadangi veikia stipresni pūtikai, šildytuvai. Trys minutės ir salone taip šilta, kad net langą reikia praverti. Sauna. O ir benzininį variklį paleidžiant problemų niekada neiškyla. Kol „dyzelistai“ junginėja laidus, kol kiti vargsta su dujomis, aš jau seniai būnu išvažiavusi iš kiemo. Ir ne, per liūtį į automobilio saloną lietus nevarva, o per pūgą sniegas irgi nepatenka į vidų. Nevarva stogas ir tuomet, kai plovykloje plaunu automobilį. Pajuokauju kartais, vėl ir vėl klausimą apie varvantį stogą girdėdama, kad kartu su savimi į automobilių plovyklą vežiojuosi ir šampūną... O ką – du zuikiai vienu šūviu.“

Nei lyties, nei amžiaus cenzo būti negali

Tiesa, privalumų – ir dar daugiau.

S. Kulčickaitė juokiasi, kad kabrioletas yra vienintelis automobilis, kuriame galima atsistoti... visu ūgiu!

„Ne automobilis, o pramoga. Ne vien transporto priemonė, bet ir laisvalaikio leidimo būdas, – patikina kraštietė. – Net ir Lietuvoje gyvenant apstu dienų, kuomet gali važinėtis be stogo. Pažįstu tokių vairuotojų, kurie ir žiemą be jo pravažiuoja. Tiesa, mano manymu, kabrioletas daugiau moteriškas automobilis negu vyriškas. Bet iš tikrųjų jis neturi nei lyties, nei amžiaus cenzo. Vairuoti gali visi – nuo aštuoniolikmečių, iki devyniasdešimtmečių.“

Justina ŠVEIKYTĖ