Įprastos situacijos ilgam atmintyje nelieka, o ypatingos akimirkos būna tada, kai patiriame stipresnes emocijas, LRT RADIJUI sako elektronikos inžinierius, automobilių sporto entuziastas Feliksas Pavlovas, liepos mėnesį keliausiantis į nutrūktgalvišką kelionę – Mongolijos ralį, vadinamą didžiausiu pasaulyje nuotykiu. Ir keliaus jis ne automobiliu, o mopedu, pavadintu Dykumų sraige.

– Feliksai, kodėl nusprendėte leistis į tokią ilgą kelionę, į Mongoliją, mopedu? Kuo įdomus Mongolijos ralis?

– Visai neseniai pagalvojau, kad ne mes renkamės iššūkius – tai iššūkiai renkasi mus. Jie tiesiog yra ir ieško savo „aukų“, kurios negali atsispirti ir pasakyti „ne“. Turbūt tapau Mongolijos ralio iššūkio auka. Sužinojęs apie ralį negalėjau atsispirti, taigi priėmiau iššūkį ir darau viską, kad nebūčiau įveiktas.

Mongolijos ralis – tai nutrūktgalvių šventė, kurios metu šimtai dalyvių pasileidžia į nuotykių medžioklę. Nėra taisyklės, teigiančios, kad nugali tas, kuris pasiekia finišą pirmas. Nugali tie, kurie atveža geriausią minėtos medžioklės laimikį. Tam, be abejonės, padeda ir organizatorių įvesti techniniai ribojimai. Automobiliams variklio darbinis tūris ribojamas iki 1,2 l, o motociklams iki 125 cc. Geriausiam ralio efektui pasiekti automobiliai turi būti laikomi „geldos“ lygio, o motoklasėje pageidautina rinktis mopedus.

– Per kokius kraštus keliausite savąja Dykumų sraige? Ar nebijote?

– Dykumų sraigei („Aprilia Mojito Custom“ mopedui) suplanuotas maršrutas driekiasi per 14 šalių. Iš jų man egzotiškiausiai skamba Iranas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas, Kirgizstanas ir Mongolija.

Žinoma, baimės yra, tačiau tai kitokia baimė, nei „bijau, kad pagrobs“ arba „bijau, kad pasiklysiu ir nerasiu kelio“. Bijau patirti nepataisomą gedimą ir bijau aukščio. Ankstesnė keliavimo patirtis Europoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje ir Azijoje užgrūdino, mažesnės baimės nebebaisios.

E. Jasiukaitytės nuotr.

– Kada susidomėjote automobiliais, važiuojančiais aparatais?

– Susidomėjimas augo palaipsniui, nes augau dinamiškoje aplinkoje. Automobiliai traukė nuo mažumės, nes atrodė kaip transformeriai, tik neišsilankstantys. Vos išmokęs važiuoti dviračiu, nenulipdavau nuo jo, norėjau visur važiuoti. Galiausiai 2017 m. gruodžio 28 d. įsigijau pirmąjį dviratį su varikliu – mopedą „Aprilia Mojito Custom“.

– O kokie buvo pirmieji jūsų automobiliai?

– Visi turėti automobiliai, išskyrus vieną, buvo ne jaunesni nei 15 metų ir sąlygiškai paprastos konstrukcijos. Pradėjau vairuoti daugiau nei prieš dešimtmetį, bet vis negaliu nustoti mėgautis pačiu procesu. Prie vairavimo malonumo didžiąja dalimi prisideda pati transporto priemonė, ypač tomis akimirkomis, kai bandoma iš jos išspausti viską, ką ji gali lenktynių trasoje.

Tuomet jaučiu sunkiai apsakomą žmogaus ir technikos ryšį. „Susibendravęs“ su automobiliu galiu pasakyti, ko jam trūksta iki visiškos laimės, na, arba iki visiškos laimės man. O pokyčius bandau įgyvendinti garaže: kartais atlieku smulkius patobulinimus, o kartais ir rimtus pakeitimus, po kurių lieka tik automobilio išorė.

– Esate elektronikos inžinierius, automobilių sporto entuziastas, taip pat vertinate muziką. Kas bendro tarp šių trijų pasaulių?

– Ko gero, malonumas, kurį suteikia kiekviena sritis, jų būtinumas ir aš pats, nes nieko kito bendro negaliu sugalvoti. Profesija leidžia pasireikšti kūrybinei ir analitinei daliai, automobilių sportas patenkina adrenalino poreikį bei įkrauna pozityvios energijos, o muzika jau seniai diktuoja gyvenimo tempą visur ir visada.

– Dažnai kalbama apie komforto zoną, kurios ribas verta peržengti. Grįžkime prie Mongolijos ralio: kaip ryžotės išeiti iš savo komforto zonos?

– Ryžtis žengti iš komforto zonos nebuvo sunku, nes pagrindinė motyvacija buvo patirti kažką naujo, ką galima būtų paskui prisiminti. Taip jau yra, kad įprastos situacijos ilgam atmintyje nelieka. Labiau norisi atmintį užpildyti ypatingomis akimirkomis, o ypatingos akimirkos būna tada, kai patiriame stipresnes emocijas.

Pavyzdžiui, šuolį su parašiutu atsiminsime daug ilgiau nei eilinį apsilankymą parduotuvėje nusipirkti duonos. Ta pati taisyklė galioja ir čia – atostogas išnaudosiu ne Lietuvos pajūryje, o klajodamas po dar nematytus kraštus.

G. Griniūtės nuotr.

– Viena iš Mongolijos ralio sąlygų – skirti dalį kelionei surinktų lėšų labdarai. Kodėl pasirinkote labdaros ir paramos fondą „Rugutė“?

– „Rugutės“ fondą pasirinkau dėl jų plataus požiūrio sprendžiant problemą. Man patiko tai, kad šis fondas dėmesį telkia ne vien į tai, kaip suteikti daugiau komforto onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams bei jų šeimoms, bet ir mąsto į priekį – ką  daryti, kad gydymo procesas truktų trumpiau, gydymas būtų efektyvesnis, patiriant kuo mažiau nepatogumų. Visada esu už judėjimą į priekį, todėl ir nusprendžiau rinkti lėšas šiam fondui.

– Aukosite net dviem fondams. Vienas iš jų – organizacijos „Cool Earth“ paramos fondas. Kodėl jums tokia svarbi savanorystė, žmogaus ir žmonijos problemos?

– Noras skirti dėmesį įvairioms visuomenės problemoms kyla iš mano pedantiškumo. Sunkiai galiu susitaikyti su netvarka aplinkoje, o geriausias būdas tai pakeisti – imti ir ką nors daryti. Daug kalbama apie klimato kaitos ir sveikatos problemas. Labai džiaugiuosi ir gerbiu žmones, kurie skiria nemažą dalį savo brangaus laiko ir įdeda pastangų, kad pasiektų rezultatų. Vargu ar vienas žmogus padarytų revoliuciją – tam reikia bendruomenės.

Kadangi pats kol kas negaliu aktyviai dalyvauti tokioje veikloje, nusprendžiau paremti šiuos žmones, kad jiems reikėtų mažiau koncentruotis į smulkias problemas. Tiek labdaros ir paramos fondas „Rugutė“, tiek organizacija „Cool Earth“, mano akimis, daro neįtikėtinus dalykus. Jie nekuria teorijų, kad po 10 metų klimatas pasikeis negrįžtamai arba žmonija išmirs nuo superbakterijos. Jie iš tikrųjų dirba – saugo bei puoselėja mums reikalingus miškus ir ieško būdų, kaip pažaboti onkologines ligas.

Gerūta Griniūtė