Važiuojant motociklu net keleivio vietoje jautiesi tikru veiksmo dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju, kaip kad būna sėdint automobilyje.

Prieš ketverius metus pradėta rengti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) bei motociklininkų akcija „Mane veža“ kasmet sulaukia vis daugiau norinčiųjų joje dalyvauti. Akcijos esmė – regėjimo negalią turinčius žmones pavežioti motociklais ir suteikti naujų įspūdžių. Po kiekvienos akcijos tiek motociklininkai, tiek LASS žmonės dar ne vieną mėnesį kalba apie nepamirštamus įspūdžius.

Tryško emocijomis

„Puikiai suprantu, kad pirmą kartą susidūrę su neregiais ar silpnaregiais žmonės šiek tiek sutrinka, nežino kaip elgtis, kada kokią pagalbą ir kaip derėtų pasiūlyti. Galbūt todėl pirmaisiais metais visi buvo kiek susikaustę ar apskritai nedrįso jungtis prie akcijos „Mane veža“. Tačiau žmonių, kuriems ji buvo skirta, atsiliepimai tryško tokiomis stipriomis emocijomis ir buvo tokie pozityvūs, kad bet kokios abejonės išsisklaidė, o norinčių tą pozityvą kurti skaičius gerokai išaugo“ – pasakoja Aldona Juozaitytė, akcijos sumanytoja.

Vairavimo instruktore dirbanti ir dėl motociklų galvą pametusi A.Juozaitytė pasakoja, kad šios akcijos idėja kilo tuomet, kai po pasivažinėjimo enduro tipo motociklu dar neatvėsus smagiems potyriams kitapus gatvės išvydo baltąja lazdele kelią žvalgantį žmogų.

„Tą akimirką tiesiog nusmelkė suvokimas, kad pasidalinti mane pačią vienu labiausiai džiuginančių dalykų yra labai paprasta. Juk važiuojant motociklu net keleivio vietoje jautiesi tikru veiksmo dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju, kaip kad būna sėdint automobilyje. Netrukus nuėjau „pasitikrinti“ šio sumanymo į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Ten sutikti žmonės visapusiškai palaikė, todėl beliko kibti į darbus ir realizuoti sumanymą“, – pasakoja ji.

Kad „Mane veža“ yra reikalingas dalykas, motociklininkė suprato jau po pirmosios akcijos. Ne tik dalyvių emocijos, bet ir konkretūs gyvenimo veiksmai po šios patirties atskleidė, kad projektas įgalina žmones. Štai akcijos ambasadorius keleivis Sigitas Sinkevičius pripažįsta, kad visos beprotiškos idėjos jam kilo po pirmosios akcijos, vykusios 2017-aisias. Pasak jo, „Mane veža“ ne tik suteikė puikių pojūčių laviną, bet ir stipriai pakėlė pasitikėjimą savimi.

„Pradėjau ne tik svajoti, bet ir planuoti nepatirtas veiklas. Kad ir šuolį nuo kone 39 metrų aukščio tilto prisirišus virvėmis. Vėliau buvo ir sklandymas parasparniu… Ne tik pabandžiau, bet ir sudominau likimo brolius bei seses pasklandyti. Smagu ir linksma buvo girdėti draugo žodžius: jeigu nebūčiau pabandęs važiuoti motociklu, net nebūčiau drįsęs galvoti apie parasparnį, o dabar noriu dar“, – pasakoja S.Sinkevičius.

Nori pavėžėti visus

Įdomu tai, kad kone 80 proc. pirmosios „Mane veža“ akcijos keleivių motociklu važiavo pirmą kartą gyvenime. Taip pat smagu, kad pirmų kartų vis dar išlieka – šįmet tokių keleivių buvo trečdalis, o ir vairuotojų, kurie dar nė karto nebendravo su neregiu ar silpnaregiu, – daugiau negu trečdalis.

A.Juozaitytė ir jai talkinanti komanda buvo pasiruošusi šiais metais pavėžėti daugiau negu pernai ir surinkti apie 300 žmonių – tiek gyvenimo nuotykiui pasiryžusių keleivių, tiek savo aistra motociklams norinčių pasidalinti vairuotojų.

Tačiau dėl koronaviruso pandemijos ir su tuo susijusio kalno įvairiausių ribojimų, šįkart bendras dalyvių skaičius įvairiuose Lietuvos miestuose akcijoje neperkopė 150. Akcijos organizatorė prisipažino apgailestaujanti, kad kol kas pavyksta išjudinti sąlyginai nedidelę dalį tiek motociklininkų, tiek neregių ir silpnaregių.

„Oficialiais duomenimis, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklauso maždaug 6 000 žmonių, tačiau tikėtina, kad regėjimo negalią turinčių yra dar tiek pat. Ir jei didžiuosiuose miestuose yra kiek daugiau jiems pritaikytos infrastruktūros, padedančios lengviau ir drąsiau dalyvauti gyvenime, tai mažuosiuose miesteliuose atskirtis vis dar labai didelė. Kita vertus, tai viso labo reiškia, kad turime labai daug ką nuveikti“, – šypsosi A.Juozaitytė ir atvirauja, kad norėtų pavėžėti visų tipų negalią turinčius žmonės.

VL