Ar­tė­jant žie­mai, jau pra­si­dė­jo lau­ki­nių gy­vū­nų žie­mos mig­ra­ci­ja. Ka­no­pi­niai žvė­rys ke­liau­ja į di­džiuo­sius miš­kus, ne­re­tai kirs­da­mi ke­lius. Vie­nas toks su­si­dū­ri­mas su gy­vū­nais jau­nam pla­te­liš­kiui nu­ti­ko lap­kri­čio 4-osios vi­dur­die­nį ties Šateikių Rūdaičių kaimu.

Pra­ėju­sios sa­vai­tės šeš­ta­die­nį so­cia­li­nio tin­kla­la­pio „Fa­ce­bo­ok“ gru­pė­je „Rei­das“ bu­vo pra­neš­ta, jog Plun­gės ra­jo­ne, ke­ly­je Šateikiai–Gintališkė, pen­ki el­niai iš­šo­ko į ke­lią ir su­nio­ko­jo au­to­mo­bi­lį „Opel“. Taip pat pa­vie­šin­tos nuo­trau­kos, kaip po įvy­kio at­ro­dė su­mai­to­tas au­to­mo­bi­lis. Ma­tė­si ir ne­be­gy­vas el­nias, po smū­gio at­si­dū­ręs van­dens ap­sem­ta­me pa­ke­lės grio­vy­je.

Vie­nas iš ko­men­ta­to­rių ste­bė­jo­si, koks tu­rė­jo bū­ti grei­tis, kad vai­ruo­to­jas ne­be­su­stab­dė? Jam at­sa­kiu­si O. Š. (grei­čiau­siai – vai­ra­vu­sio­jo žmo­na) ti­ki­no, jog grei­tis bu­vo leis­ti­nas, o el­niai iš krū­mų iš­puo­lė stai­ga, tad nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas lau­kia…

Kiek pa­vy­ko su­ži­no­ti, su­si­dū­ri­mas su gy­vū­nais įvy­ko 12 va­lan­dą die­nos, sep­tin­ta­ja­me ke­lio Liepgiriai–Šateikiai–Gintališkė ki­lo­met­re, nu­va­žia­vus apie ki­lo­met­rą nuo va­di­na­mo­sios Ša­tei­kių san­kry­žos. Au­to­mo­bi­lį „Opel Vec­tra“ vai­ra­vo pla­te­liš­kis D. Š. (gim. 1991 m.).

Su­si­dū­ri­mo me­tu žmo­nės ne­nu­ken­tė­jo, tik žu­vo vie­nas el­nias iš mig­ra­vu­sių gy­vū­nų ban­dos. Taip pat ge­ro­kai ap­lam­dy­tas au­to­mo­bi­lis.

Po­li­ci­ja pri­me­na, kad lap­kri­tį pra­si­dė­jo lau­ki­nių gy­vū­nų žie­mos mig­ra­ci­ja. Di­de­li ka­no­pi­niai žvė­rys (brie­džiai, stir­nos, šer­nai) iš sa­vo va­sa­ros ga­nyk­lų grįž­ta į žie­mos bu­vei­nes – di­džiuo­sius miš­kus, daž­niau­siai kirs­da­mi ke­lius, ku­riais va­žiuo­ja trans­por­to prie­mo­nės. Tai ke­lia su­si­dū­ri­mo grės­mę. Ri­zi­ka di­des­nė va­žiuo­jant už­mies­čio ke­liais anks­ti ry­te, su­te­mus, esant blo­gam ma­to­mu­mui.

Tai, kad per ke­lią ga­li ju­dė­ti lau­ki­niai gy­vū­nai, įspė­ja ir ke­lio žen­klai „Lau­ki­niai gy­vū­nai“, įreng­ti pa­vo­jin­guo­se ke­lio ruo­žuo­se. To­kio­se, o ir ki­to­se miš­kin­go­se vie­to­se re­ko­men­duo­ja­ma su­lė­tin­ti grei­tį, kad, at­si­ra­dus kliū­čiai, bet ku­riuo mo­men­tu bū­tų įma­no­ma su­re­a­guo­ti ir su­val­dy­ti au­to­mo­bi­lį.

Svar­bu ste­bė­ti kel­kraš­čius – daž­niau­siai gy­vū­nai į va­žiuo­ja­mą­ją ke­lio da­lį įbė­ga iš krū­mais ar me­džiais ap­au­gu­sio ke­lio kraš­to. Pa­ste­bė­jus gy­vū­ną, pro jį rei­kia va­žiuo­ti lė­tai ir at­sar­giai, ne­mirk­sint to­li­mo­sio­mis ži­bin­tų švie­so­mis, jo­kiu bū­du ne­nau­do­jant gar­si­nio sig­na­lo – apa­kin­to ir iš­gąs­din­to gy­vū­no el­ge­sys ga­li bū­ti ne­nu­spė­ja­mas ir la­bai pa­vo­jin­gas.

Pa­gal Ke­lių eis­mo tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mus, su­si­dū­rus su lau­ki­niu gy­vū­nu, jei­gu ap­ga­din­ti ke­lio žen­klai, ati­tva­rai ar­ba ki­to­kie ke­lio ele­men­tai, jei­gu bu­vo su­žeis­tas ar­ba nu­gai­šo gy­vū­nas, vai­ruo­to­jas pri­va­lo te­le­fo­nu pra­neš­ti po­li­ci­jai apie eis­mo įvy­kį ir vyk­dy­ti pa­rei­gū­nų nu­ro­dy­mus. Nu­gai­šu­siu gy­vū­nu pa­si­rū­pi­na ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai ir me­džio­to­jai.