Nedažnai tenka vairuoti automobilį, kuriam simpatijas nesidrovėdami rodytų net visiškai nepažįstami žmonės. Sėdėdamas prie „Suzuki Ignis“ vairo mačiau ne tik smalsius kitų vairuotojų žvilgsnius, bet ir į viršų pakeltus nykščius. Atrodo, šis vos 3,7 metro ilgio mažylis trumpa lyg buldogo nosimi ir išraiškingais žibintais, kuriais lyg nustebusiomis akimis tyrinėtų supantį pasaulį, iš tiesų turi kažką, kas kelia simpatijas.

Erdvesnis, nei atrodo

Vertinant šį automobilį ne veltui pirmiausia dėmesį patraukia jo išorė, kuriai apibūdinti bene geriausiai tiktų žodis „striukas“. Dėl neįprastų proporcijų – trumpo priekio ir plačios „stovėsenos“ ant kelio – jis išsiskiria iš kitų mažų automobilių. Be to, yra gana platus ir aukštas (aukštesnis už „Volkswagen Passat“). Šiu mažyliu patogiai gali važiuoti keturi suaugę asmenys, o gale sėdinčiųjų neerzina vietos keliams ar galvai stoka.

Žemi sklenksčiai ir plačiai (beveik 90 laipsnių kampu) atidaromos durys leidžia patogiai patekti į automobilio saloną. Bagažinė nedidelė, bet jos erdvę galima išplėsti per sprindį pastumiant pirmyn galines sėdynes.

Įsitaisius prie vairo, pirmiausia nustebino vairuotojo sėdynė – ji pasirodė pernelyg minkšta, lyg iš porolono, be to, visiškai nesuteikia vairuotojui šoninio palaikymo posūkiuose. Pirmąjį įspūdį taip pat gadino plonas, slidaus plastiko vairas. Tiesa, gamintojų atstovai dievagojosi tik per klaidą užsakę ne natūralia oda trauktą vairą, kuris kainuoja vos keliasdešimt eurų, tačiau sukuria nepalyginamai malonesnį pojūtį.

Lengvas ir judrus

Paleidus variklį ir išvažiavus į kelią įspūdis kaipmat pagerėja. Keturių cilindrų, 90 AG benzininis variklis ir sklandžiai veikianti 5 laipsnių mechaninė pavarų dėžė leidžia šiam vos 870 kg sveriančiam automobiliukui taip lengvai judėti eismo sraute, tarsi skrietų oru. Nors motoro galia nėra didelė, dėl mažų gabaritų ir lengvo svorio „Suzuki Ignis“ yra gyvas ir judrus.

Važiuojant užmiestyje norėtųsi, kad garso izoliacija būtų geresnė. Kadangi ir priekinis, ir šoniniai stiklai yra vos kelių milimetrų storio, jie praleidžia daugiau triukšmo į saloną. Ploni stiklai – vienas iš mažo mašinos svorio elementų.

Lengvumas juntamas ir stebint kelionės kompiuterio duomenis – mieste „Ignis“ naudoja tik apie 5,4 litro benzino. Prisipažinsiu, tai – seniai matyti skaičiai. Mat naujausi automobiliai, kad ir kokie išmanūs būtų, yra gana sunkūs, rieda dideliais, plačiais ratais, todėl nėra taupesni už senesnius modelius siauresniais ratais, o visos kalbos apie jų taupumą tėra rinkodaros triukai. Nerastume nė vieno naujo automobilio, kuris realiai, o ne popieriuje naudotų apie 5 litrus benzino.

Dėl minkštos važiuoklės ir aukšto kėbulo „Ignis“ gana smarkiai svyruoja posūkiuose – akivaizdu, kad gamintojai maksimaliai stengėsi dėl komforto. Ir jiems pavyko – pakaba ir padangos efektyviai gesina visus smulkius kelio nelygumus, tad važiuoti šiuo automobiliu patogiau, nei galima tikėtis iš tokio mažylio. Iš pradžių maniau, kad daugelį nelygumų, ko gero, sugeria aukšto profilio padangos Pasirodo, nieko panašaus – ant bandyto modelio buvo sumotuotos netgi žemesnio profilio padangos, nei turėtų būti, – 185/55 R16.

Kadangi „Suzuki Ignis“ vienintelis tarp tokio dydžio automobilių turi visų keturių varomųjų ratų sistemą „AllGrip“, o žiema dar nesibaigė, labai knietėjo išmėginti šio automobilio pravažumą – susiradau kokių 30 cm gylio puraus sniego laukymę (prieš tai dėl viso pikto apsiginklavau kastuvu ir virve). Laukymėje šis japoniškas automobilis dūgzdamas ir pasišokinėdamas uoliai yrėsi per sniegą, stūmė jį buferiu ir kėlė sūkurius. Nė karto neteko griebtis kastuvo – gelbsti mažas svoris ir net 18 cm prošvaisa.

Turi savų keistenybių

Kainuojantis vos 14 tūkst. eurų ir būdamas pats pigiausias automobilis rinkoje su visų keturių ratų pavara, „Suzuki Ignis“ turi ir savų keistenybių.

Štai lietimui jautrus ekranas prietaisų skydelio viduryje atrodo kaip svetimkūnis, ne itin sėkmingai bandytas integruoti į bendrą interjerą. Palyginti su rinkoje dominuojančiais pavyzdžiais, pats ekranas yra primityvus, žemos rezoliucijos ir nepakankamai jautrus lietimui. Neabejoju, kad atnaujintas modelis turės kitokį ekraną.

Kita keistenybė – spidometras, įmontuotas taip, tarsi jį kas nors netyčia būtų pasukęs. Mat tiesiai prieš vairuotojo akis, kur įprasta matyti 100–120 km/val. greičio padalas, šiame automobilyje puikuojasi skaičius 160. Tai maksimalus šio automobilio greitis ir, akivaizdu, niekas niekada tokiu greičiu su „Ignis“ nevažinės. Leistino 50 km/val. greičio žyma yra kažkur spidometro apačioje, jos nuolat reikia ieškoti žvilgsniu – nepatogu ir keista.

Pastaruosius keletą metų beveik kiekvienas gamintojas stengiasi sukurti mažą didesnio pravažumo automobilį, nes tokie dabar yra madingi. Tačiau nėra kito gamintojo, kuris šioje srityje turėtų didesnį patyrimą nei „Suzuki“, kompaktiškus visureigius gaminantis jau 48 metus.

„Valstiečių laikraščio“ įvertinimas

Mums patiko: patraukli išvaizda ir erdvus salonas, gera kaina, mažos degalų sąnaudos, važiavimo bekele savybės.

Mums nepatiko: primityvus lietimui jautrus ekranas, plonas slidaus plastiko vairas, neįprasta spidometro padėtis.