Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tariasi su gamtosaugininkais, kur galima važiuoti

Automobilių ir motociklų federacijų atstovai sėdo prie bendro stalo su gamtosaugininkais – kartu bandys aiškiai pateikti informaciją, kas, kur ir kokiomis transporto priemonėmis gali važiuoti. Iki šiol keturračių ir enduro tipo motociklų vairuotojai dažniausiai nuskamba kaip didžiausi gamtos niokotojai.

Skirtingos situacijos

Daugiausia painiavos kyla dėl trijų skirtingų situacijų: važinėjimo neregistruotomis transporto priemonėmis, važinėjimo neturint teisės vairuoti ir trečios, svarbiausios, problemos – važinėjimo saugomose teritorijose.

Būtent šią problemą ir nori išspręsti jėgas suvienijusios Lietuvos motociklų sporto federacija (LMSF), Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF) ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Šios trys organizacijos norėtų, kad būtų daugiau aiškumo: kur galima važinėti turint teisę vairuoti motociklą, keturratį ar automobilį, o kur griežtai draudžiama.

LMSF prezidentas Robertas Benediktavičius teigia, kad techninių sporto šakų atstovai svarsto etikos kodekso keitimo punktus ir mano, kad už gamtos niokojimą reikėtų atimti sportininko licenciją. Jis pastebi, kad kai kurie motociklų ar automobilių vairuotojai į socialinius tinklus kelia nuotraukas, iliustruojančias jų „blogus darbus“.

„Jeigu nori važiuoti, pasidomėk, pasiklausk federacijos ar gamtosaugininkų. O dabar matome paradoksalią situaciją, kad net su krosiniais motociklais, su kuriais galima važinėti tik uždarose trasose, žmonės išvažiuoja į miškus ir giriasi žygdarbiais, nesuvokdami, ką daro“, – pabrėžia R.Benediktavičius.

Kas yra kelias?

Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentas Egidijus Janavičius pripažįsta, kad viena didesnių problemų, iškilusių diskusijų metu, yra ta, jog niekas negali deramai įvardyti, kas yra miško kelias: „Takeliai gali atsirasti labai greitai – vienas ar du pravažiavo ir viskas. Trečias jau tvirtina važiuojantis keliu. Bet taip nėra. Todėl tardamiesi su gamtosaugininkais bandome aiškiai apibrėžti, kas yra miško kelias ir kur galima rasti patikimą informaciją apie legalius kelius, kuriais galima važiuoti.“

Lietuvos motociklų sporto federacijos Enduro komisijos narys Alvydas Petrošius prieš pusmetį kartu su kitais pilietiškais sporto bendruomenės nariais sukūrė žemėlapį raceadmin.info, kuriame pavaizdavo visus saugomų teritorijų sluoksnius: valstybinius parkus, Europos svarbos „Natura 2000“ teritorijas, taip pat kultūros paveldo teritorijas, pvz., piliakalnius ir t.t.

„Tai – pirmieji žingsniai apibrėžiant, kur tikrai draudžiama važinėti. Tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kur galima, nes nėra miško kelio apibrėžimo. Juk Lietuvos kelių direkcijos registre sužymėti keliai apima ne visus, o tik skalę nuo automagistralių iki keturiais skaitmenimis žymimų plačių žvyrkelių. Tačiau dėl jų juk klausimų ir taip nekyla“ – pastebi A.Petrošius.

Siūlo panaudoti karjerus

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Agnė Jasinavičiūtė mano, kad tikrai ne saugomose teritorijose reikėtų ieškoti adrenalino.

„Specialiųjų žemės sąlygų naudojimo įstatyme numatyta, kad važinėti saugomose teritorijose ne keliais griežtai draudžiama. Tačiau problema ta, kad kyla labai daug interpretacijų, kas yra kelias. Nes kai kam gali atrodyti, kad ir pėsčiųjų takas, kuriuo gali važiuoti dviračiai ar žiemą prašliuožti lygumų slidininkai, yra kelias. Jokiu būdu. Kelias visų pirma yra inžinerinis įrenginys, apibrėžtas Kelių įstatyme“, – sako A.Jasinavičiūtė.

Jos nuomone, Lietuva, remdamasi kitų šalių patirtimi, turėtų sudaryti sąlygas kurti uždaras autosporto ir motosporto trasas, juk Lietuvoje yra daugybė nebenaudojamų žvyro ar smėlio karjerų, kurie galėtų būti pritaikyti sporto reikmėms, tuo pat metu tausojant gamtą. Juk nebūtina važiuoti į pelkę, norint pademonstruoti meistriškumą.

Saugomos Lietuvos teritorijos sudaro 17,64 proc. ir jas reikėtų palikti tiems, kurie ieško saugių vietų pasivaikščiojimams ar kelionėms pėsčiomis, bei išsaugoti ateities kartoms.

Rekomenduojami video