Vehofobija – tai vairavimo baimė. Nuo jos kenčiantys žmonės dažnai turi vairuotojo teises, tačiau mieliau jomis nesinaudoja. Problema gali būti tokia didelė, kad vehofobai mieliau renkasi viešąjį transportą, kuris į kelionės tikslą atveža per ilgesnį laiką ir ne taip patogiai, vietoj to, kad sėdėtų ant šildomų nuosavo automobilio sėdynių. Mokslininkai dažnai nesutaria dėl kai kurių fobijų laikymo rimtais sutrikimais, tačiau dauguma mano, kad vehofobija yra tikra.

Vehofobija nėra toks jau retas reiškinys, tačiau tikslios statistikos nėra, nes šis sutrikimas skirtingiems žmonėms pasireiškia skirtingai. Tikriausiai ir jūsų draugų rate ar šeimoje yra žmonių, kurie vairuoja, tačiau tai daro nervingai. Vehofobija gali sukelti prakaitavimą, rankų drebėjimą, net atotrūkį nuo tikrovės ar panikos priepuolius. Nuo šio sutrikimo kenčiantys vairuotojai dažnai mano, kad praranda automobilio kontrolę net nepavojingose situacijose.

Egzistuoja kelios priežastys, nulemiančios vehofobijos išsivystymą. Visų pirma tai gali būti potrauminio streso sindromo pasekmė. Vairuotojai dažnai pradeda bijoti savo pačių automobilių po didelių avarijų. Kai kurie bijo kai kurių specifinių su eismu susijusių dalykų – aplinkinių nuomonės, klaidų, neprognozuojamų pėsčiųjų ar slidžių kelio ruožų. Galiausiai, trečia priežastis gali būti paprasčiausias nerimo sutrikimas – vairuojant sunku kontroliuoti, ką daro kiti, o ir lengvos išeities nėra – negali tiesiog atsimerkti ir pabusti lovoje.

Vehofobiją galima pagydyti. Galima išmokti atsipalaidavimo metodų, pagerinti vairavimo įgūdžius, pasitelkti draugų paskatinimus ir kvėpavimo pratimus. Šiais laikais taikoma ir virtualios realybės terapija. Visgi, kai kurie labiau patyrę vairuotojai turi kitokį patarimą – tiesiog vairuokite. Žmogaus protui sunku bijoti ko nors labai ilgą laiką, todėl tikėtina, kad galiausiai priprasite. Svarbiausia, atsiminkite, kad visi padaro klaidų, tačiau su patirtimi ateina pasitikėjimas savimi.