Artėjant didžiosioms metų šventėms įprasta apibendrinti nuveiktus darbus, aptarti iškeliamus tikslus ir lūkesčius kitiems metams. Apie tai, kokie buvo šie metai Lietuvos žemės ūkiui, kokie iššūkiai laukia ateinančiais, kalbamės su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu.

Kokių iššūkių tikėjotės tapęs ministru?

Žemės ūkis man nėra svetimas, todėl, sutikdamas tapti žemės ūkio ministru, žinojau, kad lengva nebus. Metai baigiasi, todėl didžiausias dėmesys – kitiems metams. Laukia labai svarbus laikotarpis, nes nuo šių ir ateinančių metų darbų priklausys, kaip Lietuvos žemės ūkis gyvens 2021–2027 m.

Kaip žinote, šiuo metu ES vyksta intensyvios diskusijos dėl naujos finansinės perspektyvos, kuri lems ir tiesioginių išmokų dydį. Mūsų siekis yra, kad Lietuvos žemdirbių tiesioginių išmokų už hektarą dydis pasiektų ES vidurkį – 260 eurų. Šiuo metu mūsų žemdirbiai gauna mažiausias išmokas ES (174 eurus). Žemės ūkio ministerija aktyviai dalyvauja šiose diskusijose, nors galutinį sprendimą priims Europos Sąjungos vadovai. Prezidentas palaiko šį siekį ir  yra pasiryžęs aktyviai ginti mūsų žemdirbių interesus. Tikiu, kad bendromis jėgomis pavyks išsiderėti didesnes sumas mūsų ūkininkams.

Baigiasi finansinės paramos iš ES laikotarpis ir laukiama naujo finansavimo etapo pradžios. Ko ūkininkams galima tikėtis iš kito programinio laikotarpio?

Esu optimistas ir tikiu, kad naujas finansinės paramos laikotarpis bus geresnis, nei buvo iki šiol, bet kol dar vyksta derybos dėl 2021–2027 metų finansavimo, reikia pabaigti įgyvendinti ankstesnę, dar veikiančią programą. Dabar Briuselyje vyksta darbai ir dėl pereinamojo laikotarpio. Labai svarbu užtikrinti sklandų darbą, kad nebūtų vakuumo.

Kalbant apie Lietuvos kaimo plėtros programą, reikia labai aiškiai susidėlioti prioritetus, išsigryninti priemones, juk situacija žemės ūkyje nuolat keičiasi – ūkiai modernėja, kai kurie sektoriai vystosi sparčiau ir t. t. Vokai bus paskirstyti priemonės viduje pagal ūkių dydžius, tad ir dėl finansavimo priemonėse konkuruos pagal savo dydžius.

Naujojoje finansinėje perspektyvoje planuojama daug pasikeitimų, susijusių su jaunaisiais ūkininkais bei smulkių ir vidutinių ūkių rėmimu. Didelį dėmesį skirsime ūkiams, gaminantiems nišinę, ekologišką, sveikatai palankią, aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produkciją, tautinio paveldo ar kitą išskirtinę produkciją. Tai turėtų duoti teigiamą poslinkį tokių ūkių veiklai.

Kartu su ūkininkais, socialiniais partneriais, perdirbėjais tarsimės, kokių priemonių labiausiai reikia, kokie turi būti prioritetai, tad laukia labai intensyvūs ir darbingi metai.

Ką planuojate ateinantiems metams, ką norite padaryti nuo iki, kad ūkininkai ir visuomenė galėtų sakyti: „va šito seniai reikėjo“?

Su komanda esame susidėlioję mūsų darbų prioritetus. Esame užsibrėžę daugiau dėmesio skirti sveikatai palankiam ir saugiam maistui, ūkių jungimuisi į kooperatyvus, vietinės produkcijos skatinimui, žemės ūkio produkcijos eksportui, administracinės naštos mažinimui ūkininkams ir kitiems klausimams. Tikiu, kad visi šie darbai labai reikalingi.

Esate minėjęs, kad maisto kuponų, vadinamųjų  vaučerių, nauda yra abejotina. Ar ministerija yra pasirengusi atsisakyti šios idėjos?

Įvertinus tai, kad, norint visiškai įgyvendinti elektroninių  kuponų sistemą, ją reikia sukurti, o vėliau jai įgyvendinti kasmet iš valstybės biudžeto reikėtų skirti iki 14 mln. Eur, taip pat atsižvelgiant į neigiamą visuomenės ir socialinių partnerių nuomonę, manome, kad šiuo metu tęsti šį projektą netikslinga.

Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos srities „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“ tikslas yra toks pat kaip e. kuponų sistemos, t. y. skatinti bendradarbiavimą, vietinių produktų pardavimą bei vartotojų pritraukimą pirkti vietinę produkciją. Taip pat e. kuponų idėją atspindi Šeimos kortelė, kurią administruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – jos taip pat gali skatinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimąsi.

Ar, pradėjęs dirbti ministru, greitai radote bendrą kalbą su žemdirbiais?

Aš manau, kad būtina nuolat kalbėtis, tartis, diskutuoti ir kartu ieškoti geriausių sprendimų. Nuolat susitikinėju su ūkininkais, socialiniais partneriais, lankausi rajonuose – tai neatsiejama ministro darbo dalis. Tik žinodamas ir matydamas realybę, gali priimti pačius geriausius ir reikalingiausius sprendimus žemės ūkiui.