Dvi drau­ges – kau­nie­tę Lau­rą Garš­vai­tę ir aly­tiš­kę Jur­gi­tą Mic­ke­vi­čie­nę – su­vie­ni­jo ben­dra ver­slo idė­ja. Mo­te­rys au­gi­na ait­ri­ą­sias pa­pri­kas bei ki­to­kias dar­žo­ves ir prie­sko­ni­nes žo­les, iš ku­rių ga­mi­na ori­gi­na­lius, ašt­ru­mu iš­si­ski­rian­čius pa­gar­dus, dže­mus, prie­sko­nių mi­ši­nius ir ma­ri­nuo­ja pa­pri­kas.

Anot ūki­nin­kės L.Garš­vai­tės, idė­ja įkur­ti „Pip­rės“ ūkį ir pra­dė­ti ga­min­ti lie­tu­viams ga­na ne­įpras­tus pro­duk­tus ki­lo ban­dant pa­si­ga­min­ti lie­tu­viš­ką Gru­zi­jo­je la­bai po­pu­lia­raus pa­gar­do adži­kos va­rian­tą.

„Tė­tė, tar­nau­da­mas Gru­zi­jo­je, bu­vo la­bai pa­mė­gęs adži­ką ir ma­nęs pa­pra­šė pa­ga­min­ti šį pa­gar­dą, pats va­do­vau­da­mas pir­mie­siems ban­dy­mams. Taip bu­vo su­kur­ta „Gar­dži­ka“ – pro­duk­tas iš tė­tės pri­si­mi­ni­mų, da­vęs pra­džią „Pip­rės“ ūkio at­si­ra­di­mui“, – pa­sa­ko­jo L.Garš­vai­tė.

Šian­dien „Gar­dži­ka“ – „Pip­rės“ ūkio pa­si­di­džia­vi­mas, jo vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Ašt­rų gru­zi­niš­kos re­cep­tū­ros pa­gar­dą, iš­si­ski­rian­tį ne­pa­kar­to­ja­mu sko­niu ir aro­ma­tu, jau spė­jo įver­tin­ti ir pa­mėg­ti nau­jų sko­nių ieš­kan­tys pir­kė­jai.

„Gar­dži­ka“ – uni­ka­lus pro­duk­tas, Lie­tu­vo­je ne­tu­rin­tis ana­lo­gų, kas pa­ra­gau­ja – pa­mėgs­ta“, – džiau­gė­si I.Mic­ke­vi­čie­nė. Lie­tu­vos pa­ten­tų biu­re vyks­ta „Gar­dži­kos“ pa­va­di­ni­mo įre­gist­ra­vi­mo pro­ce­dū­ra.

Pa­si­kvie­tė drau­gę

„Ma­no spe­cia­ly­bė ne­su­si­ju­si nei su mais­to tech­no­lo­gi­jo­mis, nei su ūki­nin­ka­vi­mu. Esu pe­da­go­gė va­dy­bi­nin­kė. „Pip­rės“ ūkis – po­mė­gis, vir­tęs ver­slu“, – sa­kė Kau­no ra­jo­ne, Rau­dond­va­ry­je, kul­tū­ros ren­gi­nių pro­jek­tų ve­dė­ja dir­ban­ti L.Garš­vai­tė.

„Gar­dži­kos“ su­kū­ri­mas bu­vo tik pir­mas žings­nis, ve­dan­tis į ūkio stei­gi­mą. Ait­rio­sios pa­pri­kos tur­gu­je bu­vo la­bai bran­gios, tad Lau­ra nu­spren­dė jų už­si­au­gin­ti pa­ti. „Pa­pri­kų už­de­rė­jo tiek daug, kad ne­ži­no­jau, ką su to­kia gau­sy­be da­ry­ti. Nu­ve­žiau Jur­gi­tai, ku­ri pui­kiai ga­mi­no įvai­rius pa­gar­dus, ma­ri­na­vo dar­žo­ves, ir pa­pra­šiau iš jų ką nors pa­ga­min­ti“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais L.Garš­vai­tė.

Anot aly­tiš­kės, nors jos spe­cia­ly­bė – ver­slo va­dy­ba, ji vi­sa­da mė­go ga­min­ti val­gy­ti, at­ras­ti nau­ją sko­nį, eks­pe­ri­men­tuo­ti, pa­vai­šin­ti ki­tus sa­vo pa­ga­min­tais pa­tie­ka­lais ir iš­girs­ti jų įver­ti­ni­mą, tad drau­gės pa­siū­ly­mą pri­ėmė iš kar­to.

J.Mic­ke­vi­čie­nės įdė­tas dar­bas pa­si­tei­si­no, jos su­kur­ti pro­duk­tai ar­ti­mie­siems ir drau­gams pa­ti­ko. Drau­gės nu­spren­dė dau­giau eks­pe­ri­men­tuo­ti ir sa­vo ga­mi­nių su ait­rio­sio­mis pa­pri­ko­mis pa­siū­ly­ti įsi­gy­ti pir­kė­jams.

Ašt­ro­ki, bet ska­nūs drau­gės su­kur­ti pro­duk­tai L.Garš­vai­tę pa­ska­ti­no ženg­ti dar vie­ną žings­nį ūkio su­kū­ri­mo link – pa­si­do­mė­ti ait­rių­jų pa­pri­kų veis­lė­mis, jų sko­nio sa­vy­bė­mis. Sėk­lų ūki­nin­kė at­si­siun­tė iš Olan­di­jos spe­cia­li­zuo­tų sėk­li­nin­kys­tės ūkių. „Iš smal­su­mo at­si­siun­čiau ir la­bai ašt­rių pa­pri­kų, bu­vo įdo­mu, kaip jos augs pas mus. Su­lau­kus der­liaus ir pa­skai­čius spe­cia­li­zuo­tos li­te­ra­tū­ros, pa­aiš­kė­jo, kad Lie­tu­vo­je šilt­na­miuo­se ait­rio­sios pa­pri­kos už­au­ga di­des­nės nei šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se, tik dėl il­gos ve­ge­ta­ci­jos vos spė­ja su­nok­ti“, – pa­sa­ko­jo ūki­nin­kė.

Jo­kios che­mi­jos

„Pip­rės“ ūkis įre­gist­ruo­tas 2013 me­tais, ta­čiau jo veik­la – dar­žo­vių ir prie­sko­ni­nių žo­le­lių au­gi­ni­mas – pra­si­dė­jo po­rą me­tų anks­čiau. Rei­kė­jo įsi­reng­ti vir­tu­vę, pa­si­rū­pin­ti in­de­liais, eti­ke­tė­mis, su­ras­ti spe­cia­li­zuo­tas par­duo­tu­vė­les, pre­kiau­jan­čias iš­skir­ti­niais ga­mi­niais, ku­rių pir­kė­jai ver­ti­na ran­kų dar­bo pro­duk­tus. „Pip­rės“ pro­duk­ci­jos ga­li­ma įsi­gy­ti Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se ir per in­ter­ne­ti­nę pre­ky­bą.

Ūki­nin­kė ne­sle­pia, kad pa­siū­ly­mų pre­kiau­ti „Pip­rės“ pro­duk­ci­ja bu­vo su­lau­ku­si iš di­džių­jų pre­ky­bos cen­trų, ta­čiau at­si­sa­kė, nes dėl ne­di­de­lės ga­my­bos ap­im­ties pro­duk­ci­ją bū­tų te­kę re­a­li­zuo­ti že­miau sa­vi­kai­nos.

„Ūkio su­kū­ri­mas bu­vo la­bai drą­sus žings­nis, nes mū­sų pro­duk­tai iš­skir­ti­niai, spe­ci­fi­niai, ku­rių di­de­lė da­lis žmo­nių ne­var­to­ja. Pa­čio­je pra­džio­je net pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės ir drau­gai ga­na at­sar­giai žiū­rė­jo į mū­sų ver­slą, ban­dy­da­mi per­spė­ti, kad ga­li ne­pa­vyk­ti. To­kie pro­duk­tai ka­žin ar ati­tiks lie­tu­vių men­ta­li­te­tą, esą mes ne šil­tų­jų kraš­tų gy­ven­to­jai, ku­rių vir­tu­vei bū­din­gas ašt­res­nis pa­tie­ka­lų sko­nis. Ta­čiau mū­sų sie­kiai ir dar­bas pa­si­tei­si­no, nes žmo­nės da­bar ati­džiau ren­ka­si pro­duk­tus, ieš­ko iš­skir­ti­nio sko­nio, ko­ky­bės. Mū­sų pro­duk­ci­ja ga­li drą­siai kon­ku­ruo­ti ir su di­des­niais ana­lo­giš­kos pro­duk­ci­jos ga­min­to­jais“, – apie įveik­tus bar­je­rus kal­bė­jo L.Garš­vai­tė.

„Pip­rės“ ūkio ga­mi­niuo­se nė­ra spal­vos, sko­nio stip­rik­lių, der­vų, E prie­dų. Di­džiau­si kon­ser­van­tai – drus­ka ir ac­tas. Anot L.Garš­vai­tės, ne­nau­do­ja­ma ir jo­kios che­mi­nės au­ga­lų ap­sau­gos. Pa­ste­bė­jus, kad ku­rį nors pi­pi­riu­ką ban­do pul­ti li­gos, jis iš­rau­na­mas ir iš­me­ta­mas. „Ne­tu­ri­me eko­lo­gi­nio ūki­nio sta­tu­so, nes rei­kia daug in­ves­ti­ci­jų ir daug pro­ce­dū­rų at­lik­ti, no­rint jį įre­gist­ruo­ti, ta­čiau mū­sų pro­duk­tai yra aukš­tos ko­ky­bės“, – tei­gė ūki­nin­kė.

Dar­bas iš­ti­sus me­tus

Nors Kau­no ra­jo­ne, Rau­dond­va­ry­je, įsi­kū­ręs „Pip­rės“ ūkis ne­di­de­lis, tik 30 arų, dar­bo ne­trūks­ta iš­ti­sus me­tus. Pa­pri­kos au­gi­na­mos 6 arų šilt­na­my­je su įreng­tu vie­ti­niu šil­dy­mu, ku­ris nau­do­ja­mas tik eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis. Li­ku­sia­me plo­te au­ga prie­sko­ni­nės žo­le­lės, dar­žo­vės – mo­liū­gai, cu­ki­ni­jos.

Da­bar, kai dau­ge­lis ūki­nin­kų ruo­šia­si pail­sė­ti nuo lau­ko dar­bų, L.Garš­vai­tė ir J.Mic­ke­vi­čie­nė rū­šiuo­ja ir už­sa­ki­nė­ja sėk­las. Nuo gruo­džio pa­bai­gos iki va­sa­rio pa­bai­gos šil­do­mo­se pa­tal­po­se vyks­ta sė­ji­mas, dai­gi­ni­mas, dai­ge­lių pi­kia­vi­mas į in­de­lius. Ba­lan­džio pa­bai­gos–ge­gu­žės pra­džios pa­pri­kų dai­ge­liai ke­liau­ja į šilt­na­mį.

Ūky­je au­gi­na­ma 14 rū­šių ait­rių­jų pa­pri­kų (ypač ait­rios ‘Red sa­va­na‘, ‘Tri­ni­dad Mo­ru­ga Scor­pion‘), ke­lių rū­šių sal­džių­jų pa­pri­kų, įvai­rių prie­sko­ni­nių žo­le­lių, mo­liū­gų, cu­ki­ni­jų. Anot J.Mic­ke­vi­čie­nės, ūky­je kas­met už­au­gi­na­ma apie 2 to­nas pa­pri­kų.

Pir­kė­jams siū­lo­mos 3 pro­duk­ci­jos rū­šys – prie­sko­ni­nės žo­le­lės be drus­kos ir su drus­ka, pa­gar­dai su dar­žo­vė­mis ir dže­mas bei ma­ri­nuo­tos ait­rio­sios pa­pri­kos ir aly­vuo­gės. „Pip­rė“ per­ka 4 rū­šių ne­ap­do­ro­tas aly­vuo­ges ir pa­gal sa­vo su­kur­tus re­cep­tus ma­ri­nuo­ja.

„Kad su­kur­tum nau­ją pro­duk­tą, rei­kia ne­ma­žai eks­pe­ri­men­tuo­ti. In­ter­ne­te ga­li ras­ti tik pa­grin­di­nių ma­ri­na­to in­gre­dien­tų – ac­to, drus­kos pro­por­ci­jas, o uni­ka­lų sko­nį jau ten­ka su­kur­ti pa­čiam“, – pa­sa­ko­jo J.Mic­ke­vi­čie­nė.

Ne­tru­kus jau spė­ju­sių iš­po­pu­lia­rė­ti svo­gū­nų ir mo­liū­gų dže­mų asor­ti­men­tą pa­pil­dys nau­jas – bu­ro­kė­lių su ait­rio­sio­mis pa­pri­ko­mis dže­mas.

At­ei­tį sie­ja su ver­slu

Kaip nepa­si­klys­ti mil­ži­niš­ko­je dar­žo­vių sėk­lų pa­siū­lo­je, ko­kias veis­les pa­si­rink­ti, kad jos ge­rai aug­tų mū­sų kli­ma­to są­ly­go­mis ir tu­rė­tų sko­nio sa­vy­bių, rei­ka­lin­gų įvai­riems pro­duk­tams kur­ti, drau­gėms pa­de­da Lie­tu­vos so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės moks­li­nin­kių kon­sul­ta­ci­jos. Daug pa­tir­ties L.Garš­vai­tė ir J.Mic­ke­vi­čie­nė įgy­ja ir ben­drau­da­mos su pir­kė­jais, įsi­klau­sy­da­mos į jų po­rei­kius ir pa­ste­bė­ji­mus bei skai­ty­da­mos spe­cia­li­zuo­tą li­te­ra­tū­rą.

„Kol kas tai ne vie­nin­te­lė mū­sų veik­la, ta­čiau at­ei­ty­je šis ver­slas ga­li iš­aug­ti ir tap­ti pa­grin­di­niu pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu“, – su­tar­ti­nai kal­bė­jo abi drau­gės.

Rita KRUŠINSKAITĖ