Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aplinkos ministras lengvų receptų žemės ūkiui neturi

Daugėjant „žaliųjų“ reikalavimų žemdirbiams, kyla įtampa dėl aplinkos sergėtojų, kurie, ūkininkų manymu, palyginti su kitomis ES šalimis, yra išskirtinai priekabūs ir nusiteikę bausti už smulkmenas. Apie tai, kas laukia mūsų žemdirbių ir kokiais kardais artimiausiais metais mojuos aplinkosaugininkai – „Valstiečių laikraščio“ interviu su naujuoju aplinkos ministru Simonu Gentvilu.

Dėl žaliojo kurso Aplinkos ministerijos sprendimai žemdirbiams tampa ne mažiau svarbūs nei Žemės ūkio ministerijos nuostatai. Žemės ūkio srities specifika jums yra daugiau ar mažiau žinoma?

Nesu nei energetikas, nei žemės ūkio specialistas, o klimato kaitos tikslų įgyvendinimas apima 4 ministerijas: Žemės ūkio, Energetikos, Susisiekimo bei Ekonomikos ir inovacijų. Aplinkos ministerija irgi skaičiuoja kai kuriuos parametrus, bet šiuo atžvilgiu yra daugiau koordinatorė. Taigi ne tik mano, bet ir kitų sektorius kuruojančių ministrų užduotis – pasiekti iškeltus tikslus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo. Tik specialistai žino, kas geriausiai veikia ir kaip teisingai išdalinti įsipareigojimus tarp sektorių. Žinau, kad per pastaruosius 15 metų žemės ūkyje išmetimai beveik nepadidėjo ir juos mažinti iš tikrųjų sudėtinga, nes tai proporcinga gaminamos produkcijos kiekiui.

S. Gentvilas

Viešai sakėte, kad aplinkosaugos politika turi būti ambicinga ir gebanti stabdyti žemės ūkį. Jau iki šiol ministerijoms dažnai buvo nelengva rasti sąlyčio taškų. Ar tai reiškia, kad dabar bus dar daugiau priešpriešos?

Matome skaičius, todėl pagrindinė užduotis – išsiaiškinti, kaip sumažinti poveikį aplinkai. ES žaliasis kursas, jo sudėtinė dalis – strategija „Nuo lauko iki stalo“ – numato reikšmingus pokyčius žemės ūkyje. Jeigu energetinio efektyvumo srityje jau senokai prasidėjo revoliucija ir perėjimas nuo dujų prie atsinaujinančios energetikos, o tai spartino didelė naftos išteklių kaina, tačiau žemės ūkyje šis procesas tempiasi ir vėluoja.

Reikia suprasti, kad Aplinkos ministerija iš esmės atstovauja gamtos interesams, todėl mums reikia turėti radikalesnę poziciją dėl didesnės biologinės įvairovės išsaugojimo, mažesnės žmogaus intervencijos į gamtą ir kt. Natūralu, kad toks yra aplinkos ministro vaidmuo. Bet turime suprasti, kad bet kokios priemonės, taikomos susisiekime,energetikoje, ekonomikoje ir žemės ūkyje, neturi žlugdyti šių sektorių. Visi kartu turime galvoti, kaip tinkamai transformuotis per dabartinį ES paramos laikotarpį. Čia norėčiau būti labiau sąjungininkas tiek su gamybos sektoriumi, kuris vis dar gamina tik iš naujų žaliavų, tiek su kitais sektoriais. Žemės ūkis nėra išskirtinis, tik jam sudėtingiausia pereiti prie ekologiškesnio ūkininkavimo.

Kitose ES šalyse žemės ūkio gamyba daug intensyvesnė, taigi, ir išmetimų pėdsakas daug ryškesnis. Gal Lietuvoje nereikėtų skubėti iš peties taikyti tokius pačius „žaliuosius“ reikalavimus?

Žinau, kad Lietuvos žemės ūkis ir pagal sukuriamą pridėtinę vertę yra vienas iš paskutiniųjų ES. Čia reikėtų žiūrėti, kiek pridėtinei vertei sukurti išeikvojama gamtos išteklių ir išskiriama CO2. Šis parametras, manau, rodytų kitą faktą, kad gaminant daugiau pridėtinės vertės Vakarų Europos ūkininkai išmeta mažiau CO2. Pas mus žemės ūkyje vis dar sukuriama per mažai pridėtinės vertės.

Kita vertus, dabar kalbama tik apie tai, kad žemės ūkis turėtų būti išskirtines sąlygas gaunantis sektorius. Betgi mes ir kitose srityse – energetikos, transporto, gamybos – nesame ES lyderiai. Visi sektoriai susiduria su tuo pačiu iššūkiu – transformacija. Žinau, kad žemės ūkyje yra bendrovių ir mokslininkų, turinčių protingų idėjų, kaip būtų galima eiti „žalesniu“ keliu.

Kokias pagrindines problemas aplinkosaugos požiūriu matote žemės ūkyje? Kur labiausiai, jūsų manymu, reikėtų „žalinti“?

Dabartinis žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas tikrai geriau žino. Pats iš praktikos esu urbanistas, tad ne tiek susijęs su žemės ūkiu ir biologinės įvairovės apsauga. Mano manymu, pagrindiniai iššūkiai – mažinti priklausomybę nuo perteklinio trąšų naudojimo, plėsti ekologinį ūkininkavimą ir kt. Labiausiai užterštos upės yra Vidurio Lietuvoje, kur intensyviausias žemės ūkis. Pas mus kas antras vandens telkinys užterštas. Vyriausybės programoje numatyta per penkerius metus užterštų telkinių skaičių sumažinti nuo 47 proc. iki 10 proc. Problemų kyla tiek dėl nuotekų, tiek dėl žemdirbystės.Daugėja nuogąstavimų, todėl norėčiau matyti naują mineralinių trąšų naudojimo reglamentavimą, tręšimo planų pokyčius.

Kitas dalykas – ekologinis ūkininkavimas. Iki 2030 metų turėsime pasiekti, kad ekologinės gamybos plotai padidėtų iki 25 proc. Tai irgi iššūkis. Dar aktuali biologinės įvairovės apsauga – 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės turėsime priskirti biologinei įvairovei. Lietuvoje intensyviai plėtojama grūdininkystė, bet reikia siekti, kad nebūtų monokultūrų,nes jos panaikina kai kuriuos žaliuosius koridorius gyvūnijai ir augalams, tam turi būti sukurtos oazės. Dėl kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų turėtų kalbėti sektorių ekspertai.

Problema ta, kad neretai ekspertinio lygio pagrįstumai kardinaliai skiriasi. Pavyzdžiui, dvi miškų ūkio sektoriaus stovyklos – miško savininkai ir miško saugotojai– ant stalo kloja skirtingus motyvus, pagrįstus mokslu. Vieni sako, kad kertame per daug miškų, nesaugome senų girių, o kiti įrodinėja, jog reikia racionaliai miškininkauti, nes pasenęs miškas kaip tik nepalankus klimato atžvilgiu. Kur čia tiesa?

Turime ekspertų, mūsų frakcijoje yra prof. Viktoras Pranckietis, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, į kurio nuomonę dėl žemės ūkio įsiklausau. Žinau, kad čia nėra lengvų sprendimų. Miškų sektoriuje yra kita problema. Prieš 7 metus Lietuvoje inventorizuotos biologinei įvairovei ir gamtai svarbiausios buveinės,ES pažadėta jas saugoti, tačiau tai nepadaryta. Dabar Europos Komisija pradėjo ES teisės pažeidimo procedūrą. Į aplinkos ministro vietą ateinu tuo momentu, kai ES grasina atimti Vilniaus, Klaipėdos geležinkelių elektrifikavimui skirtus kelis šimtus milijonų eurų. Būtent dėl to, kad nepakankamai saugome „Natura 2000“ teritorijų tinklą. Taigi, Aplinkos ministerija vėluoja. Esu įsipareigojęs, kad per metus ar dvejus baigsime kertinę buveinių apsaugą.

Žmogiškai atsakant, kodėl kyla konfliktas dėl miškų, reikia pastebėti, kad turime nemažai saugomų vietovių, bet realiai reglamentavimas ten toks pat kaip ūkiniuose miškuose. Manau, kad reikia žymiai intensyviau saugoti miškus, nebeleisti kirtimų gamtai ir kraštovaizdžiui reikalingose vietovėse ir intensyviau ūkininkauti miškuose, kurie nei gamtai, nei kraštovaizdžiui nėra labai vertingi. Šį balansą išlaikyti galima, tik pirmiausia reikia išsaugoti tai, kas gali būti prarasta. Ekosistemos kuriasi šimtmečiais ir tūkstantmečiais, jas reikia išsaugoti.Ūkininkavimui turime pakankamai miškų, prieaugis optimalus, miškingumas didėja. Esame išskirtiniai Europoje, nes augant miškingumui kyla didžiausi konfliktai dėl miškų. Čia yra paradoksas. Lietuvoje miško paskirties žemės keisti negalima, plynai iškirstą mišką per 3 metus privaloma atsodinti, visi saugikliai sudėti, kad mūsų šalyje miškingumas didėtų. Problema ta, kad mūsų pjūklai nuvažiuoja į svarbiausias miško buveines.

Mūsų ūkininkai, pasidairę po svečių šalių ūkius, pastebi, kad Lietuvos aplinkosaugininkai daug priekabesni, nes dėl smulkmenų baudžia ir riboja veiklą. Dėl to traukiasi ūkiai, ypač gyvulininkystės. O štai po „Grigeo Klaipėda“ skandalo paaiškėjo, kad stambūs teršėjai galbūt ilgai buvo „po priedanga“. Ką atsakytumėte į tokius priekaištus?

Atsakymas aiškus – „Grigeo Klaipėda“ istorija yra trisdešimtmečio nusikaltimas. Prokuratūra jau įvardijo įtariamuosius. Niekas net neįsivaizdavo, kad įmonė po 2 ar 3 dienų prisipažins teršusi. Aplinkosaugos kontrolė turėtų būti objektyvi. Jeigu ji nėra nukreipta prieš vieną sektorių, pavyzdžiui, ūkininkus, kyla klausimas dėl teisės aktų – ar jie logiški, ar neperlenkiama lazda? Kitas klausimas –aplinkosaugos pareigūnų dėmesys. Ar jie pastebi tik mažareikšmius ir lengviausiai pastebimus dalykus, ar tokius, kurie daro esminę žalą, pavyzdžiui, „Grigeo“?Nemanau, kad žemės ūkis yra išskirtinai patekęs į aplinkosaugininkų akiratį.

ES šalių lyderiams sutarus dėl ambicingesnio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo tikslo(iki 2030 metų išmetimus sumažinti 55 proc.), auga ūkininkų nerimas, kad jie praras konkurencingumą. Juk mūsų ūkininkai gauna mažesnes išmokas, o žemės ūkio išmetimai gerokai mažesni.

Dėl ambicingesnių tikslų jau sutarta. Taigi, bus papildomų įsipareigojimų ir sankcijų mechanizmų. Jie būtini, nes matome klimato kaitą, todėl mūsų pramonė turi kitaip gaminti, automobiliai kitaip atrodyti, miestai kitaip vystytis. Suprantu žemdirbių nuogąstavimus, nes čia yra sudėtingiausias pokytis, bet lengvų receptų žemės ūkiui neturiu. Turime galvoti, kaip transformuotis. Aišku, išmetimų sumažinimo tikslas šaliai – suminis. Tai reiškia, kad kai kuriuose sektoriuose, kur yra lengviau ir patogiau padaryti pertvarką, galima sutaupyti daugiau išmetimų. Žemės ūkis nėra pajėgus sutaupyti tiek, kiek kiti sektoriai, jie turbūt gaus didesnių įsipareigojimų dėl išmetimų mažinimo. Tik norisi, kad žemės ūkis irgi galvotų ir judėtų ta pačia kryptimi, nes nė vienas sektorius negali būti išskirtinis.

Kadangi su mažesniu finansavimu žemės ūkis turės pasiekti didesnius tikslus, žemdirbiai norėtų, kad jiems būtų atriekta paramos ir iš aplinkos apsaugos fondų biudžeto. Buvęs aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, pasiūlęs iš Klimato kaitos programoje išmaniajai melioracijai numatytų 7 mln. eurų atimti 3 mln. paspirtukams ir pan., pademonstravo, kam skiria pirmumą. Ką jūs apie tai manote?

Žemės ūkio sektoriuje yra žymiai daugiau paramos pinigų. Trečdalis žemės ūkio finansavimo turi būti skirta agrarinei gamtosaugai, ir čia ne visada buvo išlaikytas balansas. Iš Klimato kaitos fondo, kurį surenkame iš didžiųjų teršėjų, turime remti viską – nuo transporto iki energetikos. Spektras didelis, o pinigų kasmet surenkama ne tiek daug – apie 80 mln. eurų. Žemdirbiai taip pat į juos pretenduoja. Dabar 4 mln. eurų skirta reguliuojamam drenažui įrengti, todėl negalima sakyti, kad Aplinkos misterija nieko neskiria žemės ūkiui, tačiau šis sektorius turi savo finansinių resursų pokyčiams atlikti.

Rekomenduojami video