ŽŪR direktorius S. Dimaitis pastebėjo, kad vidutiniam ūkininkui 100 kub. m vandens iš tiesų yra pakankamas kiekis.

Trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitetas (AAK) pakartotinai svarstė jau baigiamo tobulinti Žemės gelmių įstatymo nuostatą dėl gėlo požeminio vandens, naudojamo žemės ūkio veiklai.

Posėdyje dalyvavo Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, kuris taip pat yra AAK narys. Argumentus Seimo nariams pateikė Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės ir vyr. specialistė Toma Leonova. Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis komitetui padėjo suprasti ūkininkų situaciją bei lūkesčius.

Jau anksčiau buvo sutarta dėl tam tikrų rengiamų pataisų nuostatų ūkininkams, išgaunantiems mažiau kaip 100 kub. m gėlo požeminio vandens per parą. Mokestis už vandenį iš tokių žemės ūkio veiklos subjektų ir toliau nebus imamas. Jį mokės tie ūkiai, kurių vandens poreikis per parą siekia 100 kub. m ir daugiau – tam jau reikalingas leidimas, bet ir šiuo atveju žemės ūkiui numatyta lengvata – mažesnis mokesčio tarifas (3 ct/kub. m).

Tačiau tam tikrus namų darbus reikės atlikti visiems ūkiams: vandens apskaitą bus privalu užtikrinti suvartojant jau 10 kub. m, be to, reikės aprobuoti vandenvietes pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą tvarką. To reikalauja ES Bendroji vandens direktyva. Šiems darbams atlikti bus numatytas pereinamasis periodas. Jeigu įstatymas įsigalios, kaip numatoma, šių metų spalio mėnesį, skaitliukus įsirengti bei gėlo požeminio vandens vandenviečių aprobavimu reikės pasirūpinti iki 2020 metų paskutinės dienos. Pereinamuoju laikotarpiu ūkio subjektams baudos nebus taikomos.

Prie žemės ūkio reikmėms (ne perdirbimui) naudojamo gėlo vandens šiandien buvo sugrįžta siekiant patikslinti, kaip vertinti iki 100 kub. m išgaunamą vandenį – ar galima požeminę vandenvietę prilyginti gręžiniui?

Aplinkos ministerijos atstovė T. Leonova kvietė likti prie anksčiau sutartos vandenvietės sąvokos. Žemės ūkio veiklai nutarus kaip išimtį taikyti gręžinio sąvoką, atsirastų teisinis prieštaravimas. Vandens gręžinys – tai inžinerinis įrenginys, esantis vandenvietėje. Vienoje vandenvietėje gali būti ir keli gręžiniai. Manipuliuojant jais galimai būtų piktnaudžiaujama norint išvengti mokesčio, būtų sudėtinga vesti išteklių naudojimo apskaitą.

ŽŪR direktorius S. Dimaitis pastebėjo, kad vidutiniam ūkininkui 100 kub. m vandens iš tiesų yra pakankamas kiekis. Tačiau jis išreiškė abejonę dėl aprobavimo, kuris taps papildoma išlaidų našta ūkininkams: „Kompanija ateis, surašys protokolą, už kurį reikės mokėti. Kas iš to – vandens padaugės? Tik firma gaus iš ūkininko kišenės pinigų…“

Posėdyje nuskambėjo ir pasakymų, neva visos komercinės įmonės ir leidimus išsiima, ir vandenvietes aprobuoja, ir už vandenį moka; tik žemės ūkiui vis reikia daryti išimtis. Rūmų direktorius priminė, kad žemdirbius iš tiesų skriaudžia gamta, norint tuo įsitikinti vertėtų nuvykti į Varėną, o vanduo yra būtinas augalams, gyvulių fiziologiniams poreikiams tenkinti.

AAK pirmininkas Juozas Imbrasas taip pat neleido išsiplėtoti ūkininko situacijos nelabai suvokiantiems kalbėtojams.

Diskusija baigėsi tuo, kad AAK nutarė patikslinti teisės akto projekto formuluotę taip: leidimo naudoti žemės gelmių išteklius nereikia norint naudoti „gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna (planuoja išgauti) iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 kub. m gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“.