rieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę šeimos laikė po kelias karves. Po vieną karvutę – tik senyvo amžiaus žmonės.

Keičias rūbas margo svieto…Tikra tiesa. Kiek čia seniai lietuvis be karvės neįsivaizdavo savo gyvenimo. O dabar kaimo žmonių gyvenime karvė grimzta į praeitį.

Lietuvos kaimas nuo seno buvo susijęs su žemdirbyste, o karvutė buvo laikoma šeimos maitintoja. Užėmus bolševikams mūsų kraštą, ėmė kurtis kolūkiai. Iš ūkininkų buvo atimti gyvuliai, padargai, nusavintos žemės ir didesni ūkiniai pastatai. Būsimam kolūkiečiui palikdavo tik vieną karvę. Apie antrą karvutę nė nesvajok. Bėgant dešimtmečiams vystėsi pieno pramonė ir karvutės kaime apsidžiaugė: vėl jos reikalingos ir gerbtinos. Paskutinį dešimtmetį prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, kiekviena šeima jau laikė po 2, 3, 4 karves. Po vieną karvutę – tik senyvo amžiaus žmonės.

Germaniškietė Sandra B. prisimena tą laiką, kai jos šeima laikė 6 karves. Vyras turėjo traktoriuką, tai nupjaudavo žolę, suvartydavo. Išdžiuvusį šieną tvarkyti eidavo visa šeima. Trys vaikučiai ir ji su vyru, va ir visas būrys! Kol buvo vaikai mažiukai, tai nusinešę į pievą susodina ant „dekio“, o patys – žaginiuoti. Paaugus vaikams bepigu: talkininkai net trys. Sandra B. pasakoja, kad už pieną iš pradžių visai neblogai mokėjo, tai šeimai neblogas uždarbis. Einant laikui pieno kainos vis krito ir krito, o dar šeimoje nelaimė: mirė vyras. Dar moteris bandė kabintis, dar keletą metų laikė keletą karvelių, bet pamačiusi, kad viena nebeišgali visų darbų nudirbti, karves pardavė. Dabar dirba Rygoje, „Girtekos“ įmonėje, po 12 valandų per dieną. Nors valandos ilgos ir visą dieną ant kojų, bet užtat laisvadieniais gali važiuoti kur panorėjus, nebereikia „kvaršinti“ galvos kas pamelš karves. Nuo karvių Sandra jau atprato, ir prie jų niekada nebegrįžtų.

Germaniškietė Verutė J. turi dvi nuosavas karves ir dar melžia karvių bandą pas ūkininkę Gitą V. Dirbs pas ūkininkę kol leis sveikata, na o tada liks tik su savo karvutėmis. „Naudos iš jų kaip ir nėra, – sako Verutė,- bet gal tas sovietinis mąstymas dar likęs: kaip be karvės?“ Verutei labai gaila parduoti savo užaugintą gyvulį. Bet tenka. Tik dabar jau nebežiūri į parduodamo gyvulio akis. Tuoj verkia. Ir dabar pasakodama verkia, kaip jos užaugintą jautį užvarę vyrai „Agare“ ant svarstyklių, o jautukas atsisukęs į šeimininkę taip gailiai mykė, lyg verkdamas, jausdamas savo galą. Patylėjusi Verutė pasakoja, pastebėjusi, kad bandoje karvės „susidraugauja po dvi“, taip ir vaikšto vis po dvi. Vienai iš draugių „atitarnavus“ ir ją išvežus, likusi draugė ilgai liūdi, netenka apetito, slankioja nukorusi galvą bandos gale. Yra karvių „su charakteriu“, kurios nebandyk aprėkti. Tokiai karvei geriau nusileisti, nes kitaip užsiožiuos ir visai žmogaus nebeprisileis. „Karvės visai kaip žmonės, tik kalbėti nemoka“ – pabaigai pasako Verutė.

Paskaičiavome, kad dabar Germaniškio kaime karves laiko tik 9 šeimos. Todėl laukuose retai kur bepamatysime besiganant karvių pulkelį. Tik pas kantresnį ūkininką. Su moterimis svarstėme ar mūsų anūkai, proanūkiai imsis kurti pieninę karvių bandą, ar melš karves? Ir visos mes pripažinome, kad to nebus niekada. Neapsimoka. Bado tai nėra? Nebent?… Nebent vėl kiltų pieno supirkimo kainos. O tai galėtų būti, jei nesupirkinėtų pieno iš Latvijos didesnėmis kainomis, o saviems daugiau mokėtų.

Tai ar išliks karvės, ar išnyks kaip dinozaurai?

 

Dalia Matusevičienė