Albino Kuliesiaus nuotr.

LR Seime vykusioje konferencijoje apie istorinį Lietuvos miškų valdymą ir dabarties iššūkius buvo išsakyta idėja valstybei priklausantį miškų valdymą perduoti kuriai nors ūkine veikla užsiimančiai ministerijai bei pakeisti Valstybinių miškų urėdijos pavaldumą. Šiuo metu valstybei priklausančių miškų valdymas yra patikėtas Aplinkos ministerijai (AM). Seime nuskambėjusi mintis siūlo miškų ūkio valdymą perduoti Ekonomikos ir inovacijų arba Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), kontrolės funkciją paliekant AM. Taip pasiūlyta, nes viena pagrindinių AM funkcijų yra aplinkos apsaugos kontrolė, o ūkiniu miškų valdymu rūpintųsi ūkine veikla užsiimanti ministerija.

Ar tikrai verta keisti Lietuvos miškus valdančią ministeriją? O gal iš tiesų nėra gerai, kad šiuo metu miškus valdo AM ir ta pati ministerija atlieka kontrolės funkcijas?

Dr. Nerijus KUPSTAITIS, AM Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas: „Kažkada miškų sektorius priklausė Žemės ir miškų ūkio ministerijai. Bendra ministerija Lietuvoje gyvavo labai trumpai. Iki 1996 m. buvo atskira Miškų ūkio ministerija. Ji buvo panaikinta, ją prijungiant prie ŽŪM. Bendra ministerija gyvavo metus: kiek ilgiau nei iki 1997 m. Vėliau miškų sektorius buvo perduotas AM. Nuo tada jau daugiau nei 20 m. miškai priklauso AM.

Šį faktą vienareikšmiškai vertinti sudėtinga. Jei prie ŽŪM vėl būtų prijungti miškai, daugiau dėmesio būtų skiriama ūkinei veiklai, t. y. miškininkavimui kaip ir ūkininkavimui. Tačiau miškų prasmė ir vertė yra kita, jei juos, kaip veiklos objektą, lyginsime su ariamąja žeme, nes miškas neturi vien ūkinės vertės. Todėl miškų ūkį suprantame kaip trijų skirtingų aspektų derinį: gamtosauginį, ekonominį ir socialinį. Kai kalbame apie darnų miškų ūkį, galvojame apie visus šiuos tris aspektus ir jų derinimą. Kai miškai yra prie AM, pagrindiniu tampa gamtosauginis aspektas. Kai prie ŽŪM, labiau akcentuojamas ūkinis ar ekonominis aspektas. Taip galima įžvelgti, į kurią pusę bandoma nusverti miško svarbą. Žiūrint iš šiandienos pozicijų į mišką, kaip į klimato kaitos vis svarbesnį objektą, kuris prisideda prie klimato kaitos švelninimo, matome, kad miškai – pagrindinis gamtos turtas, kuris absorbuoja anglies dvideginį. Todėl juos reikia palikti prie AM, kuri laikosi klimato kaitos valdymo politikos. Žiūrint į ateities perspektyvas sakyčiau, kad miškų priskyrimas prie AM yra teisingesnis. Tai – mano nuomonė, o pasvarstymų gali būti įvairių.

Blogiausias variantas būtų, jei vieni miškuose užsiimtų ekonominiais dalykais, kiti – gamtosauginiais. Dar blogiau, jei perduotų kitai ministerijai su aiškiu ūkinės veiklos prioritetu ir ignoruotų su klimato kaita susijusią miškų teikiamą naudą. Geriausias variantas yra miškai prie AM, nes jai priklauso labai daug sričių: teritorijų planavimas, klimato kaitos valdymas, atliekų surinkimo sistema ir kt.“

Dr. Algis GAIŽUTIS, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas: „LMSA pozicija nesikeičia nuo 2008 m.: kuo savarankiškesnis ir kompetetingesnis bus miškų reikalus kuruojantis struktūrinis padalinys, tuo geriau.

Vien mechaniškai keičiant ministeriją, miškų sektoriaus problemų neišspręsi. ŽŪM stipriai „nukraujavusi“ dėl nesibaigiančios kėlimo į Kauną epopėjos.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, už miškų politikos įgyvendinimą buvo atsakinga kompaktiška to meto Miškų ūkio ministerija. Patrauklioje vietoje (Vilniaus Gedimino prospekte prie Seimo) esančio miškininkų lėšomis pastatyto ministerijos pastato prireikus tuomet įkurtai Europos reikalų ministerijai, 1996 m. buvo panaikinta Miškų ūkio ministerija.

Kai tuometinis Žemės ūkio ir miškų ministras Vytautas Petras Knašys pabandė imtis Miškų fondo lėšų panaudojimo klausimų, tuomet ypač didelę įtaką politikams turintys urėdai pasiekė, kad ši ministerija jau 1998 m. kovo pabaigoje būtų reorganizuota, o miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos perduotos AM, perduodant jai ir Žemės ir miškų ūkio ministerijos Miškų ūkio departamentą, Generalinę miškų urėdiją bei Valstybinę miškų inspekciją prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos su jų turimais etatais bei įsteigiant Miškų ir saugomų teritorijų departamentą prie Aplinkos apsaugos ministerijos. Miškus kuruojant AM, dėmesys ekonominiam miškų gyvybingumui menko, o aplinkosauginių suvaržymų ir kontrolės funkcijos buvo stiprinamos.

Pastaraisiais metais įvykdžius valstybinių miškų valdymo reformą, panaikinta Generalinė miškų urėdija ir į vieną įmonę sujungtos visos 42 urėdijos bei Valstybinis miškotvarkos institutas, AM Miškų departamentas po pertvarkymų tapo Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupe. Pastarosios tarnautojų prioritetus, norą ir galimybes spręsti šalies miškų ūkinės veiklos klausimus taikliai atspindi pavadinimas, o likusių kelių miškininkų pastangų ir galimybių nepakanka. Vis nukeliami dabartinio ministro planai koreguoti ministerijos valdymo struktūrą, suteikiant daugiau savarankiškumo miškų klausimus kuruojančiam padaliniui.

Didžiojoje dalyje ES valstybių už miškų ūkio sritį yra atsakinga viena žemės ūkį, kaimo plėtrą ir miškus kuruojanti ministerija. Tose šalyse dažnai kyla klausimas: kaip padaryti, kad miškų ūkio interesai nebūtų užgožti sprendžiant žemdirbių interesus? Lietuva tapo nepalanki visam miškų ūkiui. Valstybinius miškus prižiūrinčių miškininkų nesigirdi. Kas liečia privačius miškus, koją kiša neadekvatus, neproporcingai mažas privačių miškų interesų atstovavimas valstybės institucijose, nepakankamas funkcijų bei kompetencijų pasidalijimas tarp AM ir ŽŪM sprendžiant privataus miškų ūkio klausimus.

Gali būti, kad pastaruoju metu tiek dėmesio skiriant kovai su klimato kaita, įgyvendinant ES naująjį žaliąjį susitarimą bei kitus svarbius planus, Lietuvoje atgims sumanymas atkurti Miškų (ir klimato kaitos) ministeriją. Juk tvarus ūkininkavimas miške, didinant plotus ir produktyvumą, yra vienas iš efektyviausių sprendimų įgyvendinant Lietuvos prisiimtus ambicingus įsipareigojimus.“

Simonas GENTVILAS, Seimo narys, Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas: „Žengiant į 2020 m., miškų ūkiui norisi palinkėti taip reikalingo šaltuko ir stabilumo. Taip sakau, nes per šią kadenciją LR Miškų įstatymas keistas beveik tiek pat kartų kaip iki tol per 26 m. Šiandien didįjį chaosą su miškais yra užkūrusi ne ministerija, o patys valstiečiai Seime. Išbalansuota urėdijų reforma, nauji nuosavybės ribojimai privatiems miškų savininkams, nepamatuoti plynų kirtimų ribojimai.

AM dirba daug kompetetingų specialistų, tad šio sektoriaus atidavimas ŽŪM būtų blogas sprendimas. Tuo labiau, kad trečiasis per kadenciją ministras Andrius Palionis tikrai turi kitų prioritetų.

Privalome atstatyti miškininkų autoritetą. Jau dabar miškininko profesiją renkasi rekordiškai mažas studentų skaičius. Sektoriui reikia stabilumo ir politikų prognozuotumo. Todėl per ateinančius metus urėdijų reforma turi įrodyti savo privalumus, o darbuotojų situacija turi būti aiškesnė. Artimiausiu metu teks spręsti būtinus įsipareigojimus ES dėl saugomų teritorijų, EB svarbos buveinių, o tai plačiai susiję su miškų ūkinės veiklos ribojimais. Įvertinus viską, miškų sektoriaus perdavimas ŽŪM yra neracionali idėja ir tikrai ne šiandienos prioritetų klausimas. Tai gali siūlyti nebent tie, kurie nori sektorių panardinti į dar didesnį chaosą.“

Prof. Edmundas BARTKEVIČIUS, VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas: „Dabartiniu laikotarpiu, kai mūsų valstybėje vyrauja šioks toks chaosas, kai daug nepadarytų namų darbų, perdavinėti miškus kitai ministerijai tikrai nėra tinkamas laikas. Reikia atlikti kitus darbus, politikams susitarti tarpusavyje, kiek, kokioje miškų dalyje ūkininkaujame, kokią duodame gamtosaugai, kur norima steigti rezervatus ir kt. saugomas teritorijas. Kilo didelė diskusija, nes 2011–2015 m. buvo inventorizuotos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės, dokumentai išsiųsti EK. Atėjo nurodymai jas saugoti. Nemaža šių teritorijų dalis yra ūkiniuose miškuose, kur galioja kitos taisyklės ir vykdomos funkcijos. Visa tai reikia apsvarstyti, padaryti namų darbus ir tik paskui rinkti ministeriją. Dabar dėmesys miškams tikrai yra sumenkęs.

Miškas yra labai sudėtinga ekosistema. Jis atlieka ne tik ekonomines, bet ir socialines, apsaugines ir kt. funkcijas. Susikūrė įvairūs gamtos apsaugos judėjimai, kurie siekia uždrausti bet kokią veiklą miške. Ūkiniai vienetai, ūkiai yra atskira šaka, kuri negali imti ir vienu ypu užsidaryti.

Ne tiek svarbu, kuriai ministerijai priklausys, svarbus požiūris į miškus. Jei būtų prie ŽŪM, vyraus tik ekonominė miško funkcija ir medienos poreikis. Kai visuomenė taip susipriešinusi miškų klausimu, saugiausia miškams yra likti AM.

Reiktų kurti naują miškų įstatymą, nes dabar jis jau tiek kartų lopytas ir sulopytas, kad sunku ir susigaudyti: pataisa ant pataisos, o toje pataisoje – dar viena pataisa. Reiktų atsakingai rengti naują miškų įstatymą, išdiskutuoti ir susitarti, kiek miško saugome, kur steigiame rezervatus ir kur ūkininkaujame – taip, kaip daro visas pasaulis.

Tokius namų darbus reiktų padaryti, o po to jau prie šio klausimo galima grįžti, bet tikrai – ne artimoje ateityje. Gal ateis politikai, kurie galvos apie atskirą Miškų ministeriją, kaip ir buvo, kaip kažkada turėjome. Dabar, kai dar nenusistovėjęs požiūris į mišką, saugiausia būtų likti prie AM.“

 

Parengė ŪP korespondentė Džiuljeta KULVIETIENĖ