Lietuvos žemės ūkio tarybos aktyvistai vėl piketuoja Briuselyje, šimtąjį kartą reikalauja padidinti tiesiogines išmokas lietuvių žemdirbiams. Kiek anksčiau Europos Komisija per teismus atgavo iš Lietuvos blogai administruotas Bend­rijos lėšas. Gal pirmiau išmokime atidžiai skaityti ES reglamentus, patys racionaliai ir tvarkingai paskirstykime Lietuvai skirtus ES pinigus, kad vienoms žemės ūkio šakoms jų nepritrūktų, o kitos lėšos liktų nepanaudotos, tada reikalaukime iš Briuselio lygių ūkininkavimo sąlygų su Vakarų Europa?

Panašėjame į graikus

Sausio pabaigoje Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nepagailėjo Lietuvos: paliko galioti Europos Komisijos bausmę mūsų šaliai dėl prastai įgyvendinamos Kaimo plėtros programos (KPP). Lietuvos žemės ūkis neteko 10 mln. eurų. Ne pirmą kartą  esame kaltinami, kad nesilaikome ES reglamentų ir direktyvų, švaistome europines lėšas.

2013 m. Europos Komisija iš pradžių pareikalavo grąžinti 4,5 mln. eurų, nes Lietuvos institucijos aplaidžiai kontroliavo europinės paramos gavėjus, paskui Briuselis atėmė netinkamai panaudotus kaimo plėtrai 3,5 mln. eurų.

Lietuva panašėja į didžiausią ES teisės aktų pažeidėją Graikiją prieš 10 metų. Graikai  ES fondų lėšas tiesiog pravalgydavo ar išleisdavo kitiems tikslams, iš anksto nenumatytiems ir su Briuseliu nesuderintiems. Kilo ne vienas skandalas, kai už ES žemės ūkio paramos lėšas graikų valdininkai įsigijo prabangių automobilių, išdailino namus ir keliavo į užsienio kurortus pailsėti.

Net vakariečiai sukčiauja

Seimo narė Rasa Budbergytė, šešerius metus (2010–2016-aisiais) – Lietuvos atstovė Europos audito rūmuose Liuksemburge, „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad mūsų šalis gana pavyzdingai ir atidžiai skirsto ES pinigus ūkininkams, beveik nepatenka į Briuselio juoduosius sąrašus.

„Tuo metu, kai priklausiau Rūmų kolegijai, prižiūrinčiai ES žemės ūkį ir gamtinius ištek­lius, Lietuva nebuvo atsidūrusi tarp piktybiškų prasižengėlių. Visose ES šalyse rasdavome pažeidimų – ir senosiose, ir per pastaruosius 15 metų įstojusiose į Bendriją. Ypač nustebau, kad net didžiosios valstybės, įkūrusios Europos Sąjungą, taip pat sukčiauja. Daugiausia pikt­naudžiavimų nustatoma Pietų Europoje – Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje. Didelės teritorijos, įvairūs regionai – vieni labiau išsivystę, kiti skurdesni, bet ES parama, ypač struktūrinių fondų lėšos – ne labdara. Net Vokietijai ir Skandinavijos šalims, kurios laikomos sąžiningumo pavyzdžiais, po mūsų auditų Europos Komisija retai kada neskirdavo sankcijų“, – teigė

R. Budbergytė.

Painus teisynas

Anot parlamentarės, dažniausiai europinės paramos gavėjus suklaidina painus, sudėtingas ES teisynas (Acquis communautaire) – Europos Parlamento ir ES Tarybos reglamentų, direktyvų, Europos Komisijos sprendimų ir rekomendacijų rinkinys.

„Gaila mūsų ūkininkų. Jiems sunku įsigilinti į nuolat besikeičiančius Europos Komisijos reikalavimus ir iškart juos suprasti. Dėl to nukenčia – turi grąžinti Nacionalinei mokėjimo agentūrai gautas europines lėšas. Mūsų žemdirbiai apgaudinėjami – visiems ūkininkams Europos Sąjungoje taisyklės vienodos, ir turtingas danas, ir klestintis olandas, ir sunkiai galą su galu suduriantis lietuvis ūkininkas dabar privalo laikytis Bendrijos „žaliojo kurso“. Tai brangiai kainuoja“, –  svarstė R. Budbergytė.

O kenčia žemdirbiai

Parlamentarės nuomone, iš kur smulkusis Lietuvos žemdirbys gali gauti papildomų lėšų auginti avis, ožkas, kurios ne taip smarkiai kaltinamos dėl pasaulinio šiltnamio reiškinio paūmėjimo kaip galvijai, arba šerti karves jūros dumbliais, kad jos į orą paskleistų mažiau metano dujų. Ir pertvarkyti savo ūkius, kad iš jų nedvoktų mėšlu, sukeliančiu alergiją aplinkosaugininkams.

„Juk Baltijos šalių ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos niekaip nesusilygina su vakarietiškomis. Bet blogiausia, kai Finansų, Žemės ūkio ministerijų valdininkai nespėja išsiversti į lietuvių kalbą naujų Europos Komisijos nurodymų ir vadovautis jais, o kenčia žemdirbiai, kuriems nuolat stinga apyvartinių lėšų“, – apgailestavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narė R. Budbergytė.

Neteisingi plakatai

Lietuvos žemės ūkio tarybos piketuotojų, Briuselyje priekaištaujančių ES šalių premjerams ir prezidentams dėl neteisingos tiesioginių išmokų žemdirbiams politikos, plakatuose – tik nusiskundimai, kaip Lietuvos ūkininkai ir jų likimo broliai latviai su estais vargsta gaudami mažiausią ES paramą pajamoms palaikyti. Tačiau  Žemės ūkio tarybos, Žemės ūkio bendrovių asociacijos vadai anksčiau skelbė, kad  tiesioginės išmokos jiems nėra labai svarbios, per daug sureikšminamos. Visuomenė esą klaidinama, tarytum žemdirbiai iš gaunamų tiesioginių išmokų tik ir tegyvena,  iš tiesų jos sudaro vos apie 11 proc. žemės ūkio bendrovių pajamų ir faktiškai visos  atiduodamos savininkams už žemės nuomą.

Socialinė nelygybė kaime

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis piktinasi, kad stambieji lietuviškieji žemvaldžiai veid­mainiauja – reikalauja teisybės iš Europos Komisijos, o patys stengiasi pasiglemžti visą europinę paramą.

„Lietuvos ūkininkų atskirtis, socialinė nelygybė didžiausia Europos Sąjungoje. Stambieji agropramonininkai savo gobšumu baigia nužudyti kaimą. Oligarchai nenori suprasti, kad ne jie vieni gali maitinti valstybę. Europos Komisijos Statistikos generalinio direktorato „Eurostat“ duomenimis, per 10 metų rytiniuose pokomunistiniuose ES kraštuose neliko 7 mln. ūkininkų, nes juos visada aplenkdavo ES parama.

Prieš keletą metų Europos žemės savininkų organizacijos generalinėje asamblėjoje išgirdau, kad daug lenkų, bulgarų, rumunų ūkininkų važiuoja uždarbiauti į Vakarų Europą, nes savo šalyse nemato jokių prošvaisčių – negauna ES paramos ūkiams modernizuoti arba pradėti kaime naują verslą. Europiniai pinigai įstringa paramą skirstančių valdininkų filtruose. Ne geriau ir Lietuvoje“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino V. Juodsnukis.

Gal slepia turtus?

Norint gauti ES investicinę paramą, reikia pasukti galvą, parengti verslo planą, įrodyti Nacionalinei mokėjimo agentūrai ūkio ekonominį gyvybingumą, pridėti dar ir savo lėšų, o tiesiogines išmokas galima laimėti net ir negaminant žemės ūkio produkcijos, vien už gerą valdų agrarinę ir aplinkosauginę būklę.

„Meluoja stambieji žemvaldžiai, kad, piketuodami Briuselyje, jie esą aukojasi dėl smulkiųjų žemdirbių, kuriems gyvybiškai svarbu gauti didesnes tiesiogines išmokas, o žemės ūkio bendrovės gali išsiversti ir be jų. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apskaičiavo, kad apie 50 proc. pajamų visi, ir stambūs, ir maži ūkiai, gauna iš tiesioginių išmokų. Labai keista – stambieji žemvaldžiai sako, kad investavo šimtus milijonų eurų į savo ūkius, o vis viena pusę finansinių įplaukų irgi uždirba iš tiesioginių išmokų. Gal slepia tikruosius savo turtus, kaip miestų šešėliniai verslininkai, išsisukinėjantys nuo mokesčių?“ – įtarinėjo Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas.

Kartais reikia pabarti

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Juozas Olekas įsitikinęs – jeigu atėjus laikui gauti tiesiogines išmokas ūkininkai netyčia neteisingai deklaruoja savo pasėlius ir žemės ūkio naudmenas arba nesiryžta prašyti ES struktūrinių fondų lėšų, nes patys neįgudę rašyti paraiškų, nenori mokėti konsultantams, bijo privelti klaidų į projektą ir susilaukti Nacionalinės mokėjimo agentūros sankcijų, reikia juos nuraminti, pamokyti, padrąsinti.

„Kartais ir pabarti. Bet žemdirbiai rečiau klysta negu europinę paramą administruojantys biurokratai. Girdėjau, pernai vos 345 naujakuriai jaunieji ūkininkai  prašė europinės paramos. 16 paraiškų atmesta, taigi vaizdas dar liūdnesnis: investicinei programai skirta daugiau nei 13 mln. eurų, paskirstyta 11,2 mln. eurų. Žemės ūkio ministerijai teko perskirstyti 1,8 mln. eurų. Bet norėčiau apginti jaunuosius ūkininkus. Pradžia visada sunki. Ypač jeigu nepaveldėjai visiškai sutvarkyto tėvų ar senelių ūkio“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo J. Olekas.

Sugrįš pabėgę specialistai

O stambieji, anot europarlamentaro, gali samdytis konsultantų ir toliau niekuo nesirūpinti. Specialistai sutvarkys visus reikalingus ES paramai gauti popierius, pažymas. Jeigu reikia, susitars su bankais ar kredito unijomis dėl paskolos projektui vykdyti.

„Tokios paslaugos nepigiai kainuoja. Jauniesiems, pradedantiesiems ūkininkams tai per brangu. Valstybė ypač turi padėti jauniesiems ūkininkams ir ūkininkaujančioms šeimoms, žemdirbių dinastijoms, nes be jų  kaimas nunyks. Bet, važiuodamas per Lietuvą, matau daug gražių kaimiškų ūkių, kurių šeimininkai – jauni žmonės. Jie augina, gamina, perdirba tokią žemės ūkio produkciją, iš kurios galima gauti daugiau pridėtinės vertės, išpuošia savo sodybas, net bitutes laiko. O stambiųjų ūkininkų kiemuose – jokio gėlės žiedelio, dekoratyvinio krūmelio, vien geležis, brangi žemės ūkio technika. Tikiuosi, po Seimo rinkimų sugrįš iš padalytos Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų išsibėgioję patyrę specialistai, todėl ES parama bus administruojama patikimiau“, – pabrėžė J. Olekas.

Klaidina naujovės

Jurgita STAKĖNIENĖ

Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė

Pastangos išsiderėti, išsikovoti teisingas išmokas ir pareiga laikyti ES taisyklių – neatsiejami dalykai. EK nuolat į Lietuvą atsiunčia savo auditorius. Jie klaidų aptinka dažnausiai tada, kai atsiranda nauja KPP priemonė, o procedūros, kaip ją įgyvendinti, dar galutinai nesusiklosčiusios. Kai stengiamės supaprastinti biurokratinę naštą  ūkininkams, Europos Komisija neretai nesupranta, nepritaria, perspėja, kartais ir susigrąžina neteisingai, Briuselio auditorių nuomone, panaudotas ES lėšas. Bet apskritai Lietuva sėkmingai skirsto Bendrijos paramą. Kai būna neramu, kad iki finansinio programavimo laikotarpio pabaigos dalies pinigų, skirtų kai kurioms KPP veiklos sritims ir priemonėms finansuoti, ūkininkai gali ir nepaprašyti, tada sudarome daugiau sutarčių su pareiškėjais, susitarę su Briuseliu lėšas perskirstome iš ten, kur jų per daug, tiems, kuriems neužteko.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS