LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Atrodytų neverta diskutuoti apie augalus žiemą: lyg ir viskas padaryta, žiemkenčiai pakankamai geros būklės, ramiai galima laukti pavasario. Visgi manome, kad kuo geriau dabar suprasime procesus, vykstančius augaluose, ateityje galėsime priimti racionalesnius sprendimus. Augalininkystėje, panašiai kaip šaudykloje, norint pataikyti į dešimtuką, reikia derinti taikiklį. Mūsų atveju taip pat nuolat reikia pakoreguoti sprendimus priklausomai nuo aplinkos ir stengtis pataikyti į dešimtuką, nepasikliauti tik atsitiktinumais.
Kartais atsitinka taip, kad pasikartojančios palankios sąlygos užmigdo budrumą. Pastarosios žiemos pagal meteorologinius rodiklius savitos ir, tam tikra prasme, galima sakyti unikalios. 2020 metų rudenį sėja buvo pakankamai nervinga, trūko drėgmės, dar kai kuriuose ūkiuose prisidėjo skubotas žemės dirbimas, tačiau spalio ir lapkričio mėnesiais oro temperatūra buvo aukštesnė už standartinę klimato normą, o kritulių kiekis praktiškai atitiko daugiamečius rodiklius, o kai kur iškrito daugiau kritulių nei įprasta. Šiuo laikotarpiu žiemkenčiai jau praėję svarbius vystymosi etapus ir jau didesne dalimi nulemtas augalų produktyvumas (kai kuriuose pasėliuose apie 60 proc.). Žiemkenčių vegetacija ilga, dėl to labai svarbios rudens, žiemos, pavasario ir vasaros pradžios meteorologinės sąlygos. Jei ruošiant dirvą ir sėjant nebuvo stipriai „prašauta“ arba augintojai spėjo pakoreguoti „taikiklius“, tikėkimės, kad žiema bus pakankamai saugi, o gal ir ne. Labiausiai neramina temperatūrų „supynės“. Pažiūrėjus į prognozes, nuogąstavimai sustiprėja, kai matai, kad kelių parų bėgyje oro temperatūra nuo teigiamos gali pereiti į stipriai neigiamą ir vėl pereiti į teigiamą. Augalai dėl šiltų ir apniukusių orų žiemos pradžioje „pavargsta“, o tada šaltis gali pažeisti augalus.
Modeliuojant žieminių kviečių augimą, nustatyta, kad pavojingiausia – žema oro temperatūra, svarbiausias augalų atsparumo šalčiui rodiklis yra minimali temperatūra krūmijimosi mazgo gylyje. Dėl to rudenį konsultantai nuolat primena apie dirvos savybių ir sėjos gylio reikšmę. Temperatūrai krūmijimosi mazgo gylyje pasiekus kritinę ribą, pasėliai išretėja, žinoma, trumpalaikis šaltis didelės žalos nepadaro. Neatsitiktinai krūmijimosi mazgas yra labiausiai šalčiui atsparus organas. Krūmijimosi mazgo gylis, antrinės šaknys ir fiziologinė augalų būklė nulemia augalų peržiemojimą. Jei visi darbai atlikti tinkamai, augalai optimaliai išsivystę, krūmijimosi mazgas pakelia šaltį iki –22°C. Nepadeda augalams oro temperatūrų pokyčiai, kai pašalimą keičia atodrėkiai, nutrūksta smulkios šaknys, pro atsiradusias žaizdas į audinius patenka ligų sukėlėjai. Dėl to visuomet primenama, kad svarbu išsaugoti dirvožemio biologinį aktyvumą. Dažnai būna taip, kad didinamos išlaidos augalų ligų protrūkio kontrolei ir nieko nedaroma arba daroma nepakankamai, kad užkirsti kelią augalų ligų protrūkiams. Taip pat temperatūrų kaita neigiamai paveikia augalų atsparumą šalčiui, jei pradžioje gali nepakenkti –20°C šaltis, tai po kelių atodrėkių, augalai gali tapti jautrūs ir –9°C šalčiui. Atodrėkiai, apniukę orai, sniego dangos nebuvimas paskatina kvėpavimą, augalai netenka cukrų, dėl to rudenį visuomet primenama, kad reikia inicijuoti cukrų kaupimąsi augaluose. Nusilpę augalai ne tik labiau pažeidžiami žemų temperatūrų, bet tampa lengvu grobiu ligų sukėlėjams bei kenkėjams. Taip pat kasmet nerimaujama dėl menkos sniego dangos. Saulėtomis dienomis saulės spinduliai šildo žiemkenčius ir padidina vandens garavimą per lapus, o dėl sušalusios žemės šaknys negali antžeminės dalies aprūpinti vandeniu, lapai paprasčiausiai išdžiūsta. Kelios saulėtos šaltesnės dienos be sniego išdžiovina augalus ir jie pavasarį neatsigauna.
Mums labai svarbu, kad vanduo augale nepavirstų ledu. Ledas, susiformavęs ląstelių sienelėse ir tarpuląsčiuose šąlant, išstumia vandenį ir ląstelių sultys pasidaro labai koncentruotos, pakinta pH. Ledas veikia kaip sausas oras, išdžiovina ląsteles ir pakeičia jų osmosines savybes. Ląstelėms šis procesas pražūtingas, šalčio pažeisti augalai atšilus praranda turgorą, nes iš audinių pasišalina vanduo. Norint augalus apsaugoti nuo šalčio, tenka pripažinti labai svarbią cukrų reikšmę. Sukaupti cukrūs saugo nuo ląsteles nuo užšalimo, esmingai sumažėja ledo kristalų. Cukrūs apsaugo baltyminius junginius nuo kooguliacijos atšylant. Jei augalai būna sukaupę pakankamai cukrų, padidėja surišto vandens koncentracija, o laisvo vandens – sumažėja. Dėl to labai svarbi net menkiausia sniego danga, tačiau ja pasikliauti negalima. Sniegas, iškritęs ant šiltos žemės, taip pat gali pridaryti rūpesčių, atsiranda pasėlių iššutimo tikimybė. Tačiau šie reiškiniai nevaldomi, mes tik galime paruošti augalus ir tikėtis, kad nesusidės neigiamų veiksnių visuma, galinti pražudyti pasėlius.
Kalbant apie augalų pasiruošimą žiemai, reikia pastebėti, kad išnaudojamos ne visos galimybės, didinančios agrocenozės adaptyvumą nepalankiems veiksniams. Neatsiejama šiuolaikinių technologijų dalimi tampa augimo reguliatorių naudojimas. Tikslingas jų panaudojimas duoda pastebimą ekonominį efektą. Mokslininkai visame pasaulyje ieško optimalių sprendimų naudojant augimo reguliatorius, tikslas vienas – padidinti augalų produktyvumą. Mes labiausiai įpratę naudoti augimo reguliatorius rapsų pasėliuose, o vokiečiai, čekai, kitų pietinių šalių ūkininkai augimo reguliatorius naudoja žieminių miežių ir kviečių pasėliuose. Tačiau jie sako, kad efektas gaunamas, jei meteorologinės sąlygos stabilios, o temperatūroms svyruojant rezultatai gali būti ir neigiami.
Kasmet atliekama daugybė tyrimų, ieškant naujų preparatų, didinančių augalų prisitaikymą prie nepalankių aplinkos sąlygų. Išvadose nurodoma, kad tokių priemonių naudojimas pakankamai ribotas, nes kai kurie sprendimai gali duoti atvirkštinį efektą. Siekiant padidinti augalų atsparumą, dirbama kompleksiškai: vienos mokslininkų grupės kuria padidinto atsparumo veisles, kiti ieško biologiškai aktyvių medžiagų, galinčių padidinti atsparumą šalčiui, sausroms ir t.t. Lietuvos žemdirbius galima priskirti prie labai inovatyvių, nes prieš 10 – 15 metų, kai tik pasirodė pirmieji straipsniai apie amino rūgščių poveikį stiprinant augalų atsparumą stresams, ūkiuose šie preparatai buvo pradėti naudoti. Ypač reikšmingas prolinas, augalai jį sintetina patys, tačiau vyraujant permainingiems orams jo atsargos labai sumažėja, dėl to reikalingas egzogeninis prolinas, kad augalai sukauptų didesnes jo atsargas. Šiandien žinome daug daugiau ir jau galime pasirinkti priemones, geriausiai atitinkančias ūkio sąlygas. Pastaruoju metu augintojai pradėjo naudoti fitohormonus, eksperimentų rezultatai rodo, kad tinkamu laiku panaudoti fitohormonai ne tik didina augalų regeneracines savybes, bet taip pat padidina žiemkentiškumą.
Teisingai pasirinkus technologines priemones, sušvelninamas atsitiktinių klaidų poveikis. Visada reikia rasti geriausią sprendimą savo ūkio sąlygomis.
Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
