Jei valdiškame registre parašyta, kad jūsų kieme – pelkė, nors ten būtų ir hipodromas, jūs turėsite paklusti pelkių paieškos valdininkams. Net ir tuo atveju, jei tikra tiesa matyti iš palydovo, – valdininkų nuomonė svarbesnė.

Tragikomedijos atomazga

Nuo 2014 metų trukusį Molėtų rajono ūkininko Alvydo Valančiaus susirėmimą su gamtosaugos valdininkais pabaigė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Žmogui neteks sumokėti protu nesuvokiamos baudos, kokios reikalavo aplinkosaugininkai, bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ūkininkui palankų Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo sprendimą, kuriuo iš ūkininko priteista 10 tūkst. eurų gamtai padarytai žalai atlyginti.

Ką tie 10 tūkst. eurų – savo ieškiniu Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (Utenos RAAD) iš pradžių reikalavo kur kas daugiau. Dar 2016-ųjų sausį „Valstiečių laikraštis“ rašė apie tragikomišką situaciją, kuri susiklostė Pušalotų kaime (Giedraičių sen., Molėtų r.) 2014 m. pabaigoje – 2015 m. pradžioje.

Istorija prasidėjo, kai 2014-ųjų pabaigoje ūkininkas A.Valančius nusprendė sutvarkyti žmonos sklype esantį vandens telkinį. Kaip priklauso, kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorių prašydamas leisti išvalyti sklype esančius melioracijos griovius. Prašymas buvo patenkintas ir ūkininkas pradėjo valymo darbus.

Po kiek laiko prisistatė Utenos RAAD Molėtų rajono agentūros vyresnysis valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius Robertas Kuzma. Jis pareiškė, kad A.Valančius padarė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 51¹³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą – mechaniškai suardė natūralių pelkių augalinę dangą. Už tariamai padarytą žalą gamtai pareikalauta sumokėti per 71 tūkst. eurų baudą.

Pikčiausia, kad jokios pelkės (juolab – natūralios) ūkininko sklype nebuvo. Jei ir buvo, tai labai seniai, nes, kaip rodo visi seni žemėlapiai, tarybiniais laikais pelkė buvo numelioruota. „Pelkė“ tikrovėje yra vandens telkinys su plaukiojančiais augalų sąžalynais, atsiradęs jau vėlesniais tarybiniais laikais nutiesus kelią ir užsikimšus kelio sankasoje įrengtai vandens pralaidai. Utenos RAAD Molėtų agentūra, ūkininko nuomone, nesigilino į pelkės atsiradimo aplinkybes, aklai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro, kur buvo įrašas apie „pelkes ir šaltinynus“, duomenimis.

Aplinkosaugininko viršininkai šią fantaziją patvirtino ir prasidėjo teismų maratonas.

Tokias žuvis užfiksavo ekspertas V.Šerepka ūkininko A.Valančiaus „natūralioje pelkėje“.

Pelkė ar ne?

Gamtos apsaugos sargai laikėsi savo ir teisme tvirtino, kad ūkininkas išardė 8 826 kv. m natūralios pelkės augalinės dangos. Tai apskaičiuota remiantis ūkininko ir net gretimuose sklypuose paskleisto iškasto grunto matavimais, nematavus, kiek gi buvo nukasta pačios „pelkės“ paviršiaus. Būta ir kitų keistenybių. Tačiau svarbiausias klausimas – buvo pelkė ar ne?

Byloje kaupėsi raštai. Tarp jų ir Geologijos tarnybos, kuri sklype pradžioje įžvelgė pelkę, o vėliau išsigynė, esą pelkių nustatymas nėra jų kompetencija. Tačiau aplinkosaugos kryžiuočiai vadovavosi pirminiu Geologijos tarnybos raštu, apie vėlesnius pamiršdami. Tą patį darė ir teismai. Panevėžio apygardos teismas pritarė jų regėjimams, tačiau buvo maloningas. Atsižvelgė, kaip rašė savo sprendime, į A. Valančiaus turtinę padėtį ir nustatė, kad jam mokėti už pelkę reikia tik 10 tūkst. eurų.

Ekspertizė: pelkės nebuvo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad byloje vertėtų atlikti teismo ekspertizę. Mat labai jau keblu remiantis vien pokarinėmis lėktuvų nuotraukomis ir archyvų dokumentais nutarti, kiek ten galėjo būti tos natūralios pelkės po visų melioracijos procesų.

Vertindamas ieškovo (aplinkosaugininkų) akcentuojamą Lietuvos geologijos tarnybos gręžinį Nr. 1, teismo ekspertas Vidmantas Šerepka paaiškino, kad iš buvusių griovių vietoje atlikto gręžinio vietos ir durpinio sluoksnio storio matyti, jog iki 1951 m. iškastų griovių gruntas (durpinis) buvo paskleistas viduryje buvusios pelkės. Tačiau iki 1951 m. ji buvo visiškai nusausinta (sukultūrinta), nors dokumentuose jos niekas nepanaikino, taip ir atsirado neatitiktis tarp esamų dokumentų ir tikrosios padėties. Pats V.Šerepka ekspertizės akte tai vadina tiesiog klaida.

Be to, kaip nurodė ekspertas, aplinkosaugininkų gręžinio rezultatai, remiantis kuriais sluoksnį nuo 1,8 m iki 3,1 m sudaro durpės (jų kiekis, pačių aplinkosaugininkų teigimu, gali susidaryti tik per 1 300 metų, o nuo 1960 m. nuotraukų, kai pelkė buvo nusausinta ir jos nebeliko, iki dabar praėjo ne daugiau kaip 58 metai), patvirtina kažkada šiame sklype buvus pelkę (iki jos visiško nusausinimo).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje esančių ir išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtiną aplinkybę, jog atsakovo sutuoktinei R.Valančienei priklausančiame žemės sklype esantis vandens telkinys yra ne natūrali pelkė, o dėl į sklypą nuo kalvų atitekančių vandenų ir melioracijos griovių pažeidimo susidaręs tvenkinys.

Žuvys pelkėse negyvena

Aiškindamas vandens telkinio A.Valančiaus sutuoktinės žemės sklype susidarymo mechanizmą, ekspertas, ilgametę darbo patirtį turintis inžinierius hidrotechnikas V.Šerepka, nurodė, kad kai kelio sankasa po 1973 m. užtvėrė vandens nutekėjimą magistraliniu grioviu iš nurodyto žemės ploto, dešinėje kelio Giedraičiai–Molėtai pusėje pradėjo kilti vanduo ir formuotis tvenkinys, nes neliko vagos vandeniui nutekėti iš nurodyto žemės ploto su jame buvusiais vandens surinkimo grioviais.

„Įrengtoje virš magistralinio griovio kelio sankasoje buvo įrengta pralaida, būtent iki kurios apačios ir kaupiasi vanduo, negalintis nutekėti magistraliniu grioviu. Ekspertas pastebėjo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (nuotraukas), kad tvenkinys ginčo sklype surenka keturių upelių vandenis, kurie teka nuo aplinkinių kalvų, tačiau viksvų šaknys neįprastai stambios ir ilgos, lengvai galinčios užkimšti kelio pralaidą, įaugdamos į pralaidos vidų. Taigi, eksperto paaiškinimu, tvenkinį būtina periodiškai valyti, nes tokių žolių šaknims įaugus į pralaidą, pakiltų vandens horizontas ir kildamas vanduo tekėtų per kelią. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo ekspertas pateikė ir ginčo tvenkinyje sugautų žuvų nuotrauką, o natūralioje pelkėje žuvys negyvena, nes natūralių pelkių vandenyse būna mažas deguonies kiekis“, – rašoma Apeliacinio teismo kolegijos sprendime. Atrodė – nugalėjo protas.

Tragikomiška istorija prasidėjo, kai 2014 m. pabaigoje ūkininkas A. Valančius nusprendė sutvarkyti žmonos sklype esantį vandens telkinį.

Registro įrašas šventas

2018-ųjų rudenį byla pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, mat aplinkosaugininkai pateikė kasacinį skundą.

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (teisėjai Alė Bukavinienė, Janina Januškienė, Vincas Verseckas) nutarė, kad apeliacinės instancijos sprendimas naikintinas, ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo verdiktą, t. y. A.Valančius turės sumokėti 10 tūkst. eurų gamtai padarytai žalai atlyginti.

Ilga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis vainikuojama esminiu argumentu. Juo tapo įrašas Nekilnojamojo turto registre, konstatuojantis, kad pelkė ten buvo. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remiantis galiojančiais teisės aktais, „pelkė – įmirkęs žemės plotas su charakteringa pelkių augalija, kuriame vyksta pelkėjimo procesas ir dažniausiai yra susidaręs durpių sluoksnis. Tai yra specialioji žemės sklypo naudojimo sąlyga, nagrinėjamu atveju 2012 m. balandžio 19 d. įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Pagal Civilinio kodekso 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka“. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nesvarbu, kad vėliau, jau vykstant bylinėjimuisi, pelkės įrašas registre buvo panaikintas – jei registre prieš pradedant valymo darbus nurodyta pelkė, vadinasi pelkė buvo. Nesvarbu, kad tarybiniai kolūkiečiai ją numelioravo dar pokariu.

Stebėtini dalykai

Pasak byloje A.Valančiui atstovavusio ECOVIS ProventusLaw advokato Kęstučio Kvainausko, įsiteisėjusį teismo sprendimą, kad ir koks jis atrodytų neteisingas, reikia vykdyti. Advokatas taip pat atkreipia dėmesį į sprendimu formuojamą naują teismų praktiką, kuri gali būti svarbi kitose panašiose bylose. Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje pakankamai formaliai vadovavosi Nekilnojamojo turto registre buvusiu „pelkių ir šaltinynų“ įrašu, nors kitose bylose yra ne kartą pasisakęs, kad tokie įrašai turi tik išviešinimo funkciją ir patys savaime realių teisių ir pareigų nesukuria. Antra ir svarbiausia, jis visiškai neanalizavo pelkės natūralumo, nors įstatymas numato atsakomybę tik už natūralių pelkių dangos ardymą. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pelkėjimo procesas yra natūralus, todėl, anot K.Kvainausko, išeitų, kad visos pelkės yra natūralios, net ir tos, kurios kažkada buvo nusausintos.

Vadovaujantis aplinkosaugininkų ir garbingų teisėjų logika išeitų, kad jei žmogus kieme išsikasa kūdrą, jos kurį laiką neprižiūri ir po metų kitų ji ima pelkėti – kieme atsiranda natūrali saugoma pelkė.

Dar įdomiau, iš kur toje „natūralioje pelkėje“ atsiranda kilogramą sveriančių ešerių ir karosų bei daugiau nei porą kilogramų sveriančių karpių?

Besijuokdamas pro ašaras absurdišką situaciją komentuoja ir pats ūkininkas A. Valančius: „Matėte, natūralioje pelkėje be deguonies auginu ne tik karpius ir karosus, bet ir kilograminius ešerius. Tokie net greta esančiame Ambraziškių ežere neužauga.“

Aplinkosaugininkas visuomenininkas Tomas Kovėra nustebęs, kad reikia įsikišti net Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kai pakanka vien sveikos nuovokos.

„Be išsamaus paaiškinimo, kaip vyko pokarinis kartografavimas ir apskaita, nematau nieko ekspertizėje ar teismų nutartyse tokio, ko negalėtų suvokti šiaip išsilavinęs žmogus, kruopščiai atliekantis darbą, ką jau kalbėti apie aplinkosaugininko regalijas dėvinčius asmenis. Jei jie patys žvejoja pelkėse, galbūt jose ir maudosi? Tada gal ir nesupranta, kad nuo 1951 m. gali daug kas žemės paviršiuje pasikeisti. Tai tipiškas pavyzdys, kai aplinkosaugininkai atpūškuoja ir veikia su pertekliniu uolumu kieno nors gražiai paprašyti arba (nors ir nenoriu nieko blogo įtarti) tikėdamiesi atlygio už ramybę. Klausimas vienas – čia nekompetentingumas ar pikta valia?“ – svarsto jis.

Klampoja po pelkę

Lyg būtų negana absurdo, vykstančio su žalos gamtai už sunaikintą „pelkę“ atlyginimu, aplinkosaugininkų prašymu į procesą įsitraukė ir neva viešąjį interesą ginanti Panevėžio apygardos prokuratūra, kuri kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą siekdama atkurti panaikintą šventą „pelkių ir šaltinynų“ įrašą Nekilnojamojo turto registre, ant kurio „laikosi“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas. Mat A.Valančiaus sutuoktinės užsakymu parengtame žemėtvarkos projekte šventu laikytas pelkės įrašas ūkininko sklype yra panaikintas ištaisant anksčiau padarytą klaidą. Jokios pelkės įrašo žemės sklype šiuo metu nėra. Tai labai nepatinka Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, kurio paprašyta Panevėžio apygardos prokuratūra uoliai ėmėsi ginti viešąjį interesą – atkurti Nekilnojamojo turto registre pelkės įrašą ūkininko sklype.

Esminis perspėjimas bet kam – kad ir ką matysite esant savo sklype – asfaltuotą mašinų stovėjimo aikštelę, golfo aikštyną, eglių giraitę ar kviečių lauką – netikėkite nei akimis, nei sveika nuovoka. Nepadės jokios ekspertizės, apeliavimas į sveiką nuovoką, jei registre kažkas bus įrašęs, kad ten prieš 70 metų būta pelkės ar antro Čepkelių raisto.