LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Naujuoju, per javapjūtę prisijaukintu kombainu rapsus nusikūlę broliai Ąžuolas ir Paulius Gvazdaičiai iš Navasodų kaimo (Marijampolės sav.), kuriuos vietiniai vadina krepšininkais, jau pasiilgo stabilumo ir džiaugiasi be nuostolių pardavę šiemetį rapsų derlių. Jų planuose – įvairios žemiškos svajonės.
Kasmet nauji iššūkiai
Anot Marijampolės kolegijoje automobilių ir traktorių techninio eksploatavimo specialybę įgijusio 31 metų ūkininko Ąžuolo, jiems su metais jaunesniu broliu Pauliumi kasmet ūkyje pasitaiko vis naujų rūpesčių. O atspėti, ko reikės tais ar kitais metais, beveik neįmanoma. Kaip pavyzdį papasakojo apie šiemetę patirtį auginant rapsus. Dar rudenį ūkininkai nujautė, kad pavasarį rapsuose atsiras daug kenkėjų, o ir žiemos, galima sakyti, nebuvo. Atrodė, kad kenkėjų antpuoliui jiedu tikrai buvo pasirengę, juolab kad su jais teko susidurti ir pernai. Bet pernai vabaliukai puolė jau užaugusius rapsus, o šiemet, pasak Ąžuolo, jie užpuolė dar ankstyvą pavasarį. To ūkininkai nebuvo numatę.
„Šiemet žieminiai rapsai, atrodytų, kaip ir užaugo, bet pas mus derlius prastesnis nei pernai. Tiesiog nauji rūpesčiai ir vabaliukai prisidėjo. Žinojom, bet 100 procentų neatspėjom, kaip šiemet reikia auginti, kad gautume gerą derlių“, – pagrindinę pavasario klaidą įvardijo Ą.Gvazdaitis.
Brolių Gvazdaičių ūkiuose rapsai šiemet byrėjo vidutiniškai – kūlė apie 3,5 tonos iš vieno hektaro. Nukūlę rapsus, šeimininkai metus vertina kaip kuklius. Ąžuolas prisipažino, jog jų netenkina toks derlius suskaičiavus, kiek į rapsus sudėta apyvartinių ūkio lėšų ir kiek jų auginimas jiems kainavo jų pačių darbo pastangų, laiko.
Gvazdaičių ūkis šiek tiek didėja
Tyrinėja kviečių veisles
Rapsai – ne vienintelė kultūra, kurią augina broliai. Gvazdaičių ūkiuose šiemet didžiausius plotus užima žieminiai kviečiai. Pasak Ąžuolo, kviečių auginimas irgi nebuvo lengvas uždavinys. Pastaraisiais metais Lietuvą alino sausros, specialistai mokė ūkininkus susitelkti į ją. Broliai taip ir padarė, todėl daugiausia šiemet pasėjo Skagen veislės žieminių kviečių. Pavasaris vėl pasitaikė sausringas ir jiems atrodė, kad viskas gerai – buvo laimingi tinkamai pasirinkę.
„Bet, kai vasarą pradėjo lyti, kviečiai ėmė stiebtis į viršų. Per daug intensyviai augo, su vėju iškrito per daug dideli vandens kiekiai iš dangaus, ir išgulė visas mūsų Skagenas“, – apgailestaudamas pasakojo Ą.Gvazdaitis, neslėpdamas, jog apie pusė jo Skageno veislės kviečių dabar guli ant žemės.
Gvazdaičiai sėjo ir kitų veislių kviečių, tad turi ką palyginti. Kitų veislių žieminiai kviečiai jų laukuose tik minimaliai nukentėję – daug žalos gamta jiems nepadarė, šie beveik neišgulę, kitaip nei Skagen veislės.
„Klaidinga buvo ne mūsų pačių pasirinkta auginimo technologija, ne pertręšimas. Kaimynas sėjo tą patį Skageną ir labai kukliai – tik kartą minimaliai patręšė. Bet ir pas kaimyną, kur žemė buvo šiek tiek geresnė, jie išgulė. Šita veislė šiemet, kai daugiau drėgmės ir labai vėjuota, buvo netinkama“, – vardijo ūkininkas iš Navasodų kaimo.
Apžiūrėdami išgulusius kviečių laukus broliai viliasi, kad iškulti juos vis dėlto pavyks. Tik sako, kad reikia sulaukti gero oro. Liepai baigiantis kai kurie kviečių lapai dar buvo žali. Ąžuolo teigimu, kviečiai parvirtę, šaknys augalo lapams jau beveik neteikia drėgmės, bet jie daug drėgmės dar gauna nuo žemės, todėl nedžiūsta.
Įspūdingo stoto ūkininkui Pauliui krepšys – ne per aukštai.
Kasmet broliai išbando, tyrinėja vis naujas žieminių kviečių veisles. Šiemet iš trijų naujų žieminių kviečių veislių pasiteisino viena, kurią galvoja įsileisti į ūkį plačiau. Naujosios veislės kviečiai beveik neišgulė, jei išgulė, tai tik apie 20 procentų ploto.
Pupos praktiškiau
Ūkininkų laukuose dar auginamos pupos. Tačiau ir joms, anot Ą.Gvazdaičio, šiemet teko patirti išbandymų. Broliai pupas pasėjo laiku ir jų pupos gražiai augo. Tačiau prasidėjus lietums, pupos ėmė labai stiebtis į viršų, dėl to nežymiai išgulė. Paskui pasipylė ledai, kurie palaužė pupų vamzdelius. Ąžuolas prisimena, kaip tuomet ūkininkų forumuose socialiniuose tinkluose užvirė diskusijos, ar palaužtos pupos atsigaus. Šiandien broliai jau patys gali atsakyti į šį klausimą, nes iš dalies pupos užaugo, nors ankštys ir buvo nukirstos per pusę.
„Užaugo pupos, dabar ir vėl vėtra buvo užėjusi, išvartė jas, bet aš vis tiek viliuosi, kad šiemet bus didesnis pupų derlius nei pernai“, – vilties nepraranda atkaklus ūkininkas.
Po to, kai 2017 metų rudenį išgulusius žirnius broliai užarė, šių daugiau neaugina. Pasirinko pupas. Nors vėjas ir jas išvarto, išlaužo, tačiau kombainas, kad ir drėgnesnes, nukulia, o žirnių drėgnesnių nukulti neįmanoma.
Ąžuolas irgi žaidė krepšinį, bet tai vadina jau praėjusiu etapu ir šiandien visas jėgas skiria ūkiui.
Samdyti nereikia
Broliai džiaugiasi, kad kai vienas kitam padeda, ir žmonių nereikia samdyti.
Be to, dar ir tėtis „drūtas“, tad talkininkaudamas sūnums dar ir traktorių vairuoja.
Gvazdaičių ūkis šiek tiek didėja – šiemet kartu su nuosava bei nuomojama žeme Ąžuolas deklaruoja 82 ha, o Paulius – 100 ha pasėlių, tad veikti ūkyje yra ką. Dveji pastarieji prasti metai brolius šiemet vertė kuo greičiau parduoti nukultus rapsus, juolab kad ir kaina juos tenkino – gavo po 360 eurų už toną.
Kai tik lieka laiko, broliai dar vis tobulina savo ūkius. Ąžuolas nori, kad ne tik būtų funkcionalu ir patogu, bet ir akį džiugintų. Jo teigimu, svarbu ne tik nudirbti pagrindinius ūkio darbus, bet ir plačiau vystyti ūkį. Jeigu susitartų, ateityje norėtų bendrai su broliu savo žemėje statytis gyvenamąjį namą.
Broliai savo augalininkystės ūkiuose Navasodų kaime, kur yra ir jų gimtieji namai, triūsia daugiau nei dešimtmetį. Prie ūkių vairo abu sūnus tėvas Algirdas Gvazdaitis „pastatė“ vos sulaukusius pilnametystės, kai vaikinai dar net nebuvo užbaigę mokslų. Abiem tėvas perleido po 40 ha žemės, o pats iš ūkininkavimo pasitraukė.
Abu broliai jau baigia „pastatyti“ ūkį į vietą visose srityse – įrengta grūdų džiovykla, bokštai, įsigyta naujos žemės ūkio technikos, darbai daug kur jau automatizuoti.
„Tiek energijos, tiek finansų sudėjome į ūkį, norisi, kad kažkiek grįžtų, kad ir laisvo laiko daugiau atsirastų. Tikimės, kad šie metai bus geresni, jeigu pavyks gerai nusikulti gulinčius kviečius“, – viliasi ūkininkas.
Į krepšinio aikštelę
Tačiau žemė – ne vienintelis dalykas, kuriai Gvazdaičiai atiduoda savo širdis ir jėgas. Tik patys broliai ir jų artimieji žino, kad per dieną triūsę ūkyje, vakare jiedu skubėdavo į krepšinio aikštelę. Tiesa, krepšininko karjerą pasirinko tik Paulius ir su oranžiniu kamuoliu nesiskiria iki šiol.
Vyresnysis Ąžuolas jaunystėje taip pat žaidė krepšinį, tačiau tuos metus vadina jau praėjusiu etapu. Tiesa, vietiniai jį krepšininku vadina iki šiol, bet tai – labiau aukšto dėl ūgio. Šiuo metu visas jo dėmesys ir laikas skirtas ūkiui bei šeimai. Jis – trijų vaikų tėtis, su žmona Vitalija augina dukrą ir du sūnus.
Tuo tarpu jaunėlis Paulius pasakoja, kad sportą pamėgo nuo mokyklos laikų, nes turėjo gerus fizinius duomenis. Pauliaus ūgis išties įspūdingas – 210 cm.
Jaunas vyras sakė, kad jam pavyksta suderinti ir ūkininkavimą, ir krepšinį, ir vienas kitam šie užsiėmimai netrukdo. „Pagrindinis sportas žiemą, o žiemą aš daugiau nuo ūkio laisvas. Vasarą nėra intensyvaus sporto sezono, vyksta tik turnyrai. Bet ir aš svarstau, ar ateity dar žaisti, ar jau ne“, – atvirai sakė trisdešimtmetis Paulius.
Savo sportinę karjerą Paulius pradėjo Marijampolėje ir daug metų žaidė marijampoliečių krepšinio komandoje. Dabar jis žaidžia Vilkaviškio krepšinio klube „Perlas“, kurio įkūrėjas ir vadovas – Vilkaviškio krašto ūkininkas Rokas Šlivinskas. Vilkaviškiečių planai ambicingi, juose – ir ketinimai pasistatyti areną.
„Pažiūrėsim, kaip su arena bus. Galvojau, gal jau baigti su krepšiniu, bet dar nesiryžtu – nusprendžiau dar vienus metus pažaisti. Kai metai iš metų žaidi, išsivysto azartas, atsiranda įprotis – gyveni taip ir kitaip gyventi nemoki. Žinau, kad tiek jiems nauda, tiek man. Aš krepšinyje padarau, ką galiu“, – pasakojo Paulius, patenkintas, kad Vilkaviškyje žaidžia surinkti rimti krepšininkai, dirba profesionalūs treneriai, gera vadyba, todėl pavyko iškopti iki nacionalinės lygos.
Vilkaviškio krepšininkų komandoje jis, ko gero, vienintelis ūkininkas. Paulius neneigė, kad sportas jam dabar daugiau hobis, iškrova. Ir to jam vis dar reikia. „Kartais būni visiškai pavargęs, fiziškai per dieną dirbęs ūkyje, ir dar reikia važiuoti į treniruotę. Nuvažiuoji į treniruotę ir jau nėra jėgų jai. Bet toks dalykas užgrūdina. Žinoma, jei nepervargsti“, – sakė ūkininkas krepšininkas ir patikino, kad mėgaujasi tuo, ką daro ir ūkio laukuose, ir krepšinio aikštelėje.
