Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis, šiais metais, palyginti su pernai, avių skaičius mūsų šalyje padidėjo. Avinininkystė yra sparčiausiai auganti gyvulininkystės šaka. Tačiau daugėja ne prekinių, o smulkiųjų ūkių.

Mėsa neatsiperka

Molėtų rajone ekologinį pieninės avininkystės ir ožkininkystės ūkį valdantis Giedrius Prakapavičius teigia, kad auginti šiuos gyvulius vien mėsai neverta – per menkai perka.

1998 m. įkurtame ūkyje iš pradžių buvo pradėtos auginti mėsinės sufolkų veislės avys, tačiau ši veikla nebuvo pelninga, todėl palaipsniui ūkininkas nusprendė imtis pieninių avių. O prieš 3–4 metus – ir pieninių ožkų. Klestėjimo laikotarpiu G.Prakapavičiaus fermoje buvo laikoma apie 1 300 avių ir ožkų.

„Dabar kartu su mažyliais yra beveik 1 tūkst. gyvulių. Šiuo metu melžiame apie 270 avių ir 130 ožkų. Fermoje dar auga ėriukų, ožiukų“, – pasakojo ūkio šeimininkas.

Anksčiau ūkis išaugindavo ir nuolat parduodavo gyvulius veislei, tačiau jau penkerius metus nėra jų poreikio. Visi, kurie norėjo, prisipirko, tad augina pamainą tik sau. Pasukęs į pieninę avininkystę ir ožkininkystę G.Prakapavičius ėmėsi ir pieno perdirbimo – iš avių ir ožkų pieno gamina jogurtą, šviežius bei brandintus sūrius.

Giedrius ir Birutė Prakapavičiai iš ožkų ir avių pieno gamina įvairius sūrius. Asmeninio archyvo nuotr.

Giedrius ir Birutė Prakapavičiai iš ožkų ir avių pieno gamina įvairius sūrius. Asmeninio archyvo nuotr.

Mėsai išauginti sunku

Ūkininkas „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad išauginti kokybiškų mėsinių avių jam nepavyksta, nors avininkyste užsiima beveik 19 metų.

„Turiu pasakyti atvirai. Mėsinių avių lietuviai dar nemoka auginti, – sakė jis. – Daugelis jų laikytojų skundžiasi, kad nepavyksta parduoti gyvulių, bet kai pradedi važiuoti per ūkius ir rinkti ėriukus, paaiškėja, kad jų kokybė labai prasta.“

Tą patį tvirtino ir Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius. Jo teigimu, avių augintojo lūkesčiai dažnai būna dideli, o pirkėjas, apžiūrėjęs ūkį, pasako, kad nėra ką pirkti.

„Vaikšto liesi ėriukai. Ūkininkams atrodo, kad ėriukas gražus, vilna apaugęs, bet pačiupinėjęs po vilna mėsos beveik neapčiuopi, jos nėra. Juk pirkėjui kailis ir kaulai nereikalingi“, – aiškino Ž.Augustinavičius.

Rinkoje vakuumas

G.Prakapavičius teigė pastebėjęs, kad daugelis ūkininkų, kurie atsisakė kiaulių ar karvių, ėmė auginti avis, nes jos reikalauja mažiau darbo ir duoda pajamų. Tiesa, laikantieji šiuos gyvulius mėsai susiduria su realizacijos sunkumais, nes šalyje išaugus avių skaičiui rinka buvo pripildyta ėrienos. Lietuviai jos tiek nesuvalgo, be to, ir kainos augintojų nedžiugina. Parduoti gyvas avis eksportui sudėtinga, nes neįmanoma surinkti didelių kokybiškų gyvulių partijų.

Anot G.Prakapavičiaus, be eksporto, rasti kitą nišą sudėtinga, nes pagrindinis produktas – mėsa. Galima skatinti didesnį ėrienos vartojimą vidaus rinkoje, bet tam reikia laiko ir daug pastangų.

Šviesą tunelio gale sakė matantis Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Ž.Augustinavičius. Jo žiniomis, Lietuvoje ėrienos vartotojų ratas plečiasi – vis daugiau žmonių keičia savo galvose susiformavusius stereotipus ir ryžtasi paragauti ėrienos.

„Pamatę, kad ji nei smirda, nei burnoje veliasi, ima su malonumu valgyti. Šiai mėsos rūšiai populiarinti ir jos vartojimui skatinti dar likę didžiuliai dirvonai“, – mintimis dalijosi Ž.Augustinavičius.

Išeičių yra ir daugiau

„Melžti avis ir ožkas – specifinis darbas. Tai turi būti daroma numatytomis valandomis. Prie gyvulių visada esi pririštas. Valandą pavėluosi – ir jau bus blogai. Be to, mes patys pieną ir perdirbame – darome sūrius. Pienas – greitai gendanti žaliava, tad tikrai yra ką veikti“, – apie savo verslą ir ekologišką produkciją pasakojo sūrių gamintojas, kuriam ūkyje talkina žmona Birutė.

G.Prakapavičiaus savo ūkio bazėje įkūrė kooperatyvą „Avininkas“. Dabar jo vairas patikėtas samdomam direktoriui Vytautui Dzingulevičiui, kuris ir pats laiko avis.

Susikooperavus geriau sekasi realizuoti produkciją Anot Ž.Augustinavičius, ėrieną perka restoranai. Tačiau jiems reikia tik nugarinės ir kumpių. Kita mėsa restorano virtuvėje nenaudojama. „Kol neturėjome, kur realizuoti visa kita, negalėjome bendradarbiauti ir su restoranais.

Dabar, kai kooperatyvas surado, kur parduoti kitą mėsą, restoranų poreikį galime patenkinti. Kitos dalys paklausios turgaus prekyboje. Jos, be abejo, ir pigesnės. Taip pat kooperatyvas bendradarbiauja su keliomis įmonėmis: viena iš ėrienos gamina konservus, kita – dešras. Reikia plėsti produkcijos asortimentą ir kuo plačiau siūlyti pirkėjams, tada ir prekyba pagyvės“, – teigė Ž.Augustinavičius.

Scanpix nuotr.

Scanpix nuotr.

Kainos netenkina

Pati asociacija prekybos nevykdo. Ji koordinuoja produkcijos eksportą, pasirūpina, kad būtų surinktas eksportuoti reikiamas gyvulių skaičius. Ž.Augustinavičius teigimu, vykdyti avių eksportą nėra jokių kliūčių, svarbu, surinkti kokybiškų gyvulių partiją. Pagrindinės lietuviškų avių eksporto šalys yra Vokietija ir Olandija. Dalis iškeliauja į Latviją, bet šios šalies rinkoje nepasilieka – iš ten važiuoja į kitas Europos valstybes.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovo teigimu, šiuo metu už eksportuojamas mėsines avis supirkėjai moka nuo 1,5 iki 2 eurų už 1 kg gyvojo svorio. Vidutinė ėrienos kaina Lietuvoje siekia apie 5,5 euro be PVM už 1 kg.

Avių augintojai tikina, kad vasaros pradžioje, kai trūksta užaugusių avių, kainos visuomet stabilizuojasi. Rudenį, kai jų pasiūla didžiausia, kainos būna žemiausios. Išlošia tų ūkių savininkai, kurių avys ėriavosi nors ir vėlokai, bet dar pernai.
Iš Briuselyje vykusio avienos ir ožkienos augintojų atstovų susitikimo neseniai grįžęs Ž.Augustinavičius neneigė, kad nežinomybės yra, nes vis dar neaišku, kaip šiuos sektorius paveiks Brexitas. Mat Didžioji Britanija yra didžiausia avių augintoja ES ir kartu didžiausia importuotoja.

„Ar nebus taip, kad Didžioji Britanija vis tiek eksportuos į ES. Tada, žinoma, kainos stipriai kristų ir augintojams būtų suduotas didžiulis smūgis“, – mano Ž.Augustinavičius.

Gera žinia iš Briuselio ta, kad susietoji parama avims turėtų išlikti, nes ji egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Minėtoji parama yra labai reikalinga kaip pajamų palaikymo šaltinis, nes avininkystė nėra pelninga šaka.

 

Ožkų skaičius

Metai            Ožkos

2017              13409

2016              13526

2015              12991

2014              13832

2013              13598

2012              14958

2011              16048

 

Statistikos departamentas