ŽŪR vadovai S.Dimaitis (dešinėje) ir A.Svitojus (centre) baltosios knygos kūrėjams ir viceministrui D.Liutikui turėjo pastabų.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) iniciatyva Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) baigia rengti strateginį dokumentą, kuris simboliškai pavadintas Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos baltąja knyga. Jos kūrėjai pabrėžia, kad tai – strateginis nacionalinis dokumentas, kuriame apibrėžiami svarbiausi žemdirbiams ir kaimo bendruomenėms kylantys kaimo raidos iššūkiai iki 2030-ųjų. Baltosios knygos projektą aptarę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) tarybos nariai šios knygos kūrėjams iškėlė tokius aukštus reikalavimus, kad planuotos valandos trukmės diskusijos užsitęsė beveik tris valandas.

Reikalavimai suglumino

Žemdirbiams į akis pirmiausia krito baltosios knygos kūrėjų dažnai vartojamas teiginys, kad tai yra „strateginis dokumentas“. Žemdirbiai iki šiol ir pasigesdavo būtent žemės ūkio vystymo strategijos. Todėl baltosios knygos projektą aptarę ŽŪR tarybos nariai šiam dokumentui kėlė labai aukštus reikalavimus.

„Baltoji knyga turi būti toks dokumentas, kuriame pateiktos kryptys būtų tvirtos ir joje numatytų tikslų privalėtų laikytis žemės ūkiui svarbius dokumentus, nutarimus, įstatymus priimantys politikai bei valdininkai. Baltoji knyga turėtų būti lyg nenuginčijamas argumentas“, – tvirtą nuomonę pareiškė ŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus.

Toks pageidavimas šiek tiek suglumino baltosios knygos projektą ŽŪR tarybos nariams pristačiusią LAEI direktorė Rasą Melnikienę bei žemės ūkio viceministrą Darių Liutiką.

„Ačiū, kad pasitikite, kad keliate tokius aukštus reikalavimus, tačiau baltoji knyga yra strateginis dokumentas, kuriame nurodomos kryptys, o ne labai konkretūs sprendimai“, – gynėsi viceministras.

Kaimas traukiasi

Ar toks dokumentas reikalingas? Oficialūs statistikos duomenys neginčijamai rodo, kad tokio svorio dokumentas netgi būtinas. Kodėl?

„Nuo 2008 m. iki 2017 m. Lietuvoje gyventojų sumažėjo 15,96 proc. – daugiau nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Tiek dėl vidinės (iš kaimų į miestus), tiek dėl tarptautinės migracijos. Ypač sparčiai gyventojų mažėja kaimiškuose regionuose. Juose 2017 m. gyveno tik 40,2 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau būtent iš šių regionų 2017 m. pasitraukusieji sudarė net 76,9 proc. visų Lietuvos migrantų“, – sakė R.Melnikienė.

Statistikos departamento duomenimis, nuo 2004 m. iki 2016 m. Lietuvoje ūkių skaičius sumažėjo 40,6 proc.

„Labai svarbu, kad daugiausia sumažėjo darbingų 30–49 metų ūkininkų. 2016-aisiais iki 29 m. amžiaus ūkininkaujančiųjų ir jų šeimos narių tebuvo 13,1 tūkst. asmenų. Taigi traukiasi ne silpni ir neperspektyvūs, bet ir jauni ūkininkai. Jeigu tokio pobūdžio demografinės tendencijos nepasikeis, remiantis EUROSTAT prognozėmis, Lietuvos kaimo gyventojų skaičius nuo 924 tūkst. šįmet sumažės iki 809 tūkst. 2030-aisiais ir bus vis sunkiau užtikrinti retai apgyvendintų kaimo regionų gyvybingumą“, – bėrė argumentus R.Melnikienė.

Taigi akivaizdu, kad laikas, kai dar galime pakeisti žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką, senka. Jeigu nepasinaudosime paskutinėmis galimybėmis, Lietuvos kaimai dar labiau ištuštės, o žemės ūkyje liks Europai nebūdingi tik itin stambūs ūkiai.

Pavardės tarp eilučių

Nors viceministras D.Liutikas tikino, kad baltojoje knygoje neišskiriami prioritetiniai sektoriai, tačiau ŽŪR tarybos nariai pastebėjo, kad kai kuriais atvejais būtent palankiai išskiriami konkretūs stambieji ūkiai bei konkrečios stambiausios žemės ūkio bendrovės.

„Man atrodo, kad pataikaujate stambiausiems grūdų augintojams bei stambiausiems pieno gamintojams. Tarp kai kurių baltosios knygos projekto eilučių aš regiu konkrečias stambiųjų ūkių savininkų pavardes. O juk iš kaimo ir žemės ūkio traukiasi ne stambieji, bet smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai“, – teigė A.Svitojus.

ŽŪR pirmininkui pritarė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis. „Žemės ūkio ministerija turi suprasti – jeigu ir toliau pataikaus stambiausiems ūkininkams ir stambiausioms žemės ūkio bendrovėms, neverta rengti baltosios knygos, nes kaimų neliks. Neliks ir vartotojų. Štai tada stambieji ūkininkai supras, ką padarė“, – tvirtino jis.

Įdomu, kad, kalbėdama apie užduotį sustabdyti kaimo gyventojų mažėjimą, R.Melnikienė patvirtino, kad tik stambieji ūkiai šios problemos neišspręs.

Juo labiau kad Lietuvos kaimo vietovėse veikiančių labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių skaičius nuolat augo. 2004–2017 m. tokių įmonių kaimo vietovėse skaičius išaugo beveik dvigubai: nuo 7 448 įmonių 2004 m. iki 14 237 įmonių 2017 m. Tačiau augimas pasižymėjo ryškiomis regioninėmis disproporcijomis ir pirmiausia jis sietinas su įmonių skaičiaus augimu regionuose prie didžiųjų miestų. Pavyzdžiui, 2017 m. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apskričių kaimo vietovėse buvo 76,5 proc. visų kaimo vietovėse veikiančių labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių. Tai rodo, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir žemos pajamos, nepakankama vidaus rinka ir vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas intensyviau pasireiškia būtent atokiuose regionuose.

Globalizacijos pasekmės

Didėjant maisto pasirinkimo galimybėms, šalies gyventojai vis daugiau vartoja maisto, pagaminto toli nuo jų gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, 2017 m., palyginti su 2013 m., Lietuvos gamintojams tenkanti dalis mažmeninės kiaušinių kainos struktūroje sumažėjo nuo 59 iki 46 proc., kvietinių miltų – nuo 37 iki 30 proc., geriamojo pieno – nuo 33 iki 27 proc., jautienos – nuo 49 iki 45 proc.

„Įvertinus šiuos pokyčius, iškyla poreikis plėtoti vietos maisto sistemą, kuri priklauso nuo vietos išteklių, tiekia maistą vietos rinkai ir tenkina vietos vartotojų poreikius“, – sakė D.Liutikas.

Lengva pasakyti, sunku padaryti, nors per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daugėjo iniciatyvų kurti vietos maisto rinką, pagrįstą trumposiomis maisto tiekimo grandinėmis.

„Pasigedau pasiūlymų bei sprendimo būdų, kaip viešajam maitinimui panaudoti vidaus rinkoje užaugintus ir pagamintus produktus. Danijoje tokie produktai sudaro net 90 proc. visų viešajam maitinimui skiriamų produktų. Panašūs duomenys yra Švedijoje bei Vokietijoje. Tokia sistema būtų naudinga ir nedideliems ūkiams Lietuvoje“, – sakė Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis.

Ką valstybė gali ir ko – ne

Žemdirbiai pasigedo įvairių žemės ūkio šakų statistikos duomenimis paremtų prognozių. Tiesa, apie kai kurias ūkio šakas buvo pateikta daug informacijos, tačiau apie kitas net neužsiminta.

„Pavyzdžiui, apie kiaulininkystės ateitį baltojoje knygoje informacijos neradau. Jeigu tai strateginis dokumentas, norėčiau ne abstrakčių, bet konkrečių teiginių, kuriais galėčiau remtis planuodamas investicijas“, –pabrėžė ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas.

LAEI direktorė žemdirbių priekaištus bandė atremti priekaištais. „Valstybė negali pasakyti, kiek ir ko reikia ūkininkams gaminti, kokia bus paklausa. Reikia formuoti paklausą. Kas tai turi daryti? Turi aktyviau dirbti konkrečios ūkininkų asociacijos“, – sakė ji.

ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis pateikė kitus argumentus: „Tai yra valstybės reikalas. Žemdirbių asociacijos neturi tiek galimybių, kiek iš jų reikalaujate, jos neturi ir administracinių gebėjimų. Tačiau daugiau pasiektume, jeigu valdžios institucijos žemdirbių asociacijas tikrai laikytų partnerėmis, deja, yra kitaip. Laikomasi principo: aš esu viršininkas, o jūs – pavaldiniai.“

Pasigedo konkretumo

Ar žemdirbių asociacijos, kaip teigė LAEI direktorė R.Melnikienė, gali daryti įtaką produktų paklausai bei ją formuoti?

Komentuodama baltosios knygos projektą, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė pasitelkė šiuo metu Vyriausybės pateiktą maisto kuponų sistemą. „Šis dokumentas, mano galva, yra abstraktus, o mes norime konkretumo. Štai kalbame apie produktų kainas. Vyriausybė siūlo naudoti maisto kuponus. Ar jie išspręs kainų problemą? Žemdirbiui nesvarbu, kas pirks jo produkciją – ar dideli prekybos tinklai, ar nedidelės parduotuvėlės. Svarbu, kad pirktų lietuvišką produkciją. Deja, Vyriausybė apie maisto kuponų sistemos įvedimo niuansus su mumis nepasitarė“, – apgailestavo Z.Cironkienė.

D.Liutikas gynė maisto kuponų sistemą: „Šios sistemos tikslas – sudaryti galimybes pigiau nusipirkti ne importuotų, bet vietos gamintojų produktų.“

Žemės ūkis ir aplinkos apsauga

Žemdirbiai pasigedo ir žemės ūkio plėtros suderinimo su aplinkosaugos reikalavimais. „Tokių reikalavimų netikėtai atsiranda. Prieš investuodamas ūkininkas turi žinoti apie galimas naujas išlaidas“, – svarstė A.Baravykas.

Lietuvos šiltnamių asociacijos vadovas Donatas Montvila pateikė itin keblų klausimą: „Ar ši baltoji knyga parengta įvertinant tik Žemės ūkio ministerijos planus? Ar projektą matė, pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos valdininkai? Jeigu nematė, tai ūkininkai baiminsis investuoti“, – tvirtino D.Montvila.

„Deriname, tačiau pritariu jūsų nuogąstavimams. Žemės ūkio ministerija sulaukia daug su žemės ūkiu susijusių aplinkosaugos organizacijų priekaištų. Kita vertus, Europos Komisija reikalauja ir valstybės laikosi nuostatos net 30–40 proc. iš biudžeto skiriamų lėšų skirti aplinkosaugos reikalams, žaliosioms priemonėms. Tačiau siūlau pasinaudoti galimybe, kad dėl klimato kaitos iššūkių būtų sprendžiami ir ūkių modernizavimo klausimai“, – teisinosi D.Liutikas.

„Kas baltąją knygą patvirtins: Vyriausybė ar žemės ūkio ministras?“ – klausė S.Dimaitis.

„Dar nenutarėme. Manau, tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad susitartume“, – aiškino D.Liutikas.

„Labai svarbu. Jeigu patvirtins ministras, tai baltoji knyga bus Žemės ūkio ministerijos lygio dokumentas, o jeigu tvirtintų Vyriausybė, tai šiame dokumente numatytų veiksnių privalėtų laikytis ir kitos ministerijos“, – teigė S.Dimaitis.

Susitarta, kad ŽŪR nariai iki lapkričio 27 d. pateiks papildomas pastabas bei pasiūlymus. Galutinį baltosios knygos variantą planuojama pristatyti lapkričio 30-ąją.