Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Baltijos kaimynų planai prisuks pieno importo čiaupą?

Pasklidus informacijai, kad Latvijos ir Estijos pieno gamintojų kooperatyvai planuoja statyti didesnę pieno perdirbimo gamyklą, mūsų ūkininkai trina rankomis – gal nauji pieno perdirbimo pajėgumai mūsų perdirbėjams prisuks žaliavos importo čiaupą. O tai, tikimasi, galėtų pakoreguoti ir pieno supirkimo kainas Lietuvoje, kurios pagal vidutinę kainą ES yra žemiausios.

Linki sėkmės

Latvijos pieno gamintojų kooperatyvas „Piena celš“ ir Estijos kooperatyvas „E-Piim“ ketina susivienyti ir statyti pieno perdirbimo gamyklą Estijoje. Planuojama perdirbti apie ketvirtadalį Latvijoje ir Estijoje pagaminamo pieno. Gamyklą norima pastatyti greitai – per metus.

Paprastai su kaimynais norime lenktyniauti ir juos pralenkti. Šiuo atveju mūsų pieno gamintojai kolegoms iš kitų Baltijos šalių nuoširdžiai linki sėkmės.

Utenos rajono ūkininko Arūno Kudrevičiaus, kooperatyvo „Pienas LT“ nario, nuomone, ūkininkų statoma gamykla – sveikintinas reiškinys. „Tokiu atveju galimas tarpusavio bendradarbiavimas rinkoje. Be to, galbūt mūsų perdirbėjams užsidarytų žaliavos importas iš Estijos ir Latvijos. Ten jie moka didesnę kainą. Lietuvoje dalį pieno „nutraukia“ mūsų gamykla, jeigu atsiras dar viena didesnė kooperatinė gamykla, galbūt ryškiau pasijaus pieno trūkumas, tada perdirbėjai bus priversti mokėti daugiau“, – samprotavo jis.

Kolegoms didelės sėkmės linki ir žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas. „Kad tik jiems pasisektų, nes ir jų, ir mūsų kooperatyvai turi karčios patirties. Statant gamyklą kooperatyvui „Pienas LT“ į ratus buvo kaišiojama labai daug pagalių. Žinome, kad Latvijos ūkininkai prarado gamyklą „Latvijas piens“, ją nusipirko vokiečiai. Svarbu, kad dabar kolegos sėkmingai įgyvendintų savo sumanymą“, – teigė jis.

J.Kuzminskas viliasi, kad, pradėjus veikti naujai gamyklai, susidarys pieno stygius, kuris teigiamai atsilieps pieno supirkimo kainoms Baltijos šalyse. „Dabar mūsų perdirbėjai iš Latvijos ir Estijos per dieną įsiveža iki 1 000 tonų žaliavos, tai didžiulis kiekis. Šis pienas gali būti perdirbtas naujoje gamykloje“, – sakė kooperatinės bendrovės pirmininkas.

Asociatyv. nuotr.

Padidės konkurencija

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vadovas, vienareikšmiškai palaiko žemdirbių kooperatyvus ir jų investicijas. „Lietuviai buvo pionieriai. Jie pasistatė kooperatinę pieno perdirbimo gamyklą, nors tam buvo statoma įvairių kliūčių. Dar reikėtų poros tokių įmonių, ir perdirbėjams atsirastų rimtų sunkumų, tada jie gal pagaliau pradėtų žmoniškai tartis su žemdirbiais dėl supirkimo kainų ir kitų sąlygų“, – teigė jis.

Albertas Gapšys

LAEI ekspertas priminė, kad situacija kitokia tose šalyse, kur žemdirbiai valdo perdirbimo gamyklas ir kur nėra tokios priešpriešos tarp perdirbėjų ir pieno gamintojų, kaip Lietuvoje. Pavyzdžiui, Skandinavijoje net apie 90 proc. pieno perdirbama kooperatinėse žemdirbių įmonėse.

„Dar anksti kalbėti apie naujos įmonės pajėgumą, bet, aišku, rinkoje bus didesnė konkurencija. Galima sakyti, kad mūsų perdirbėjai valdo vos ne visą Baltijos pieno rinką arba bent jau turi jai nemažos įtakos. Jie iš ten atsiveža nemažai žaliavos. Atsiradus naujai žemdirbių kooperatinei gamyklai, perdirbėjams bus sudėtingiau iš kaimynų supirkti pieną. Kooperatyvo nariai tikrai nebus suinteresuoti parduoti lietuviams“, – aiškino A.Gapšys.

Turi perdirbimo patirties

Pasak J.Kuzminsko, kolegų kooperatyvams turėtų būti lengviau įgyvendinti perdirbimo gamyklos projektą nei lietuviams. Kooperatyvas „Pienas LT“ pradėjo nuo švarios lentos, o latviai ir estai jau ir dabar kažkiek savo žaliavos perdirba.

„Mes su latvių kooperatyvu palaikome gerus santykius, „Pieno gėlės“ atstovai ten lankėsi. Jie turi nedidelį perdirbimo cechą ir gana seniai gamina sūrius. Taigi jie turi patirties, rizika mažesnė, nei buvo mūsiškiams. Gal mažiau bus klaidų, nors, aišku, kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Pastatyti gamyklą ir įdiegti perdirbimo technologijas nėra taip paprasta, visa tai ilgokai užtrunka. Procesai automatizuoti, sudėtingi. Lankėmės Lenkijos pieninėse, ten dirba robotukai. Nežinau, ką latviai ir estai ruošiasi gaminti, bet būtų logiška, jeigu tęstų sūrių gamybą“, – svarstė „Pieno gėlės“ valdybos pirmininkas.

J. Kuzminskas

Svarbios produktų kainos

Mūsų ūkininkai didelių pokyčių pieno rinkoje tikėjosi ir statydami „Pieno LT“ kooperatinę gamyklą. Ar jų lūkesčiai pasiteisino?

„Jeigu pasižiūrėtume į pieno supirkimo lentelę, „Pieno LT“ supirkimo kainos – pačios aukščiausios, neskaitant ekologiško pieno. Kita nauda – nauja gamykla sustiprino konkurenciją. Bet perdirbėjai rado išeitį – daugiau žaliavos atsiveža iš latvių ir estų ir kompensuoja tą kiekį, kurį perdirba kooperatinė gamykla. Ir taip stengiasi čia nedidinti supirkimo kainų“, – aiškino A.Gapšys.

LAEI atstovas pabrėžė, kad dabar kooperatyvo „Pienas LT“ nariams svarbiausia ne žaliavos supirkimo kaina, o kainos tų produktų, kuriuos gamykla gamina ir parduoda. „Jie patys gamina, perdirba ir parduoda ir gali pelną pasidalyti arba investuoti. Jie priklauso nuo produktų eksporto, kuris vyksta į daugelį pasaulio šalių“, – sakė ekspertas.

Lemiamos įtakos neturi

J.Kuzminsko teigimu, vien jau kooperatinės gamyklos atsiradimas – didžiulis laimėjimas. „Kokių tik kalbų nebuvo – žemdirbiai nepastatys, bankrutuos ir pan. Bet pastatė, dirba, parduoda aukštos pridėtinės vertės produktus. Aišku, dalis gamintojų gal ir nusivylė, nes norėjo labai greito rezultato, stebuklų kaip pasakoje, bet realybė kitokia“, – pabrėžė jis.

„Pieno gėlės“ valdybos pirmininkas neabejoja, kad kooperatinė gamykla turi įtakos konkurencinei aplinkai. „Aišku, jeigu ši gamykla diktuotų rinkoje madas, būtų kita situacija. Dabar lemiamos įtakos ji neturi, nes perdirbėjai daugiau žaliavos importuoja. Bet kuo daugiau žaidėjų rinkoje, tuo geriau gamintojui“, – įsitikinęs jis.

J.Kuzminskas apgailestavo, kad ūkininkai ne visada įvertina apčiuopiamą kooperacijos naudą ir tik spiriami bėdos pradeda kooperuotis. „Štai „Pieno gėlė“ pernai už litrą pieno mokėjo vidutiniškai 2,3 cento daugiau nei kiti. Regis, ne tiek daug, bet per visą kiekį nemaži pinigai patenka į ūkininkų kišenę. Tai kooperacijos nauda“, – tvirtino jis

Planavo didesnę gamyklą

A.Kudrevičius neabejoja, kad kooperatinė įmonė davė vaisių. Anot jo, ypač didelius vaisius skynė tie, kurie nedalyvavo šiame projekte ir nieko neinvestavo. „Kadangi perdirbėjai jautė konkurenciją, kiek galėdami laikė didesnes kainas, kad nepaleistų savo žaliavų tiekėjų, ir per visą laikotarpį, kol statėme gamyklą ir visu pajėgumu paleidome, mokėjo ganėtinai aukštas kainas. O kai ji jau pradėjo dirbti, grįžo tradiciniai 30-ies metų istorijos senumo įpročiai, ir kainos nukrito į protu nesuvokiamas žemumas“, – sakė ūkininkas.

A.Kudrevičius

Pieno gamintojas pabrėžė, kad kooperatinė gamykla – per mažas rinkos dalyvis, ji perdirba mažiau nei 10 proc. Lietuvos pieno žaliavos, todėl negali turėti didesnės įtakos.

„Dėl tokios situacijos iš dalies kalti ir mes, ūkininkai. Galėjome būti vieningi ir turėti dvigubai didesnio pajėgumo gamyklą, kaip ir buvo planuota pradžioje. Norėjome perdirbti 1 200 tonų per parą, bet kai supratome, kad nepajėgsime, pastatėme 600 tonų pajėgumo įmonę. Tai ūkininkų sąmoningumo klausimas. Matyt, jis toks ir liks, ir nieko čia Lietuvoje nepakeisi“, – nusivylimo neslėpė iš Vilniaus su šeima į Utenos rajono kaimą atsikėlęs ir ant plyno lauko pieno ūkį sukūręs vyras.

Jis pridūrė, kad kooperatinė gamykla – dar mažesnė dalyvė eksporto rinkoje. „Ten esame nykštukai, nors produktus eksportuojame į visą pasaulį (JAV, Pietų Ameriką, Libaną, Kiniją, Japoniją, Iraną ir kt.). Dideliems užsakymams reikėtų perdirbti visos Lietuvos pieną. Tada gautume geresnę kainą“, – aiškino kooperatyvo narys.

Pieno sektoriaus genocidas

A.Kudrevičius apgailestavo, kad mūsų valdžia pro pirštus žiūri į tai, kas jau daug metų vyksta pieno sektoriuje. „Dabar turime gamyklą ir žinome, po kiek parduodami produktai. Šiuo metu pieno baltymai brangūs, o riebalų pardavimo kainos žemumose, bet pas mus perkybos centruose sviestas brangsta. Tai spekuliacija visos tautos atžvilgiu. Mes, ūkininkai, nieko nepakeisime, tai jau valdžios reikalas, bet jai, matyt, tai neįdomu. Pieno ūkiai užsidaro, persiorientuoja. Sako, mažinkite savikainą, kai paskaičiuoji ir palygini, kas buvo anksčiau, jau net nebe juokinga. Istorija parodys, bet ir dabar akivaizdu, kad pieno sektoriuje – genocidas“, – be užuolankų kalbėjo ūkininkas.

Vyras su širdgėla stebi, kaip tuštėja kaimai, o galėjo būti kitaip. Ūkininkas pateikė pavyzdį, kaip tvarkosi prancūzai. Pasaulyje gerai žinomi Bretanės regiono sviestiniai sausainiai. Šiame regione ūkininkai laiko gyvulius, gamina pieną, daug jų sviesto sunaudojama įvairiems kepiniams.

„Tai tautos sąmoningumo išraiška. O mes pasiduodame propagandai ir perkame kepinius su hidrintais riebalais, nors žinome, kad jie žudikiškai veikia organizmą. Dėl stalo rinkos aršiai kaunamasi, ilgai buvo skelbiama, kad pienas, sviestas – blogis, nors yra atvirkščiai. Tie karai padarė galvose perversmą. Pasidarėme kažkokie neįgalūs, išsivažinėjome po svečias šalis ir ten kam nors tarnaujame, užuot savo krašte šeimininkavę. Gamintume sveiką maistą ir augintume sveikus vaikus“, – kitokį Lietuvos kaimą norėtų matyti A.Kudrevičius.

Bus naudinga visiems

Dalius Trumpa, bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas

Naujų pieno perdirbimo pajėgumų atsiradimą šiame regione vertinu teigiamai, nes tai anksčiau ar vėliau paskatins žaliavos kiekio augimą. O pieno gamybos potencialas čia yra didesnis, nei dabar yra pagaminama. Vien Lietuva galėtų laisvai pagaminti dvigubai daugiau.

Manome, kad naujos gamyklos atsiradimas mums juntamo poveikio neturės. Čia kartojasi kelerių metų senumo istorija, kai Lietuvoje buvo statoma kooperatinė pieno gamykla. Daug kas kalbėjo, kad čia bus stebuklai. Dabar stovi gera gamykla, bet ir visos kitos pieninės dirba, kaip ir dirbo.

Estijoje pieno gamyba kasmet auga. Mūsų skaičiavimais, natūraliai per tuos metus, kai bus statoma kooperatinė gamykla, šioje šalyje bus reikiamo pieno kiekio prieaugis. Juolab kad kooperatyvas jau dabar perdirba kažkiek savo žaliavos, ją perdirbs naujoje gamykloje. Tad dėl žaliavos didelio pokyčio nebus.

Bet koks pieno pramonės vystymasis, ar perdirbimo, ar naujų fermų kūrimasis šiame regione yra naudingas visiems: žemdirbiams, perdirbėjams ir valstybei. Aišku, kad augtų pieno gamyba, reikalinga kryptinga ir ilgalaikė vyriausybės politika. To šiuo metu, deja, nėra.

Dėl skundų, kad Lietuvoje mokamos pačios mažiausios pieno supirkimo kainos, norėčiau pabrėžti – reikia lyginti ne bendrą vidutinę Lietuvos kainą, o ūkininkų, kurie parduoda daugiau kaip 500 tonų. Tokiu atveju Lietuva bus tarp ES lyderių. Tie ūkininkai, kurie turi šaldytuvus ir iš kurių ūkių pasiimame pieną, gauna europinę kainą. Ir dar – tokio pieno supirkimo punktų tinklo, kaip Lietuvoje, ES nėra.

 

Rekomenduojami video