Lietuvos bankų asociacija skelbia, jog šiemet žemės ūkio sektoriui skolino daugiau, jog koronaviruso pandemija nesukliudė finansuoti žemės ūkio projektų ir bankai skolinimo tempų mažinti nežada. Šiuo metu Lietuvos bankų asociacijos narių valdomas paskolų žemės ūkiui portfelis sudaro apie 560 mln. Eur. Visgi ūkininkai nuolat kalba, jog gauti paskolą iš banko labai sudėtinga, bankai skolina nenoriai, o kai užklupo koronaviruso pandemija, nemažai ūkininkų skundėsi, jog bankai net į kalbas nesileidžia ir nesuteikia paskolų.

Kiek pagrindo turi tokie nusiskundimai? Ir kas teisus: ar bankai, teigiantys, kad  paskolų išduoda vis daugiau, ar ūkininkai, kurie apgailestauja, kad gauti paskolas yra labai sunki misija?

Aidas BUDRYS, Lietuvos bankų asociacijos laikinasis prezidentas: „Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį šalies ūkininkams naujai suteikto finansavimo suma siekė 130 mln. eurų, arba beveik 12 proc. daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai. Finansavimas skiriamas per paskolas bei įrangos, specialiosios technikos bei transporto priemonių lizingo sandorius. Augimas prognozuojamas ir antrojoje 2020 metų pusėje.

Tad galime pagrįstai teigti, kad koronaviruso pandemija ir karantinas nepadarė neigiamos įtakos šalies žemės ūkio projektų finansavimui. Be to, ši įtaka nebūtinai yra neigiama: ūkininkai galėjo tęsti darbus ir karantino metu, nemažai jų netgi turėjo didinti pajėgumus, išaugus būtinųjų prekių paklausai. Todėl, žvelgiant iš kredito įstaigų pozicijų, žemės ūkio sektorius išsiskiria savo atsparumu išvardytiems veiksniams ir yra patikimas partneris.

Santykinai nedidelį ekonomikos turbulencijų poveikį žemės ūkiui nulėmė ir sėkmingas sektoriaus įdirbis 2019-aisiais, kuris nudžiugino gausiu derliumi: pasiekus antrąjį geriausią rezultatą per pastarąjį dešimtmetį, dalis ūkių turėjo galimybę sukaupti finansines pagalves. Situaciją palengvino ir tai, kad karantinas nesutapo su derliaus nuėmimo ir intensyvaus tiekimo pirkėjams laikotarpiu.

Finansavimo augimą nulėmė ir ūkininkų investicijoms būdingas sezoniškumas. Pavasarį šio sektoriaus atstovai dažniau kreipiasi dėl paskolų žemės ūkio technikos ar įrangos atnaujinimui ir apyvartinėms lėšoms, kurios naudojamos sėkloms, trąšoms, biologiniam turtui įsigyti. Tuo metu rudenį dažniau ieškoma galimybių įsigyti modernesnės žemės ūkio technikos ar žemės ūkio paskirties žemės.

Visi šalies bankai didelio neapibrėžtumo laikotarpiu išlaikė tuos pačius rizikos vertinimo modelius. Svarbiausi veiksniai, siekiant finansavimo, yra įmonės mokumas ir siekiamo finansavimo dydis bei santykis su nuosavu kapitalu.

Taip pat nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, žemės ūkio segmentas yra nevienalytis, jame yra ne tik gamyba ar perdirbimu, bet ir prekyba bei tarpininkavimu besiverčiančių subjektų, kurių veiklos rizikos vertinimas gali būti skirtingas. Tad, vyraujant neapibrėžtumui, bankai linkę kiekvieną atvejį nagrinėti ir vertinti atskirai.“

Vytautas BUIVYDAS, Žemės ūkio rūmų  vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos  pirmininkas: „Bankai labai nenoriai skolina ūkininkams. Ši problema itin tapo skaudi COVID-19 sukeltos pandemijos akivaizdoje, kada ypač nukentėjo savo produkciją eksportavę ūkininkai. Kilus pandemijai, eksportas į kitas šalis daugeliu atvejų tiesiog sustojo. Turbūt labiausiai nukentėjo kailinių žvėrelių sektorius. Dėl koronaviruso sukeltos krizės nebevyksta kailių aukcionai, dėl ko kailinių žvėrelių augintojai pritrūko apyvartinių lėšų, tačiau bankai jiems nenori skolinti. Šios šakos atstovai skundėsi, jog paskolų negauna net jei ir atitinka finansinius reikalavimus, jaučiasi diskriminuojami tik dėl to, kad užsiima kailinių žvėrelių auginimu. Ši žemės ūkio šaka galbūt nepatinka kai kuriems žaliosios politikos atstovams, kad žvėreliai pjaunami dėl kailiukų, tačiau, kaip bebūtų, šis sektorius yra didelis, didžioji jo produkcijos dalis iškeliauja iš Lietuvos. Kailių eksportas sudaro beveik 10 proc. šalies žemės ūkio produkcijos eksporto. Nepaisant to, gauti paskolas jiems ypač sunku. Šiuo klausimu turėjome daug diskusijų ir Žemės ūkio rūmuose, ir Seimo Kaimo reikalų komitete, buvo kreiptasi ir į „Invegą“. Dabar ledai šiek tiek pajudėjo, tačiau jau teko girdėti apie varžytines – per antstolius yra pardavinėjami ūkiai kartu su žvėreliais.

Su problemomis dėl paskolų gavimo susiduria ir kiti ūkininkai. Lengviau pasiskolinti iš banko gali tie, kurie turi daugiau turto, daugiau galimybių jį užstatyti, bet jeigu kalbame apie labiausiai pažeidžiamus – šeimos, smulkius, vidutinius – ūkius, jaunuosius ūkininkus, kurie tik pradeda ūkininkauti, jiems pasiskolinti iš banko praktiškai neįmanoma.

Daug yra jaunų ūkininkų, kurie klausia, ką daryti, nes dar neturi turto, neturi ką užstatyti, jų tėvai nėra turtingi ūkininkai, kurie galėtų jiems užrašyti žemės, kurią įkeitę gautų paskolą. Tokiais atvejais bankai yra griežti, jų atsakymas visada tas pats – kai turėsi ką užstatyti, tada ir ateik skolintis. Nėra jokių lengvatų jauniesiems ūkininkams, neteko girdėti, kad koks nors bankas palengvinta tvarka suteiktų paskolas jauniesiems ūkininkams.

Bankai nelankstūs netgi tais atvejais, kai dėl paskolos grąžinimo abejonių neturėtų kilti. Yra atvejis, kai jaunasis ūkininkas dalyvavo priemonėje „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir gavo šimtaprocentinę paramą įgyti tam tikroms investicijoms, tačiau kad galėtų įsigyti tą numatytą įrangą ar techniką, jis turi gauti paskolą, o vėliau, jau įsigijus tą įrangą, mokėjimo agentūra grąžina likusią lėšų dalį. Gaunant šimtaprocentinę paramą bankas pareikalavo net 35 proc. nuosavos dalies prisidėjimo. Tai dar kartą parodo, kad bankai žiūri labai nelanksčiai. Daugeliu atvejų lengvesnės kredito galimybės yra stambesniems ūkiams, o didžioji dalis ūkininkų priėjimą prie bankinių paskolų turi žymiai mažesnį.

Nežinau, ar reikėtų labai džiaugtis po bankų pasigyrimo, kad jie žemės ūkiui skolina daugiau, nes reikėtų pasižiūrėti, kokie ūkiai gavo paskolas. Ar stambūs ūkininkai,  didelės įmonių grupės, kurioms galbūt mažiau ta paskola reikalinga, ar tie, kurie gyvena ties išlikimo riba – šeimos, smulkūs, vidutiniai ūkiai, kurie negavę paskolos tiesiog nutrauks ūkinę veiklą.“

Aušrys MACIJAUSKAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas: „Nors bankai sako, kad skolina daugiau, tačiau gyvenime yra priešingai – ūkininkams, bendrovėms pasiskolinti yra sudėtingiau, skolinimo limitai yra sumažinti.

Išgyvendami dėl koronaviruso pandemijos sukelto ekonominio nuosmukio bankai sumažino skolinimo limitus, atsargiau pradėjo skolinti visoms ūkio šakoms – tarp jų ir žemės ūkiui. Tą pajuto ne tik ūkininkai, bet ir visos mūsų sektoriaus įmonės, kurios superka, perdirba grūdus. Pasiskolinti yra sunkiau arba pavyksta pasiskolinti mažesnes pinigų sumas negu praėjusiais metais. Tą visi deklaruoja. Neseniai buvo Seimo Biudžeto ir finansų komitete posėdis, kur dalyvavo grūdų perdirbėjų, grūdus perkančių įmonių atstovai. Jie visi kaip vienas pasakė, kad jiems šiais metais grūdų supirkimui pavyko pasiskolinti iš bankų mažesnes sumas negu praėjusiais metais. Kai nutinka kažkokios nenumatytos aplinkybės, kaip šiuo atveju pandemija, ir kai ūkininkams, bendrovėms, įmonėms labiausiai reikia paskolų, bankai elgiasi priešingai – mažina skolinimosi limitus, gauti paskolą darosi sudėtingiau.

Mes nuo pat pavasario prašėme Vyriausybės, kad paskoloms būtų suteikiamos valstybės garantijos. Dabar tokia programa startuoja, bet mėnesį kitą turbūt užtruks paraiškų rinkimas, vertinimas ir kt. Tam skirta 40 milijonų eurų. Mes prašėme, kad būtų skirta daugiau, bet džiaugiamės kad apskritai skyrė lėšų paskolų garantijoms.“

Vidas JUODSNUKIS, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas: „Paskolas bankuose gali gauti stambūs ūkiai, kurie turi dideles apyvartas, turto, kurį gali užstatyti. Šeimos, smulkūs ūkiai pasiskolinti iš bankų galimybių neturi. Mes ne vieną kartą kreipėmės ir į aukščiausią valdžią, kad būtų sprendžiama ši problema, tačiau ji mūsų neišgirsta. Reikia Vyriausybės sprendimo ir politikų geros valios, kad šita situacija pasikeistų, tačiau nei vieno, nei kito nėra. Bankai yra pelno siekiančios įmonės ir jie rizikuoti nenori.

Lenkai tokiai problemai spręsti surado mechanizmą – Lenkijos vyriausybės parinktas bankas paskolas su valstybės garantu ūkininkams suteikia 15 metų. Pas mus ūkininkai gali gauti paskolą 2–3 metams, ilgiausiai – iki 5 metų. Smulkieji ūkininkai neišvysto tokių gamybos apyvartų, kad galėtų užtikrinti pajamas ir galėtų paskolą sugrąžinti po 2–3 metų. Tai per trumpas laikotarpis. Per penkiolika metų ūkininkas galėtų atidavinėti paskolą, o per tą laiką galėtų vystyti savo ūkį.

Lenkijoje, be to, yra labai išplėtota konsultavimo informavimo struktūra, o pas mus yra tiktai konsultavimo tarnyba, kuri aptarnauja apie 5 tūkstančius ūkininkų, daugiausiai stambiųjų ir kelias žemės ūkio bendroves, o visiems kitiems nėra tokio nuolatinio informavimo šaltinio. Trūkstant informacijos, konsultacijų smulkiems, šeimos ūkiams net ir sunku pasiryžti imti paskolą, nes žmonės rizikuoja viskuo – savo žeme, turtu, gerove.

Valdžia tik daug kalba, kad jai rūpi smulkūs, šeimos ūkiai, kad, atseit, remia smulkiuosius, bet visiems smulkiesiems duoda tiek lėšų, kiek trims ar keturioms žemės ūkio bendrovėms. Nepanašu, kad politika keistųsi ir dėl skolinimosi galimybių atsiradimo smulkiesiems. Valdžios rūpestis šeimos ūkiais ir smulkiųjų neva rėmi-mas – tai tik politiniai žaidimai, kaip ir su tiesioginių išmokų lubų įvedimu. Europos Sąjunga (ES) labai griežtai pasakė: lubos – iki 60 tūkst. eurų, o daugiau – jei valstybė gali, jei tarp ūkininkų nėra didelės atskirties, o Lietuvoje yra pati didžiausia socialinė atskirtis visoje Europos Sąjungoje – apie 4 tūkst. labai stambūs ūkiai, o visi kiti – smulkūs. Valdžia prieš visus šituos dalykus užmerkia akis.“

Parengė ŪP korespondentė Violeta GUSTAITYTĖ