Iš medžio plaušo pagamintas „Carlsberg“ alaus butelis, iš ananasų žaliavos pagaminti „Nike“ sportbačiai – tai pasaulyje dabar plačiai propaguojamos bioekonomikos produktai. Lietuvoje terminą „bioekonomika“ dar tik bandoma prisijaukinti, apie ją daugiau kalbama teoriškai, o praktinės patirties – nedaug.

Sieja su globaliais iššūkiais

Ekspertų teigimu, Lietuvoje bioekonomikai plėtoti yra didžiuliai ištekliai, kurie leistų taikyti inovacijas, gaminti bioproduktus ir sukurti didesnę pridėtinę vertę, daugiau darbo vietų ir atgaivinti regionus. Pirmiausia tai miškai ir žemės ūkio naudmenos. Per pasaulį besiritanti nauja ekonomikos vystymosi banga įtraukia ir maisto, žuvininkystės, energetikos, chemijos, farmacijos pramonės bei kitas šakas.

Startą šiai bangai davė 2012 metais JAV ir ES parengtos tvaraus augimo siekiančios bioekonomikos, grįstos perėjimu nuo iškastinių prie atsinaujinančių išteklių, strategijos. Europos Komisijos parengtame dokumente apibūdinama, kad bioekonomika apima atsinaujinančių biologinių žaliavų gamybą, žaliavų ir atliekų perdirbimą į pridėtinę vertę turinčius produktus – maistą, pašarus, iš biologinės kilmės žaliavų pagamintus produktus ir bioenergiją.

Bioekonomika siejama su globaliais planetos iššūkiais – klimato kaita, senkančiais žemės gelmių ištekliais ir pasaulyje augančia gyventojų populiacija, kurią reikia aprūpinti maistu ir energija. Tikslai globalūs, o veikti reikia lokaliai.

Orientuotis į perdirbimą

INTERREG Baltijos jūros regiono programos projekto „Biomasės vertės grandinių potencialo panaudojimo skatinimas Baltijos jūros regione“ vadovės Virginijos Kargytės teigimu, Lietuvoje didžiausias bioekonomikos vystymo potencialas slypi žemės ūkio, maisto pramonės ir miškininkystės sektoriuose.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto doktorantei teko čiupinėti iš medžio plaušo pagamintą „Carlsberg“ alaus butelį, „Nike“ sportbačius, pagamintus iš ananasų žaliavos. Technologijos sparčiai tobulėja, ir tai perspektyvi kryptis, kuri leidžia kurti naujus produktus ir sudaro galimybes rinkų plėtrai.

„Mes galime pagaminti daug biomasės, tačiau mums reikėtų orientuotis į perdirbimą. Žaliavas eksportuojame, o galėtume jas perdirbti, kurti įmones, darbo vietas ir aukštesnės pridėtinės vertės produktus. Štai Klaipėdos regione 7 savivaldybės parengė turizmo ir žemės ūkio plėtros studiją. Kai vyko diskusijos, ūkininkai dėstė, kad žaliavos gali dar daugiau prigaminti, tik neturi kur jos realizuoti. Taigi jeigu nebus perdirbimo, nebus ir galimybių bioekonomikai vystyti“, – aiškino Klaipėdos regione įgyvendinto projekto ekspertė V.Kargytė.

Maisto decentralizacija

Kita kryptis – trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra. „Žinome, kad visur karaliauja didieji prekybos centrai. Taip jau susiklostė, bet klausimas, ar taip ir turi būti? Maisto produktai keliauja iš vieno pasaulio galo į kitą, eikvojama energija transportavimui, pakavimui, sandėliavimui, auga aplinkos tarša ir kt. Tai nėra tvarus modelis“, – įvertino bioekonomikos projektus kuruojanti pašnekovė.

Europoje populiarėja tiesioginio pirkimo judėjimai. Anot jos, kaip viena geriausių minima Rygos gyventojų iniciatyva. Čia patys vartotojai susibūrė, sukūrė internetinę parduotuvę ir pakvietė 100 ūkininkų, kad jie siūlytų savo produkciją. „Tokios trumpos maisto tiekimo grandinės yra savotiškas decentralizuotas verslo modelis, panašus į finansų rinkose plintančias inovatyvias technologijas: „blockchain“ ir kitas“, – palygino V.Kargytė.

V. Kargytė

Inovacijos keičia įvaizdį

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantės teigimu, bioekonomika leidžia žemės ūkį įvilkti į modernų rūbą. O tai turėtų būti įdomu jauniems žmonėms, kurie žemės ūkį įsivaizduoja kaip darbui nepatrauklią sritį. Juk ir žemės ūkio specialybės sulaukia ne tiek daug jaunuolių dėmesio. Ir tokios tendencijos – ne tik Lietuvoje.

„Mes bendradarbiaujame su švedais, kurie vykdo mokslinius tyrimus, rūpinasi žemės ūkio inovacijomis, dirba su vietos ūkininkais. Mokslininkų teigimu, žemdirbiai yra gana konservatyvūs. Tikimasi, kad siūlomos inovacijos į žemės ūkį, maisto produktų gamybą pritrauks jaunų specialistų“, – aiškino V.Kargytė.

Privers kurti strategiją

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete dirbantis Mindaugas Maciulevičius įsitikinęs, kad bioekonomikos vystymo galimybės Lietuvoje didžiulės, tik reikia nustoti apie tai kalbėti ir pradėti veikti.

„Karksime, bet nieko nedarome. Mokslas siūlo įvairių inovacijų, pavyzdžiui, maisto technologijose srityje atlikta nemažai tyrimų, mūsų maisto technologai yra pažangūs, tik visa tai reikia pritaikyti versle. Problema ta, kad iki šiol neturime sukurtos nacionalinės bioekonomikos strategijos“, – pagrindinį trūkumą nurodė jis ir pridūrė, kad esama ir gerų pavyzdžių. Pašnekovas paminėjo kooperatyvo „Pienas LT“ ir bendrovės „Roquette Amilina“ gaminamus aukštos pridėtinės vertės pieno ir grūdų produktus.

Lietuvą kurti tokią strategiją greičiausiai paspartins nurodymai iš Briuselio. Europos Komisijos pasiūlymuose dėl bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų užsimenama, kad kiekviena ES šalis narė turi parengti savo bioekonomikos vystymo strategiją. Atnaujintoje ES bioekonomikos strategijoje atsirado priemonių, orientuotų į Rytų Europą, tad galima manyti, kad procesas bus spartinamas. „Bus skatinamos atitinkamų gamyklų ir kitokių objektų statybos. Europos Investicijų Bankas vienareikšmiškai sako, kad finansuos tokius projektus. Taigi reikia tik veikti“, – ragino M.Maciulevičius.

Augalinių baltymų bumas

Kalbėdamas apie biožaliavų potencialą Lietuvoje, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys pirmiausia paminėjo grūdus, kurių daugiau nei pusė eksportuojama. Mūsų šaliai svarbus eksportas, tačiau geriau išvežti ne žaliavą, bet produktus. Tuomet bus sukuriama didesnė pridėtinė vertė, turėsime daugiau darbo vietų.

„Dėl grūdų eksporto nereikėtų priekaištauti ūkininkams, reikia bendros vizijos, ką galime padaryti iš tos žaliavos. O iš grūdų galime daug ką gaminti. Pavyzdžiui, kepinius be glitimo, kurio netoleruoja daug žmonių. Lietuvoje yra nemažai grūdų augintojų kooperatyvų, kurie galėtų būti kuriamų naujų įmonių partneriai, tai užtikrintų produktų realizaciją, tik reikia bendradarbiauti“, – siūlo M.Maciulevičius.

Jis ragina sekti pasaulyje plintančias mitybos tendencijas bei madas ir rinkai siūlyti naujus produktus. Viena iš tokių krypčių – mėsos vartojimo mažinimas, siekiant ją pakeisti augaliniais baltymais. „Ypač aktyvi alternatyvių baltymų rinka yra Prancūzijoje. Čia statomi fabrikai, kur gaminami kepsniai iš ankštinių kultūrų ir pan. Gal ir mums verta auginti daugiau ne kviečių, o ankštinių kultūrų? Bet pirmiausia turime sutarti, kad, pavyzdžiui, kasmet apie 10 proc. mažinsime grūdų eksportą, šį kiekį perdirbsime ir eksportuosime jau gaminius“, – jungti mokslo, verslo ir politikų pastangas kvietė pašnekovas.

Panaši padėtis ir miško pramonėje, kur galima būtų aktyviau plėtoti biologinės kilmės produktų gamybą ir daugiau perdirbti medienos bei jos atliekų.

Perdirba metaną

Mūsų šalyje neišnaudojamos galimybės vykdant įsipareigojimus dėl klimato kaitos. M.Maciulevičius pateikė pavyzdžių, kaip ES senbuvių šalių ūkininkai sumaniai panaudoja šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

„Olandai, belgai, danai regionuose stato biodujų jėgaines, kurios veikia viešojo ir privataus sektorių partnerystės pagrindu. Aplinkiniai ūkininkai į jėgaines suveža mėšlą, iš jo išskiriamas metanas, iš kurio gaminama elektra ir šiluma, o organinė medžiaga grąžinama į dirvą. Visiems apsimoka, ūkininkams nereikia statyti didelių mėšlo lagūnų. Tai neprivalomas, bet gyvybingas ir ekonomiškai bei socialiai naudingas sprendimas, nes jis vietoje sukuria darbo vietų, mažina taršą“, – aiškino jis.

Socialinis poveikis

M.Maciulevičius išskyrė dar vieną svarbų bioekonomikos vystymo aspektą – socialinį poveikį regionams. Jo teigimu, nereikėtų siekti didžiausios pridėtinės vertės, bet pirmiausia – ekonominio ir socialinio balanso.

„Manau, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija klysta matydama tik „blockchain“ ir kitas inovatyvias finansų valdymo sistemas. Tuo negalima apsiriboti, nes trečdalis žmonių gyvena regionuose, o čia yra aktualios nedarbo, užimtumo, mažų atlyginimų, pragyvenimo lygio problemos.

Statykime gamyklas ten, kur arti žaliava, sukurkime darbo vietų ir pagyvinkime regionus. Gyvenau Airijoje ir mačiau, kaip mažame mieste veikia 4–5 maisto pramonės gamyklos, šurmuliuoja kavinės ir kt. Ten gyvenimas verda. Mums irgi reikia pereiti prie racionalaus, aktyvaus ir darnaus ūkininkavimo“, – sakė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys.

Bioekonomika neįkandama

Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas

Kol kas neįžvelgiu, kaip ūkininkai galėtų plėtoti bioekonomiką. Pavyzdžiui, galima statyti biodujų jėgaines, bet ūkininkams tai neprieinamos investicijos. Jas pastatyti gali tie, kurie žaliavos neturi, bet už kapeikas ją pirktų iš žemdirbių.

Kitas pavyzdys – „Stumbro“ gamykla žaliavos neaugina, bet gamina alkoholinius gėrimus. Mes turime grūdų, bet alkoholio gaminti negalime, mums to neleidžiama daryti. Taigi kol bus tokia politika ir nebus sudaryta galimybė perdirbti žaliavą tiems, kurie ją augina ir gamina, žemdirbiams iš bioekonomikos nebus didelės naudos. Verslo rykliai yra pasidaliję rinkas, o mums lieka tik tiekti žaliavą.

Panašu į X faktorių

Rimantas Kubiliūnas, Jonavos rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas

Man bioekonomika – kaip kažkoks X faktorius. Apie tai gražiai kalbama, o praktikiškai... Nesu nusiteikęs nei priešiškai, nei palankiai, nes pirmiausia reikia įvertinti, kas tai yra ir kaip veikia. Aišku, kad tai būtų susiję su investicijomis ir pinigais – kol pats praktiškai nepamatysiu ir neįvertinsiu, į tai nesivelsiu.