Lietuvos dirvožemių našumas ir klimato sąlygos, finansinis bei darbo jėgos kapitalas leidžia visos šalies mastu pasiekti iš hektaro vidutinį 4,5–5,5 t miglinių javų derlingumą, 2,5–3,5 t – rapsų ir gauti iš hektaro 500–600 eurų pelno. Faktiškai gaunami grūdinių augalų derliai 2016, 2017 ir 2018 metais vidutiniškai sudarė atitinkamai 3,7, 4 ir 2,9 t/ha, o vidutinis augalininkystės pelningumas buvo 333,5 euro iš hektaro. Dabartiniai derliaus rezultatai dar smarkiai atsilieka nuo galimų išauginti.

Europos Sąjungos mastu pagal augalininkystės verslo pelningumą mes lenkiame tik Latviją. Mūsų nuomone, siekiant padidinti augalininkystės pelningumą, pirmiausia reikėtų didinti augalų vidutinį derlingumą, nes sumažinti auginimo sąnaudų artimoje ateityje neįstengsime.

Gerai žinome, kad aukštą derlingumą lemia palankios oro sąlygos, didesnis dirvožemių našumas, kokybiškas žemių paruošimas sėjai, aukšta sėklų ir sėjos darbų kokybė ir tikslinė augalų auginimo technologija. Oro sąlygų koreguoti dar neišmokome, todėl vertėtų pradėti gerinti dirvožemių savybes ir laiku bei kokybiškai atlikti lauko darbus.

Dirvožemių našumas Lietuvoje

Aukščiausio našumo dirvožemiai susiformuoja ant sudūlėjusių karbonatingų-molingų gimtųjų uolienų. Daugiausia tokių karbonatingų bei molingų gimtųjų uolienų yra Vidurio Lietuvos žemumoje ir ypač jos šiaurinėje dalyje. Vakarų Lietuvoje taip pat yra nemažai priemolių kilmės žemių, tačiau jose daug aliuminio bei vandenilio jonų ir dar didelė jų dalis pasižymi pertekline drėgme. Be sausinimo sistemų bei kalkinimo šiuose dirvožemiuose didesnio derliaus neišauginsi. Tuo metu rytinėje šalies dalyje dirvožemiai formavosi ant labai įvairių uolienų: smėlių, priesmėlių bei priemolių, tačiau dauguma iš jų buvo per žemo karbonatingumo, kad jose susiformuotų optimalios reakcijos dirvožemiai. Būtent Rytų Lietuvoje ir yra daugiausia žemo našumo dirvožemių.

Lietuvoje turime neblogos kokybės dirvožemių, kurių vidutinis našumas įvertintas 40–42 boniteto balais. Jis yra žemesnis nei mūsų artimiausių kaimynų (Baltarusijoje, Estijoje ir Latvijoje – 42,5, Lenkijoje – apie 45, Vokietijoje – apie 52). Dar labiau atsiliekame nuo Ukrainos bei Prancūzijos. Bet turime realią galimybę padidinti dirvožemių kokybės laipsnį, nes pas mus kritulių suma viršija vandens išgaravimą iš dirvos bei augalų net 23,5 proc. Be to, Lietuvoje daug per rūgščių priemolių ir priesmėlio žemių, kurių našumas, gausiau pakalkinus, padidėtų 10–12 balų, o visos šalies mastu – apie 4–6 balus. Tokiu atveju pagal dirvožemių našumą, mes susilygintume su Lenkija.

Pagrindiniai dirvožemio našumo lygį lemiantys rodikliai yra: lauko reljefo tipas, žemės granuliometrinė (mechaninė) sudėtis, reakcijos laipsnis, drėgmės režimas, humuso kiekis, augalų mitybai naudojamų mineralinių elementų ar junginių kiekiai, dirvožemio struktūros bei poringumo laipsnis. Lauko reljefo tipo ir žemės granuliometrinės sudėties, bent praktiniu požiūriu, nepakeisi. Tačiau lygaus reljefo žemėse, kuriose fizinio molio yra >35 proc. bendros jų masės, galima suformuoti aukščiausios kokybės (virš 50 balų) dirvožemius, kuriuose humuso privalėtų būti daugiau kaip 2,5 proc., judraus fosforo bei kalio –daugiau kaip 180 mg/kg. Žinoma, tokių žemių potencialas šalyje tėra tik iki 0,65 mln. ha. Tokio našumo dirvožemiuose, nedarant grubesnių agrotechnikos klaidų ir esant palankioms orų sąlygoms, galima prikulti 10–12 t/ha žieminių kviečių grūdų ar 5–6 t/ha žieminių rapsų sėklų, ir tai būtų normalus reiškinys. Žinoma, per 2–3 metus tokiu mastu dirvožemių našumo nepadidinsi, bet pradėti reikia jau dabar.

Dirvos reakcijos įtaka dirvožemių našumui

Sumažinus priemolių dirvožemių reakciją nuo pH 5,5 iki pH 6,0, žieminių kviečių vidutinis derlingumas padidėja 1,5–2, o žieminių rapsų – 0,65–1 t/ha. Nebekalkinamas dirvožemis kasmet parūgštėja po 0,08–0,15 pH. Antai rūgščiuose Žemaitijos dirvožemiuose, kuriuose yra daug tirpių aliuminio junginių, nemaža fosforo trąšų dalis pereina į netirpius aliumofosfatus ir tampa neprieinamos augalams. Dėl to dirvožemių kalkinimas būna ypač efektyvus rūgštesnėse priemolių bei priesmėlių žemėse ir naudojant intensyvias auginimo technologijas. Būtent šiose žemėse ir skiriame pirmumą kalkinimo darbams. Dirvų kalkinimui yra ypač jautrūs cukriniai runkeliai, liucernos bei pupos. Pakankamai jautrūs: kukurūzai, žirniai, žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai rapsai bei miežiai.

Dirvožemių drėgmės režimas

Tai galima koreguoti drenažo ir lietinimo sistemomis. Lietuvoje geriau ar blogiau iki šiol veikia tik drenažo sistema. Mūsų laukų drenažas – tai požeminių įrenginių kompleksas vandens pertekliui iš dirvos pašalinti ir pageidaujamam vandens bei oro režimui dirvožemyje palaikyti. O lietinimo sistemų dabar galima pamatyti tik atskiruose daržininkystės ar sodininkystės ūkiuose.

Blogesnės ar vidutinės kokybės drenažo sistemos yra išlikusios beveik visuose šalies laukuose, kurių žemėse gruntinio vandens vidutinis lygis yra nesekliau kaip 100–120 cm. Pagal buvusius prieš 30–50 metų standartus gerai veikiančios drenažo sistemos vidutiniškai padidindavo priemolių žemių našumą 15–17, o priesmėliuose – 10–14 boniteto balų. Tai labai daug. Žinant, kad dabartiniu metu, padidėjus žemių našumui vienu balu, javų derlingumas padidėja 150–180 kg/ha, o rapsų – 75–100 kg/ha, gauname aukštą ekonominį melioracijos priemonių atsipirkimą. Taip pat šiek tiek padidėtų žiemkenčių pasėlių sėkmingo peržiemojimo tikimybė. Taigi drenažo sistemos einamasis remontas yra labai reikalingas, o pridėtinė vertė būna aukšta ir ilgalaikė.

Humuso didinimo būdai

Humuso trūkumas – vienas svarbiausių dirvožemio našumą mažinančių veiksnių. Be humuso neturėtume ir dabartinių dirvožemių, nes tik jis padeda iš gimtosios uolienos dulkių susiformuoti dirvožemio struktūrą sudarantiems žemės grumsteliams, kurie yra atsparūs vandens įtakai. Būtent humusas dirvožemį padaro gyvu dariniu, sugebančiu absorbuoti augalų mitybai skirtus mineralinius elementus, išsaugoti daugiau drėgmės, padidinti dirvos plastiškumą, pagerinti dirvos mikrofloros egzistavimo sąlygas ir išsaugoti dirvožemių aukštą sanitarinę būklę. Lietuvos dirvožemiai yra labai įvairūs, tačiau dabartiniu laikotarpiu humuso juose yra: smėlio žemėse – 0,75–1,5; priesmėliuose – 1,8–2,2; priemoliuose – 2,2–3 proc. Per mažai.

Humifikacijos proceso tyrėjai yra nustatę, kad Lietuvos dirvožemių sąlygomis, auginant javus, vienai tonai humuso susiformuoti vidutiniškai reikia 3,78 t įvairių rūšių augalinių liekanų, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis. Reikia žinoti, kad net sukultūrintame dirvožemyje humifikacijos procesas (nuo augalinių liekanų įterpimo į dirvą iki galutinio humuso susiformavimo) tęsiasi 1,5–2,5 metų. Tonoje humuso yra apie 40–60 kg azoto. Tuo metu miglinių javų šiauduose jo būna tik apie 0,5 proc., arba 3,78 t šiaudų yra 18,9 kg azoto. Iš šių skaičių matyti, kad esama rekomendacija – išberti po 10 kg azoto vienai tonai užariamų šiaudų – yra teisinga. 3,78 t šiaudų reikėtų įterpti į dirvą 37,8 kg azoto. Tada (37,8 + 18,9 = 56,7 kg) azoto bus būtent tiek, kiek jo yra tonoje humuso.

Esame nustatę, kad, po vasarinių kviečių kūlimo likusius šiaudus, augalų ražienas, šaknis, pelus ir išbyrėjusius grūdus įterpus į dirvą (vidutinis derlingumas buvo 6,56 t iš ha), augalo anatominę struktūrą pagal SM masę sudarė: 55,4 proc. – augalinių liekanų bendra dalis ir 44,6 proc. – grūdų išeiga, kuri 1,24 karto buvo mažesnė už augalines liekanas. Kai javų derlingumas – 6,0 t/ha, augalinių liekanų masė yra (6,0 x 1,24) 7,44 t/ha. Teoriniu požiūriu tokio derlingumo javų lauke galėtų susiformuoti 1,97 t/ha humuso, kuris dirvožemio humusingumą tepadidina tik apie 0,066 proc. Kad dirvožemio armens horizonto, kurio masė yra apie 3000 t/ha, humusingumas padidėtų nors 0,1 procentiniu vienetu, reikia humuso sankaupas dirvožemyje padidinti apie 3 t/ha. Tačiau negalima pamiršti, kad nors humusas turi daug inertiškų savybių, vis dėlto jis nėra visiškai stabilus nei fiziniu, nei biologiniu-cheminiu požiūriu. Perteklinis vanduo dalį humuso iš armens horizonto įplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Humusas dalyvauja ir dirvožemyje vykstančiose cheminėse reakcijose bei mikroorganizmų mitybos procese, dėl to galiausiai dalis jo mineralizuojasi ir vėl tampa augalų ir mikroorganizmų „maistu“ ir taip apsaugo kultūrinius augalus nuo galimo mineralinių medžiagų trūkumo. Mūsų atliktų ekspedicinių tyrimų duomenys rodo, kad, esant optimaliam tręšimui bei nuosaikiai žemės dirbimo sistemai, kasmet suyra apie 0,6–0,9 t/ha humuso. Auginant kaupiamuosius augalus ar laikant juodąjį pūdymą humuso kasmet suyra apie 1,8–2 t/ha. Taigi normaliame javų ar rapsų lauke, po jų derliaus nuėmimo užariant ar kitu žemės dirbimo būdu įterpiant visas augalines liekanas, humuso kiekis dirvožemyje, net ir įskaitant galimus jo „nuostolius“, turėtų padidėti 0,9–1,3 t/ha. Auginamų grūdams kukurūzų lauke augalinių liekanų susidaro net 13–15 t/ha, iš kurių gali susiformuoti net apie 3,5–3,8 t/ha humuso, o jo likutis siektų daugiau kaip 2,5 t/ha. Tačiau apie 85 proc. ariamų dirvų yra užsėjama javais (migliniais ir pupiniais) ir rapsais, kurie nėra ypač derlingi ir humifikacijos procesas yra nuosaikus. Humuso nuostolius didina ir periodai, kai laukai nėra uždengti augalais. Siekiant, kad per trumpesnį laiko tarpą dirvožemių humusingumas padidėtų 0,3–0,5 procentinio vieneto, be tarpinių augalų auginimo ir apskritai be sėjomainų rotacijos pokyčių šio tikslo nepavyks greitai pasiekti. Taip pat didesnį dėmesį reikėtų skirti ir dirvožemio gyvybingumui didinti į dirvą įterpiant specializuotų bakterijų, skatinančių humuso ir dirvos struktūros formavimąsi, azoto kaupimąsi, fosforo efektyvesnį panaudojimą bei sukuriančių palankesnes augimo ir mitybos sąlygas augalams. Tręšimas organinėmis trąšomis taip pat gerokai praturtina dirvožemį.

Sėjomainų sistemų renovacija

Aukštos priešsėlinės vertės augalų, po kurių gerai dera migliniai javai, pasėlių plotai Lietuvoje net nesiekia 0,5 mln. ha, todėl didesnė šių javų dalis yra atsėliuojami. Antai po gerų (rapsai, pupos, žirniai ir kt.) priešsėlių, be jokių papildomų investicijų gauname 0,35–0,7 t/ha žieminių kviečių ar kitų žieminių javų grūdų derliaus priedą, palyginti su jų atsėliavimu. Nors kai kurios javų rūšys (miežiai, kvietrugiai) yra pakantesnės atsėliavimui, tačiau, pasėtos po pūdymų, ankštinių javų ar rapsų, grūdų derlingumą padidina 0,25–0,4 t/ha. Todėl, jei neįmanoma jiems surasti geresnių priešsėlių, į sėjomainų schemas verta įtraukti tarpinius pasėlius.

Tarpiniai pasėliai – tai augalai, auginami iki pagrindinių augalų sėjos arba iš karto juos nuėmus tais pačiais metais. Nepriklausomai nuo jų derliaus paskirties, jie padės išvengti arba bent sumažinti javų atsėliavimo neigiamas pasekmes ir dar padidinti augalinių liekanų kiekį dirvožemiuose, siekiant pagreitinti humuso kiekio didėjimą dirvožemiuose. Tiksliųjų ir gamybinių bandymų, atliktų vidutinio ir aukšto našumo dirvožemiuose, duomenys rodo, kad tokia sėjomainos grandis – žieminiai kviečiai + baltosios garstyčios – vasariniai kviečiai – ne tik pagerina dirvožemių fitosanitarinę būklę, bet ir padidina vasarinių kviečių vidutinį derlingumą 0,25–0,50 t iš ha grūdų, palyginti su vasarinių kviečių sėja be tarpinių augalų. Be to, į dirvą dar papildomai įnešama 2,5–4 t/ha organinių medžiagų, kurių pakanka 0,7–1,06 t/ha humusui susiformuoti. Pasirenkant tarpinių pasėlių augalus, reikia žinoti, kad šie augalai turi atitikti konkretaus lauko dirvožemio sąlygas ir turėti įvairių dirvožemį gerinančių savybių, neplatinti ligų ir kenkėjų bei sugebėti greitai augti. Visapusiškai gerinančių dirvožemio savybes, augalų nėra, todėl tarpiniams pasėliams geriau naudoti 2–3 augalų mišinius.