LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Per tris dešimtmečius po Nepriklausomybės atkūrimo buvo ne vienas bandymas plėsti kooperaciją, tačiau nesėkmingai. Žemdirbiai vis raginami kooperuotis, tačiau šis procesas buksuoja. Išjudinti kooperaciją mėgins ir naujoji valdžia. Nutarta atnaujinti Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) anksčiau veikusią darbo grupę kooperacijai skatinti. Ūkininkai tikisi, jog tai nebus tik formalūs raginimai kooperuotis, kaip dažnai būdavo iki šiol, o pagaliau bus pakoreguoti teisės aktai, kad kooperacija taptų patraukli ir naudinga.
Trūksta pasitikėjimo
Lietuvoje tik 12 proc. ūkininkų dalyvauja kooperatyvų veikloje, o kitose šalyse šie skaičiai žymiai didesni: Prancūzijoje – 94 proc., Austrijoje – 91 proc., Airijoje – 75 proc. Nė viena iš posovietinėje erdvėje buvusių valstybių, tarp jų ir Lietuva, kol kas nėra pasiekusi didelės kooperacijos. Kitokia situacija Vakarų šalyse, kurios nepatyrė komunistinio režimo, totalinio nuosavybės nacionalizavimo.
„Lietuvoje dar gajus tarybinis mentalitetas, o kooperacija primena buvusius kolūkius. Esame ištrūkę iš bendro sovietinio ūkio ir žmonės nenori nieko, kas jį primintų. Ūkininkai nenori kooperuotis, nes kooperacija pasiteisindavo retai– iš penkių susikūrusių kooperatyvų sėkmingai veikia gal vienas, o kituose iš kooperatyvo veiklos gerai gyveno vadovai, tuo tarpu ūkininkams iš to naudos mažai. Dėl tos neigiamos patirties kooperacijos procesas ir neužsiveda“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino Druskininkų rajono ūkininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas Antanas Vailionis.
Per kooperacinę veiklą smulkieji ir vidutiniai ūkiai galėtų didinti produktyvumą, konkurencingumą, užsitikrinti aukštesnes pajamas, tačiau ūkininkams trūksta tarpusavio pasitikėjimo.Vakarų Europos valstybių patirtis rodo, kad kooperacija ne tik garantuoja daug didesnes derybines galias išsikovojant aukštesnę produkcijos supirkimo kainą, bet ir sukuria platesnio siūlomų produktų asortimento galimybes. Smulkiesiems ūkiams kooperacija – tai viena iš galimybių sustiprėti ir išsilaikyti rinkoje.
Lietuvos žemės ūkyje kooperacija kol kas labiausiai išplėtota pieno ir grūdų sektoriuose. Didžioji dalis (72 proc.)kooperatyvų yra smulkūs, t. y. jų narių skaičius siekia iki 10.
Skaičiai rodo, kad esame viena iš prasčiausiai kooperuotų valstybių Europos Sąjungoje, nors dauguma žemdirbių supranta, jog kooperacija būtina, ypač smulkiems, vidutiniams ūkiams, kurie dirbdami po vieną neišnaudoja technikos resursų, pastatų, darbo jėgos, galų gale jie galėtų įgyti didesnes derybines galias realizuojant savo produkciją. Susikooperavus galima kur kas daugiau nuveikti negu vienam, tačiau šiandien kooperavimasis yra sudėtingas ir administracine prasme. Įsteigus juridinį vienetą(kooperatyvą), atsiranda daug administracinės naštos – tenka samdyti buhalterį, reikalingas vadovas, privalomos tam tikros procedūros. Smulkiems ūkiams tokia našta per didelė.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje kooperacijos veikla reglamentuojama supaprastinta tvarka. Lietuvoje ją atitiktų terminas „jungtinė veikla“. Tokiu atveju valdymas daug paprastesnis: keli ūkininkai pasirašo susitarimą, kad dalyvauja projekte ir kartu perka vieną traktorių, kartu jį prižiūri ir juo naudojasi. Tačiau Lietuvoje tokia praktika nėra įprasta.
Pasak žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, kooperacijos plėtros klausimai bus nagrinėjami atnaujintoje darbo grupėje, kur dalyvaus ir žemdirbių savivaldos atstovai.
„Norime sukurti prekybos centrams alternatyvią sistemą, kurioje dalyvautų Lietuvos ūkininkai. Skatinti ne vieno produkto gamintojų kooperacijos modelį, o tą, kuris vartotojui suformuotų pilnavertį įvairių maisto produktų krepšelį. Tada būtų patrauklesnis ir paprastesnis ūkininkų dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose. Dabar specializuotų ūkių kooperacija vangi. Todėl tokios kooperacijos skatinimas – vienas iš mano asmeninių prioritetinių darbų“, – sakė ministras K.Navickas.
Diskredituoja tikruosius kooperatyvus
Žemdirbiai mano, jog reikėtų tobulinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Jis labiau orientuoja kooperatyvus gauti pelną parduodant žaliavas, bet neskatina didinti investicijų į užaugintos produkcijos perdirbimą, kas užtikrintų ne tik didesnes ūkininkų pajamas, bet ir tvaresnę kooperatyvų veiklą.
„Ministeriją raginame tobulinti įstatymą, kad kooperatyvams būtų žalia gatvė.Ir Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, ir tam tikros lengvatos turėtų skatinti kooperuotis. Ūkininkai vis dar nenori burtis į kooperatyvus, nes tame neįžvelgia naudos, galbūt turi per mažai informacijos, žinių apie kooperatyvų galimybes. Pavyzdžiui, Prancūzijos ūkininkai mėšlo nuvežė ne prie savo pieninės, o prie prekybos tinklų, kurie spaudė perdirbimo įmones mažinti kainas“, – teigė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kooperacijos veiklos komiteto pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas.
Niekam ne paslaptis, jog daug Lietuvoje kooperacijos principais veikiančių bendrovių (kooperatyvų) realiai nesiekia tikrųjų kooperacijos tikslų. Dalis kooperatyvų veikia kaip žemės ūkio produkcijos perpardavėjai, nesiekiantys bendrų kooperatyvo narių interesų.
J.Kuzminskas apgailestavo, jog yra bendrovių, kurios, prisidengusios kooperatyvo vardu, siekia tik lengvatų ir paramos.
„Mūsų kooperatyvas – vienas tvarkingiausių Lietuvoje. Visiems kooperatyvo nariams taikoma vienoda kainodara, nėra jokių išskirtinių kainų nei pirmininkui, nei valdybos nariams, ko negalėčiau pasakyti apie kai kuriuos kitus kooperatyvus. Nors dedame daug pastangų, kad šalyje kooperacija būtų aktyvesnė, kooperuotis neskatina neigiami pavyzdžiai. Yra nemažai įmonių, prisidengusių kooperatyvo vardu, bet nieko bendro su kooperacija neturinčių. Tokiame kooperatyve yra 5 nariai,kurie nevykdo apyvartos su kooperatyvu, o pajiniai įnašai dirbtinai nustatyti labai dideli, kad neatsirastų norinčių tapti kooperatyvo nariais. Tai didžiulė kooperatyvų diskreditacija“, – tvirtino J.Kuzminskas.
Kooperuodamiesi ūkininkai turi tam tikrų lūkesčių: stipresnės konkurencinės, derybinės galios, veiklos skaidrumo, konsultacinės paramos, didesnių kainų už parduodamą produkciją, interesų atstovavimo šalies ir tarptautiniu mastu. Tačiau pasigendama sąžiningų lyderių ir iniciatyvių komandos narių, kurie galėtų susiburti bendriems tikslams.
Poreikis tobulinti teisės aktus
Tik dalis kooperatyvų siekia tapti pripažintais žemės ūkio kooperatyvais. ŽŪM 2020 m. žemės ūkio kooperatyvais dvejiems metams pripažino 27 kooperatyvus. Jų veikla labai įvairi: vaisių, uogų ir daržovių sulčių gamyba, augalininkystė, derliaus apdorojimo veikla, naminių paukščių ir galvijų auginimas, sėklininkystė, paslaugų žemės ūkiui teikimas, žemės ūkio žaliavų didmeninė prekyba ir kt.
Pasak ŽŪM, pripažinti žemės ūkio kooperatyvai turi didesnes galimybes gauti paramą per investicines priemones, modernizuotis ir plėstis. Pripažinimo žemės ūkio kooperatyvu reikalavimai leidžia iš kitų ūkio sektorių kooperatyvų tiksliau išskirti žemės ūkio kooperatyvus, realiai atstovaujančius žemdirbių interesams. Pripažinto žemės ūkio kooperatyvo narių dauguma turi būti žemdirbiai. Toks kooperatyvas privalo daugiau kaip 50 proc. visos savo veiklos (produktų supirkimo, prekių pardavimo, paslaugų teikimo) vykdyti su kooperatyvo nariais.
Prieš beveik šešerius metus Zarasų rajone įkurtame kooperatyve „Sartų lankų jautiena“ yra devyni nariai. Vienas jų – ūkininkas Remigijus Naujikas. Jis kooperacijos nauda neabejoja.
„Į kooperatyvą susibūrė Zarasų rajono ūkininkai, auginantys angusų veislės galvijus. Būdamas kooperatyvo nariu gyvulį gali parduoti už gerą kainą. Mūsų kooperatyvas yra teisingas, išties kooperacijos principų besilaikantis, tačiau nemažai kooperatyvų tik siekia užsidirbti ir nežiūri, kad ūkininkui būtų geriau. Tokiems kooperatyvams ūkininkas reikalingas tik tam, kad sumokėtų nario mokestį. Dėl tokių pavyzdžių kooperacija Lietuvoje ir nėra populiari“, – teigė R.Naujikas.
Kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“ įkūrimo iniciatorius ir vadovas Gintaris Petrėnas įsitikinęs, jog kooperacijos plėtra priklauso ne tik nuo valstybinių institucijų, bet ir nuo savivaldybės požiūrio.
„Kai kūrėme kooperatyvą, mums daug padėjo savivaldybė – turėjome galimybę pasinaudoti parama, skirta smulkiajam verslui, taip pat vietos veiklos grupė įtraukė į strategiją, kad kooperatyvas galėtų joje dalyvauti“, – sakė G.Petrėnas.
Kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“ 2018–2019 m. buvo pripažintas žemės ūkio kooperatyvu, tačiau pernai šio statuso jau nesiekė.
„Yra nemažai reikalavimų, kriterijų, kad kooperatyvas atitiktų šį statusą, o naudos iš to mažai. Tik kooperatyve dalyvaujančiam ir ES paramos siekiančiam ūkininkui skiriami papildomi balai už tai, kad kooperatyvas yra pripažintas žemės ūkio kooperatyvu. Mūsų kooperatyvas turi nedidelį išpjaustymo cechą, o kitas paslaugas – dešrelių, dešrų, koldūnų, cepelinų gamybos – perkame. Norėjome įsirengti perdirbimo cechą, bet tai brangiai kainuoja, o mes per maži, kad galėtume įpirkti. Su parama tai būtų įmanoma. Norėjome pretenduoti paramai investicijoms į žemės ūkio valdą, bet negalėjome to padaryti, nes kooperatyvas valdos neturi, o ją pastatyti kurio nors ūkininko vienkiemyje – nerealu“, – pasakojo G.Petrėnas.
Kooperatyvo vadovas atkreipė dėmesį, jog skatinant kooperaciją reikėtų peržiūrėti ją reglamentuojančius teisės aktus, taisykles, kurios turėtų būti labiau pritaikytos skirtingiems sektoriams – jeigu tinka grūdininkams, tai nebūtinai tiks mėsininkams, pienininkams ar atvirkščiai.
„Dabar kooperaciją siekia populiarinti per visokius mokymus, paskaitas. Teko ir man važiuoti į mokymus, bet vaizdas toks, kad pakalbėjo, jog užsidėtų pliusąir tiek. Ar kas nors paanalizavo, kiek tokie mokymai, programos davė naudos, kad susikurtų bent vienas kooperatyvas?“ – klausė G.Petrėnas.
Į mokymų problemą dėmesį atkreipė ir žemės ūkio ministras K.Navickas. Pasak jo, būtina skaidrinti žemdirbių konsultacijas ir mokymus, šios paslaugos neturi būti daugybę metų teikiamos vieno ar dviejų tiekėjų. Gavusios paramą asociacijos pačios turėtų spręsti, kokie mokymai aktualūs vietos ūkininkams. Todėl į konsultantų akreditavimo taisykles įtraukta nauja konsultavimo sritis kooperacijos klausimams. Nuo šiol kooperacijos klausimais finansavimą galės gauti ir ūkininkų asociacijos bei kooperatyvai, kurie patys nuspręs, kokių žinių ir konsultanto jiems reikia.
Kooperatyvams yra svarbi ES investicinė parama. Ūkininkai mano, jog reikėtų peržiūrėti šios paramos teikimo galimybes, investiciniams projektams taikomus ekonominio gyvybingumo rodiklius.
Tik faktai
2005 m.pirmąja ir vienintele pripažinta žemės ūkio kooperatine bendrove (kooperatyvu) tapo „Žiemgalos linai“.
ŽŪM pripažinimo 2019 m. sulaukė 28, 2018 m. – 26, 2017 m. – 22 žemės ūkio kooperatyvai.
Lietuvoje pripažinimą jau yra gavę apie 200 žemės ūkio kooperatyvų.
