Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Daugiavaikei mamai verslo idėją padiktavo gyvenimas sodyboje

 Jurgita Sėjūnaitė gimė ir užaugo sostinės Karoliniškių mikrorajone. Aplinkybės lėmė, kad gausią šeimą su vyru Giedriumi auginanti moteris persikėlė į pačių rankomis įsirengtą namą Trakų rajono vienkiemyje. Ir šio sprendimo nesigaili – juk naujoji vieta padiktavo verslo idėją, kuri padėjo išgydyti vaikus.

Patirties stoka

Sodyba vilnietės gyvenime atsirado dėl labai proziškos priežasties – į pasaulį beldėsi penktasis vaikutis, todėl reikėjo didesnės erdvės. Gyvenamojo ploto stoka pareikalavo imtis atitinkamų sprendimų.

„Niekada nemaniau, kad didesnio buto paieškos atves į sodybą. Juk mums reikėjo daugiau kambarių, o ne ploto lauke, pagaliau man, tikram miesto vaikui, pati aplinka, laukas apskritai neegzistavo, nebuvo net minčių, kad ten bus galima ką nors auginti ir puoselėti“, – pasakojo Jurgita.

Neturėjusi žemės darbų patirties miestietė apsigyveno miškuose ir pradėjo pamažu kapstytis lauke. Suktis darbuose įpratusiai Jurgitai nuošalioje sodyboje iš pradžių buvo šiek tiek liūdnoka, ypač kai vyras išvažiuodavo į darbą, o vyresnieji vaikai išskubėdavo į mokyklas. Namuose likusi Jurgita augino mažylius ir pamažu puošė savo gyvenamąją vietą.

„Vienoje rankoje kastuvas, kitoje – augaliukas, su kuriuo tampiausi iš vienos vietos į kitą, nežinodama, kur jį geriausiai pasodinti,– savo kaip sodininkės pradžią prisiminė moteris. – Vėliau pradėjau domėtis, skaityti, ir kapstymasis lauke iš kančios ir vargo virto malonumu.“

Tiesa, sodybos vieta nebuvo labai tinkama gėlynams ir aplinkai puoselėti. Šeima įsikūrė iškirstoje pamiškėje. Kai jie pirmą kartą atvažiavo apžiūrėti vietos, tai po Vilniaus vaizdas buvo gana šiurpokas – kaipgi čia reikės gyventi? Kaimynai, turėję įsikurti kartu, taip to ir nepadarė.

„Rąstų namą pradėjome statyti nuo nulio, kaip supratome, taip ir darėme“, – pasakojo šeimininkė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Smėlingas dirvožemis

Po keliolikos metų sodyba pasikeitė neatpažįstamai: buvo išpuoselėtas kiekvienas kampelis. Ateityje šeima planuoja sutvarkyti ir dalį miško. Trisdešimties arų teritorija, pasak Jurgitos, – optimali.

„Žinoma, kiekvieno vertinimas skirtingas, turintiesiems kelis hektarus toks plotas pasirodys kaip mažas lopinėlis, o gyvenantiesiems ant dviejų arų jis atrodys didžiulis. Viską darome pagal save, išskirstėme erdves taip, kaip mums reikia. Tiesa, aplinkos priežiūra laiko užima ne tiek jau ir mažai. Visų pirma dėl to, kad pas mus labai nedėkingas gruntas, – pripažino J.Sėjūnaitė. – Gyvename lakiame smėlyje, čia nesilaiko jokia drėgmė, joks augalinis sluoksnis. Net ir gausiai palijus greitai drėgmės nelieka, nes viskas auga smėlyje su akmenimis. Pradžioje augalų priežiūra pareikalavo labai daug laiko ir jėgų. Pradėjusi puošti aplinką sodinau visai kitokius augalus, paskui atėjau į protą – supratau, kad su gamta nepakariausi, reikia prie jos prisitaikyti.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Rūgštus dirvožemis, kuriame auga daug spygliuočių, reikalauja ir atitinkamų sprendimų. Šio dirvožemio privalumai – nesunku įdirbti, greitai įšyla, lengvas, trūkumai – blogai sulaiko vandenį, greitai išdžiūsta, lengvai netenka maisto medžiagų. Smėlingame dirvožemyje greičiau suyra arba išplaunamos maisto medžiagos, todėl jį būtina tręšti organinėmis ir lėtai veikiančiomis mineralinėmis trąšomis. Greitai tirpstančios mineralinės trąšos dažniausiai išplaunamos į gruntinius vandenis anksčiau, nei spėja patekti į augalus.

Tradiciškai smėlingi dirvožemiai gerinami moliu, molingi – smėliu ar priesmėliu. Į smėlingą dirvą gerai kasmet įterpti daug organinių medžiagų. Pridėjus humuso, susidaro trupiniai. Puiki organinė trąša – kompostas. Daugelis smėlingų dirvožemių gana rūgštūs. Jų derlingumą galima padidinti kalkinant. Tik būtina atsiminti vieną taisyklę – nereikėtų vienu metu tręšti mėšlu, kompostu, mineralinėmis trąšomis ir kalkinti. Jei smėlingas dirvožemis pernelyg rūgštus, tinka dolomitmilčiai, pelenai. Pastarieji ypač vertingi. Šiek tiek rūgštesnį priesmėlį, šiltą saulėtą vietą mėgsta kvapieji žirneliai, gvaizdūnės, hiacintai, leukonijos, kardeliai, veigelės, pakalnutės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo sostinės nenutolo

Ilgainiui Jurgitos sodyboje atsirado augalų, kuriems toks dirvožemis patiko, nebereikėjo ypatingos priežiūros.

„Aš labai dėkinga dabar madingai olandiškajai bangai ir sprendimams, kad reikia augalus susodinti kuo tankiau, tada ravėti juos reikės mažiau“, – sakė sodybos šeimininkė.

Dėl dirvožemio ypatumų Jurgitos kieme žolė anaiptol neprimena angliškosios vejos, pievelė yra natūrali, laukinė. Prižiūrėti ją gana paprasta – šeimininkė žolę tik nupjauna, kartais palaisto.

„Tvarkausi aš viena, nes nelabai yra kam padėti. Žinoma, jei ką nors reikia pastatyti, įrengti, padeda vyras, tačiau visa kita – mano darbas, – pasakojo Jurgita. – Mano didieji vaikai jau išsikėlė, o likę du mažiukai dar nelabai pajėgūs padėti.“

Paklausta, ar nesigaili palikusi miestą, Jurgita neslepia palikusi sostinėje dalelę savo širdies.

„Kita vertus, mes praktiškai kiekvieną dieną ten būname, o čia mes ilsimės, – pripažino ji. – Jei būtume išsikėlę labai toli ir to miesto nematytume, gal ir būtų ilgesio, gal verkčiau, tačiau dabar pusvalandis – ir mes Vilniuje.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Prasta daržininkė

Būdama natūralios gamtos gerbėja, Jurgita pradėjo aplinką puošti spygliuočiais, kaip pati pripažįsta, propagavo „kapinių madą“ – pasodintus augalus užpildavo mulčiu ir būdavo gražu. Tačiau laikui bėgant pajuto, kad miške gyvenant netinka nei begonijos, sukištos tarp spygliuočių, nei kokie itin dekoratyvūs augalai.

„Nesu tikrosios olandiškosios bangos atstovė, man gražu, kai gėlyne yra ir spygliuočių, ir suformuotų augalų, kai matyti, kad žmogus prikišo ranką. Norėjau ne visai laukinio, o labiau į parką panėšėjančio vaizdo, kai yra kur pasivaikščioti, prisėsti ant suoliuko“, – aplinkos tvarkymo principus atskleidė Jurgita.

Ji išvardijo augalus, kurie jos nė karto nenuvylė, – tai šilokai, šilropės, sukulentai. Iš jų paprasta sukurti nuostabias kompozicijas, jie nereiklūs ir dekoratyvūs.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Šių metų atradimas man buvo kraujažolės, kurių turiu įvairiausių spalvų. Pavasarį jos nubunda, pradeda žydėti ir žydi iki pat žiemos. Tai augalai, kuriuos pasodinai ir gali pamiršti –jų nereikia laistyti, ravėti, – gyrė kraujažoles sodybos šeimininkė. – Šiai metais taip pat atradau katžoles, šalavijus, snapučius , jiems anksčiau nerasdavau vietos savo gėlynuose, nes buvau ryškių, didelių žiedų gerbėja. O šiemet pabandžiau „žaisti“ su smulkiais žiedeliais žydinčiais augalais, kuriuos derinau su žoliniais augalais, smilginiais. Įsiveisiau labai daug ežiuolių, jos visos rudenį nužydi, tačiau tos spurgos nuostabios, nekirpsiu jų iki pavasario. Nuostabu, kai požiūris keičiasi, atrandi augalus, kurių anksčiau net nelaikei dekoratyviais, kai suvoki tikrąją jų vertę, pamatai, kaip jie puikiai dera gėlynuose. Gali būti, kad po kelerių metų vėl perdarysiu gėlyną, juk tendencijos keičiasi, keičiamės ir mes –nevaikštome su tais pačiais drabužiais visą laiką.“

Kartu Jurgita neslėpė, kad esanti prasta daržininkė. Nors kieme stovi šiltnamis ir įrengta keletas pakeltų lysvių su inspektais, kuriuose supilta gera derlinga žemė, Moteris prisipažino, kad jos didžioji meilė yra gėlynai.

„Daržovės dera neblogai, jų turime, bet galiu atvirai pasakyti, kad daržą laistau tik tada, kai būnu palaisčiusi visas savo gėles. Prioritetas – gėlės, o daržui tenka dėmesio ir laiko tiek, kiek lieka nuo gėlių. Pagaliau, ar jo tikrai reikia – juk turime Trakų turgelį, daug močiučių, kurios augina, mes nuvažiuojame ir nusiperkame įvairiausių daržovių“, – tvirtino Jurgita.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjo verslą

Prieš keliolika metų iškeitusi miestą į nuošalios sodybos ramybę, moteris čia pradėjo ir savo verslą. Vienas po kito į pasaulį pasibeldę vyresnieji vaikai kentėjo nuo niekaip nesuvaldomos alergijos, jų skruostukai skaisčiai užsiliepsnodavo kiekvieną pavasarį. Tik pagrandukas Aistis tokių bėdų nepatyrė – mat augo jau sodyboje, maitinosi mamos užaugintomis daržovėmis.

Verslo idėja kilo moteriai renkant pievų žoleles arbatai. Iš pradžių Jurgita ėmėsi virti natūralų muilą. O paskui mintys pradėjo suktis apie savos gamybos natūralius kremus, prausiklius, valiklius. Kurdama pirmuosius produktus, Jurgita panaudojo aplinkinių miškų ir pievų žoleles, sirpstančias žemuoges ir kvapiąsias avietes. Pirmaisiais naujosios produkcijos „bandytojais“ tapo vaikai ir vyras: naudojant Jurgitos sukurtas kosmetikos priemones, vaikams neliko nė ženklo alergijos – juos it ranka nuėmė. Ši netikėta sėkmė padrąsino kuriamas priemones pasiūlyti ne tik namiškiams, bet ir didesniam vartotojų ratui. Per dešimtmetį Jurgitos bandymai virto rimtu kosmetikos verslu, o „Ambroozijos“ ženklas – kokybės garantija. Tiesa, dabar verslo apsukas moteris sumažino, nes augina šeštąjį vaikutį, tačiau ateityje ji tikisi vėl aktyviai įsitraukti į savo kosmetikos gamybą.

„Juk geriau natūralus produktas, kurį reikia laikyti šaldytuve, nei iš parduotuvės įsigytas ilgo galiojimo laiko cheminis“, – patikino Jurgita.

Rekomenduojami video