LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
COVID-19 protrūkis šiek tiek pristabdė ukrainiečių ir baltarusių įdarbinimą Lietuvoje.Po neramumų Baltarusijoje tikėtasi, kad plūstelės daugiau darbo jėgos iš šios šalies. Jos piliečiams Lietuva palengvino atvykimo ir įsidarbinimo sąlygas, tačiau tuo kol kas dar niekas nepasinaudojo. Ūkininkai teigia, kad dėl to jiems nei šilta, nei šalta – mat lengvesnėmis sąlygomis jie negali įdarbinti svetimšalių žemės ūkyje, nes kaime esą pilna nekvalifikuotos darbo jėgos.
Bėdoja dėl darbo jėgos
Nors nedarbo lygis Lietuvoje išaugo (spalį jis siekė 14,1 proc.), darbdaviai bėdoja, kad stinga darbo jėgos, todėl jie samdosi svetimšalius. Paprasčiau įdarbinti tuos iš trečiųjų šalių atvykstančius užsieniečius, kurių profesija įtraukta į patvirtintą trūkstamų profesijų sąrašą – jiems nereikia Užimtumo tarnybos (UT) leidimo dirbti.
UT duomenimis, per tris šių metų ketvirčius į Lietuvą atvyko per 5 tūkst. darbuotojų, kurie gavo UT leidimą dirbti. Daugiausia jų (62 proc.) buvo iš Ukrainos, 20 proc. – iš Baltarusijos. Daugiausiai leidimų dirbti išduota virėjams, betonuotojams, elektrikams, elektromonteriams, kvalifikuotiems miškų ūkio darbininkams, staliams, miško sodintojams, tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojams, grožio salono darbuotojams ir kt.
Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šiemet UT leidimų dirbti išdavė 1,3 karto mažiau. Ir tai suprantama, nes tam įtakos turėjo ekstremali padėtis dėl COVID-19 grėsmės. Pavyzdžiui, per devynis šių metų mėnesius su UT išduotais dokumentais buvo įdarbinti 1002 Baltarusijos piliečiai. Pernai per tą patį laikotarpį jų buvo įdarbinta 374 daugiau.
Lietuvos darbdaviai tikėjosi, kad dėl neramumų Baltarusijoje, prasidėjusių po prezidento rinkimų, į šalį gali plūstelėti daugiau darbo jėgos. O mūsų šalies valdžia ėmėsi vilioti Baltarusijos aukštųjų technologijų įmones, kad jos verslus perkeltų į Lietuvą. Tačiau čia nemažai įvairių sunkumų, tad kol kas didesnių pokyčių nepastebima.
„Jau dabar stebimas darbdavių suinteresuotumas Baltarusijos piliečių įdarbinimu Lietuvoje, todėl Užimtumo tarnyba rengia darbdavių, norinčių įdarbinti šios šalies gyventojus, sąrašą. Jis bus nuolat pildomas, atnaujinamas ir viešai skelbiamas tarnybos interneto svetainėje“, –„Valstiečių laikraščiui“ sakė UT atstovė spaudai Milda Jankauskienė.
Vilioja baltarusius
Lietuva nuo šių metų rugsėjo 21 d. Baltarusijos piliečiams palengvino atvykimo ir įsidarbinimo sąlygas. Jiems sudaryta galimybė paprastesnėmis sąlygomis gauti 6 mėnesius galiojančią daugkartinę nacionalinę vizą. Tam reikia pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad jie turi pakankamai lėšų ir gauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ne mažiau kaip 3 mėnesius, arba juridinio asmens įsipareigojimą užtikrinti tokių pajamų gavimą. Baltarusijos piliečiams ir jų šeimos nariams nacionalinių vizų išdavimas supaprastinta tvarka galios iki 2021 m. kovo 21 d.
Įdarbinant Baltarusijos piliečius nebetaikomas 5 d. d. laisvos darbo vietos registracijos terminas. Leidimas dirbti bus išduodamas iki nacionalinės vizos pabaigos.
Tiesa, UT duomenimis, kol kas nė vienas Baltarusijos pilietis su išduota viza humanitariniais pagrindais nesikreipė dėl leidimo dirbti.
Vargas dėl svetimšalių įdarbinimo
Ūkininkai teigė, kad jiems nei šilta, nei šalta dėl svetimšalių įdarbinimo palengvinimų, mat į trūkstamų profesijų, kurių darbuotojams iš trečiųjų šalių nebereikia gauti UT leidimų, sąrašą neįtrauktos žemės ūkio profesijos. Tas sąrašas, kurį UT tvirtina du kartus per metus, kasmet ilgėja – 2019-ųjų antrąjį pusmetį jame buvo 16 profesijų, o šių metų pirmam pusmečiui jų buvo patvirtinta iki 68. Taip vis plačiau atveriamas kelias darbo imigrantams.
Kėdainių rajono daržininkas Vidmantas Girdzijauskas, kasmet papildomai samdantis apie 40–50 sezoninių darbuotojų derliui apdoroti, sakė priimtų ir ukrainiečius, ir baltarusius, tačiau be UT leidimo tai sudėtinga ir ilga procedūra. Tokio leidimo UT neduoda ir pateikia argumentą – Lietuvoje yra nekvalifikuotų bedarbių, kurie galėtų dirbti sezoninius darbus.
Vidmantas Girdzijauskas
„Mūsų bedarbiai galėtų dirbti, jeigu norėtų. Sako, kad tokie darbininkai būriuojasi kone kiekvienoje pakampėje. Taip, būriuojasi, tik dirbti jie nenori. Tai etatiniai Užimtumo tarnybos klientai, ne darbuotojai. Atvaryti į ūkį jie skuba pas gydytoją, kad gautų nedarbingumo lapelį. Kiti gavę atlygį nesirodo darbe. Jau geriau įdarbinčiau ukrainietį ar baltarusį, kuris nori dirbti ir užsidirbti, bet to padaryti negaliu“, – atsiduso stambaus daržovių ūkio savininkas.
Jis užsiminė, kad netoliese mėsos įmonėje dirba ukrainiečiai, kurie prašosi papildomų darbų, laisvomis dienomis norėtų padirbėti ūkyje, bet jų priimti negali. Ūkininkas rado kitą išeitį – derliui apdoroti kasdien vežiojo nuteistuosius iš Pravieniškių. Kelio gabalas nemažas, maždaug po 100 kilometrų pirmyn ir atgal, tačiau daržininkas buvo tikras, kad vyrai dirbs.
Kėdainių rajone yra susitelkę nemažai stambių daržininkų, kuriems tuo pačiu metu prireikia nemažai darbo rankų. Ūkininkai susirenka visus aplinkinius piliečius, kurie tik nori dirbti, bet to nepakanka.
Kita vertus, V.Girdzijauskas pripažino, kad žemės ūkyje darbas nelengvas, čia reikia jėgos ir sveikatos. Iš tų, kuriuos atsiunčia UT, ne vienas su didesniu kopūstu į tarpuvagį gali nuvirsti.
Dažniau pasirodo „buduliai“
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas, Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis sakė jokių pokyčių darbo rinkoje nepastebėjęs – darbo netekę miestų gyventojai ar koronaviruso parginti namo emigrantai į žemės ūkį nesidairo. Čia nesiprašo ir baltarusiai, kurių tikėtasi plūstelint dirbti į Lietuvą.
Petras Puskunigis
„Anksčiau mūsų bendrovėje įsidarbinti norėjo ukrainiečių pora, bet įdarbinimo procedūra pasirodė per daug sudėtinga. Bandant paaiškėjo, kad tai padaryti geriausiai per lenkus, jų firmos komandiruoja ukrainiečius dirbti pas mus. O Lietuvoje įdarbinti svetimšalius žemės ūkyje – vienas vargas. Tų ukrainiečių nepasamdėme, bet ketinimų turėjome“, – pasakojo P.Puskunigis.
LŽŪBA prezidentas apgailestavo, kad Lietuvoje žmonės nėra skatinami dirbti, o to nedarant dalis jų praranda darbo įgūdžius, degraduoja. „Dabar skyrė po 200 eurų pašalpų ir visiems gerai. Kam stengtis, ieškoti darbo? Taip ir mažėja dirbti norinčių žmonių. O juk ir sezoniniam darbui reikia atsakingų darbininkų, jie turi kasdien ateiti į darbą, išbūti 8 valandas. Kai kas tokius įgūdžius yra praradęs“, – senas problemas minėjo žemės ūkio bendrovės vadovas.
P.Puskunigis pastebėjo, kad pastaruoju metu kaimuose dažniau pasirodo „buduliai“, kurie „pauliavoja“ ir vėl pradingsta. „Užsienyje jie dirba bet ką ir už bet kiek, tik ne Lietuvoje. Matyt, tai toks mados reikalas“, – svarstė pašnekovas.
Globalių tendencijų pasekmė
Lietuvos žemės ūkio dirbančiųjų profesinių sąjungų federacijos pirmininko Audriaus Gelžinio manymu, darbo imigrantai yra globalių tendencijų pasekmė. „Ar būsi ūkininkas, ar kitas darbdavys, ar profsąjungietis, tų problemų neišvengsi, tad reikia stengtis prisitaikyti. Turėtume ieškoti gerosios praktikos pavyzdžių kitose ES šalyse ir labiausiai tinkamas adaptuoti Lietuvoje“, – samprotavo profesinių sąjungų atstovas.
Kalbant apie problemas dėl darbo imigrantų, jis siūlė nepamiršti, kiek mūsų tautiečių lenkia nugaras užsienio šalyse. „Turime ne tik trečiųjų šalių darbuotojus, dirbančius mūsų šalies žemės ūkio, transporto, statybų ar kituose sektoriuose, bet ir Lietuvos piliečius, kurie sezoniniams darbams išvažiuoja į Švediją, Ispaniją ir kitur“, – teigė A.Gelžinis.
Jis pabrėžė, kad darbo migrantų teisės ir ekonominės bei socialinės garantijos turėtų būti vertinamos ir sprendžiamos ne tik nacionaliniu, bet ir ES lygiu. Šios problemos itin išryškėjo po COVID-19 protrūkio. Ir tai šiemet buvo svarstoma ES institucijose. Daugybė darbo imigrantų, ypač sezoninių, liko be darbo ir socialinių garantijų. Darbdaviai juos išmetė lauk be jokių kompensacijų.
Pajuto pigios darbo jėgos skonį
Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė
Nesuprantamas fenomenas: nedarbas išaugo, o įdarbiname svetimšalius. Darbdaviai sako, kad lietuviai nenori dirbti, bet gal jie nenori dirbti už labai menkus atlyginimus? Darbdaviai dabar nori, kad žmonės dirbtų kuo našiau ir už minimalią algą. Lietuviai nenori taikytis su tokiomis vergiškomis sąlygomis, ir tai pagrįsta pozicija. Tada skubama samdyti darbuotojus iš trečiųjų šalių, kurie sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis. Todėl kalbant apie darbo imigrantus, mes pabrėžiame, kad pirmiausia orias darbo sąlygas reikia sudaryti Lietuvos žmonėms.
Reikėtų prisiminti istoriją, kaip atsirado kvotos darbuotojams iš trečiųjų šalių. Darbdaviai pradėjo skųstis, kad jie Lietuvoje neranda tam tikrų specialybių darbuotojų. Buvo kalbėta apie aukštos kvalifikacijos specialistus ir retų profesijų darbuotojus, kurių mūsų aukštosios mokyklos galbūt nespėja paruošti. Tada buvo sutarta leisti įdarbinti žmones iš kitų šalių.
Tačiau ši idėja išsigimė, darbdaviai, pajutę pigios darbo jėgos skonį, pradėjo kviestis ne tik specialiųjų gebėjimų darbuotojus, bet ir nekvalifikuotą darbo jėgą. Ir tai kelia nemažai baimių. Svetimšaliai dažniausiai neužduoda bereikalingų klausimų, jiems galima mažiau mokėti ir įdarbinti prastesnėmis sąlygomis. Verslui tai patrauklu. Ne kartą esame matę, kaip darbo sutartys pasirašomos lietuvių kalba, trečiųjų šalių piliečiai nežino, ką pasirašo, o paskui labai nustemba, kad į sutartį įrašytas ne tas atlyginimas, kuris buvo sutartas žodžiu, ir pan.
Dar didesnė problema, kai darbo imigrantai yra skolinami. Nežinome, kiek yra svetimšalių darbuotojų, galbūt atvykusių per Lenkijos įdarbinimo agentūras.
