Šeimos ūkiai yra vienas iš labiausiai paplitusių ES ūkininkavimo modelių. Europos Sąjunga pripažįsta, kad būtent ūkiai yra vienas svarbiausių ūkininkavimo modelių, kuris ne tik aprūpina maistu, bet ir palaiko kaimo vietovių gyvybingumą, tiekia aukštos kokybės produkciją, kuria viešąsias gėrybes. O kaip sekasi šeimos ūkiams Lietuvoje? Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Lietuvos šeimų ūkininkų sąjungos vadovu Vidu Juodsnukiu.

Kas yra šeimos ūkis ir koks jis yra Lietuvoje?

Dėl tikslaus reglamentavimo mes daug kartų kėlėme šį klausimą ir Žemės ūkio ministerijai, ir mokslininkams. Galima apibrėžti taip – tai šeimos narių ūkininkavimas viename vienete. Remiantis ES praktika, mes orientuojamės į vidutinį šeimos ūkį, žinoma, ne kartą girdėjau ir tokių, kurie, turėdami 1 000 ha ūkį, kalba apie šeimos ūkį, tačiau tai daugiau spekuliacijos, tai ne ūkis, o jau įmonė. Beje, tiek Italijoje, tiek Vokietijoje ūkis, turintis daugiau kaip 300 ha, jau laikomas įmone, specializuotu ūkiu, kuris užsiima verslu. Taigi Lietuvoje nustatyta, kad šeimos ūkiai gali būti ne didesni nei 300 ha.

O kokios problemos kyla šeimos ūkiams Lietuvoje, ar jos panašios kaip ir visoje ES?

Didžiausia Lietuvos problema buvo ta, kad juridiniams asmenims leista įsigyti žemę nuosavybės teise ir ūkininkauti. Tuo tarpu ES šalyse tokių atvejų labai mažai. Taigi Lietuvoje didžiąją žemių dalį valdo juridiniai asmenys – žemės ūkio bendrovės, agrokoncernai ir pan. Tai didžiausia kaimo nelaimė. Europos Sąjunga skyrė didžiules lėšas toms šalims, kurios įstojo į ES, kad būtų vystoma kaimo plėtra, modernizuojami ūkiai, kad tie žmonės, kurie atsiėmė nuosavybę, galėtų sėkmingai integruotis į visos ES žemės ūkio gamybą ir rinkas. O mes su žemės ūkio politika sugrįžome į viduramžius. Buvo kuriami dvarai, žemės ūkio bendrovės stiprinamos ir daug kartų finansuojamos. Paskutiniu metu Žemės ūkio rūmų specialistai suskaičiavo, kad ES kiekvienam programiniam laikotarpiui buvo numačiusi iki 50 tūkst. eurų kiekvienam ūkininkui, kuris turi daugiau kaip 10 ha žemės. O kas pasinaudojo parama – geriausiu atveju 15–20 proc. ūkininkų. O visi kiti liko už borto. Ir tai atsitiko todėl, kad nebuvo politinės valios paremti kaimą, o žemės savininkams sudaryti sąlygas užsiimti žemės ūkio gamyba. Lėšos buvo dalijamos neatsakingai tiems, kurie arčiau valdžios, kurie aktyvesni, geriau pasiruošę, buvę kolūkių pirmininkai ir ūkių specialistai – jie pasiėmė visą paramą. O visi kiti žmonės nebuvo paruošti, Lietuvoje su žmogiškais resursais nebuvo dirbama, nebuvo investuota į patį žmogų, kad jis galėtų pasinaudoti informavimo sistema ir parama. Su tuo nebuvo dirbama, atvirkščiai, žmonės buvo gąsdinami esą smulkūs ūkiai vis tiek sunyks.

O ar dabar kas nors keitėsi?

Nieko iš esmės nesikeičia. Paskutiniai parlamento rinkimai parodė, kad žmonės dar kartą atsistojo ant pažadų grėblio. Jie patikėjo valstiečiais ir žaliaisiais, kad jie supras kaimo bėdas, kurių daug prisikaupę, padės jas spręsti. Dabar graužiasi pirštus, kad patikėjo, nes niekas iš esmės nepasikeitė.

O kas turėtų pasikeisti iš esmės?

Pirmiausia turėtų būti sukurtas mokymo informavimo tinklas per visą Lietuvą. Lietuvoje yra įregistruota apie 125 tūkst. ūkių. Konsultavimo tarnyba sutartis yra sudariusi tik su 5,5 tūkst. konsultuojamų ūkininkų. O apie 120 tūkst. iš viso negauna kvalifikuotos sistemingos informacijos. Tai pabrėžė ir Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, ir Žemės ūkio rūmai bei žemės ūkio specialistai. Tai žmogus, imdamas paramą, rizikuoja viską prarasti, jei netinkamai investuos. ES reikalavo sukurti administravimo sistemą – ji yra. Nacionalinė mokėjimo agentūra – efektyvi sistema, tačiau tuo pačiu reikalavo įdiegti ir informacinę sistemą, kad žmonės būtų konsultuojami ir mokomi, jiems būtų suteikiama juridinė pagalba. Šito padaryta nebuvo. Paraiškas paramai ruošė atsitiktiniai asmenys, daugeliu atvejų iš viso neatsakydavę už žinių pateikimą ir pritaikymą praktikoje.

O kas ūkininkams trukdo sudaryti sutartis su konsultavimo tarnybomis?

Konsultavimo tarnybos yra privati stambiųjų ūkininkų ir bendrovių institucija, trečias dalininkas – Žemės ūkio ministerija. Ne kartą kalbinome, kad ketvirtadalis pajų būtų perleista Žemės ūkio rūmams ar šeimos ūkininkų sąjungai, kurie atstovauja daugeliui ūkininkų, bet, deja, politikai šių žingsnių nežengė.

O kokios viltys žvelgiant į ateitį?

Viltys nekokios – kaimai baigia sunykti, net ir stambieji ūkininkai, kurie ilgą laiką sėdėjo ant tos šakos ir ją pjovė, be saiko naudodamiesi ES parama, agresyviai, nesiskaitydami su kaimynais, dabar mato, kad kaimai tušti, nėra kam dirbti. ES Pasaulio forume Briuselyje paskelbė, kad Europoje per 10 metų iš rinkos pasitraukė net 7 milijonai jaunų ūkininkų ir šeimos ūkių. Dauguma pasitraukusiųjų yra Rytų šalyse. Akcentuota, kad toks neefektyvus žemės ūkio rėmimo modelis turi būti peržiūrimas. Kalbama, kad vienam ūkiui būtų suteikiama apie 100 tūkstančių netiesioginių išmokų, tuo tarpu Lietuvoje ministerijos pareigūnai kalba apie 150 tūkst., taip padidindami skaičių. Kai kurie ŽŪM specialistai jau viešai pasakė, kad ką nors sugalvos, kad apgautų Briuselį, ir parems stambiausius ūkius ar žemės ūkio bendroves. Taigi kokia tai politika, kai ES analizuoja tas priežastis, kodėl nyksta kaimai ir traukiasi smulkūs ir jaunieji ūkininkai, o pas mus viską daro priešingai ir toliau remia stambius ūkius ir bendroves, kai Agrarinės ekonomikos institutas paskaičiavo, kad tokios bendrovės pelningumą turi tik iš tiesioginių išmokų. Iš gamybos pelno neturi, nes mokesčius moka juokingus. Pagrindiniai mokėtojai yra smulkieji ūkininkai, kurie negali susigrąžinti PVM mokesčio. O juk mechanizmų viską susitvarkyti yra – per mokesčius, paramą.