J. Bekampis per ilgus metus sukūrė aplinkinių vertinamą ir gerbiamą ūkį. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau rytoj Marijampolės rajone esančiame Kūlokų kaime gyvenantis stambiausias šio rajono žemdirbys Juozas Bekampis minės savo ūkio trisdešimtmetį. Būtent 1989-ųjų lapkričio 28 d. pagal Valstiečio ūkio įstatymą jis atsiėmė 43,2 hektaro kadaise tėvų turėtos žemės.

Prisijungė prie akcijos

J.Bekampis – gerai žinomas šalies žemdirbių bendruomenėje. Jis buvo vienas pirmųjų, kurie Lietuvoje pradėjo auginti mėsinius galvijus, o apie jo meilę žirgams apskritai sklinda legendos. Suvalkietis per tris dešimtmečius sukūrė tokį ūkį, kurio neabejotinai gali pavydėti dauguma šalies žemdirbių. Tiesa, pats vyras to nesureikšmina ir tiesiog džiaugiasi galėdamas daryti tai, ką mėgsta labiausiai – ūkininkauti.

Savo tėviškėje šaknis įleidęs Juozas protėvių žemę dirba ne vienas. Tą jis daro su trimis savo vaikais Vitu, Kristina ir Pauliumi – septintąja žemę dirbančia Bekampių karta.

Nors Juozas ilgą laiką džiaugėsi, kad jam pavyko savo atžalas „pririšti“ prie žemės ir jiems nereikia vargti kur nors užsienyje, tačiau pastaruoju metu jis ėmė abejoti, ar pasielgė teisingai. J.Bekampio teigimu, ūkininkams kasmet tampa vis sunkiau ne tik užsidirbti, bet ir apskritai išgyventi.

„Darbas ūkyje nėra lengvas, bet jeigu tu jį myli – visi sunkumai greitai pasimiršta. Gaila tik vieno, kad mes esame priklausomi ne vien nuo valdžios sprendimų, bet ir nuo Dievo, kuris reguliuoja orus. O šie jau kelerius metus iš eilės mūsų tikrai nelepino. Buvo visko: iššalo pasėliai, vėliau juos merkė liūtys, kepino saulė. Po viso to norėtųsi, kad bent valdžia jei ne palaikytų, tai bent nekenktų. Nesu nusistatęs prieš planuojamus didinti mokesčius ar tam tikrų lengvatų mažinimą. Bet tokiu atveju norėčiau, kad Lietuvos žemdirbiai gautų tokias pat išmokas kaip kitų Europos Sąjungos šalių ūkininkai. Apkrauti mokesčiais ir nuolat didėjančiomis kainomis mes nepajėgsime būti konkurencingi“, – nepasitenkinimo neslėpė Marijampolės rajono žemdirbys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent dėl šių išvardytų priežasčių vyras prisijungė prie pastaruoju metu tarp šalies ūkininkų išplitusios žaliųjų kryžių akcijos. Jis savo laukuose pastatė tris žalios spalvos kryžius. Ūkininko teigimu, būtina atkreipti visuomenės dėmesį į žemės ūkio sektorių.

„Daug kas įsivaizduoja, kad ūkininkai gyvena gerai, lyg didžiausi ponai. Tai – netiesa. Mes daug dirbame, kad pasiektume tai, ką turime. Kai kurie valdžios sprendimai tikrai kelia nerimą. Kaimai nyksta kone valandomis. Turtas regionuose jau tampa bevertis, nes nėra kam juo naudotis. Žmonės iš kaimo bėga į užsienį ir į šalies didmiesčius. Nelabai įsivaizduoju, kaip reikėtų šią situaciją pakeisti“, – mintimis dalijosi J.Bekampis.

Tėvas įspėjo

Suvalkietis tikino, kad sunkumai ūkininkus nuolat lydėjo, tiesiog bėgant metams keitėsi jų pobūdis. Pavyzdžiui, prieš 30 metų užauginti gerą grūdų derlių buvo nepaprastai sunku, nes trūko ir trąšų, ir chemikalų. Dabar tai padaryti nesunku, tačiau sudėtinga ūkio produkciją parduoti už priimtiną kainą. Nepaisant to, kad kasmet dėl kainų šuolio užauginti gerą derlių tampa vis brangiau, supirkėjai už jį mokėti daugiau nenori.

Vyro tėtis jį dar prieš 30 metų perspėjo, kad lengvo gyvenimo žemdirbiai neturėjo ir neturės nė prie vienos valdžios.

„Kai pasakiau tėčiui, kad noriu atsiimti jo turėtas valdas, jis patarė atsiimti ne daugiau kaip dešimt hektarų. Tėtis sakė, kad man 43 hektarų plotas būsiąs per didelis ir aš su tiek žemės labai vargsiu. Visgi atvažiavęs matininkas atseikėjo visą tėvų žemę. Tėtis apie tai sužinojo gal tik po mėnesio ir nebuvo labai tuo patenkintas“, – prisiminė J.Bekampis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien jo kartu su vaikais valdos sudaro per tūkstantį hektarų. Suvalkietis nuo pat ūkininkavimo pradžios suprato, kad jeigu nori gerai gyventi, privalai investuoti į žemių plėtrą bei naują techniką. Tą jis visada ir stengėsi daryti. Nepriklausomybės pradžioje Kūlokų kaimo gyventojas nuolat vykdavo į Vokietiją, kur iš vietinių ūkininkų sėmėsi žemės dirbimo paslapčių.

Mišrus ūkis

Vyras per ilgus metus sukūrė aplinkinių vertinamą ir gerbiamą ūkį. Dabar pagrindinės jo kryptys – augalininkystė ir gyvulininkystė. Bekampių ūkyje auginamos įvairios kultūros – nuo kviečių, rapsų, žirnių ir pupų iki kukurūzų, bulvių ir avižų.

Kūlokų kaimo gyventojas taip pat laiko per 350 mėsinių galvijų. Jis kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997-aisiais iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų. Tada šalyje visi augino karves, tačiau apie mėsinius galvijus niekas rimtai negalvojo. Karves prieš daugiau nei dvidešimtmetį augino ir J.Bekampis su žmona, tačiau galiausiai šeima nusprendė jų atsisakyti. Kaip pats sako – dėl nestabilios ir neprognozuojamos padėties pieno rinkoje. Daugiausia suvalkietis laikė apie pusšimtį karvių. Jis juokavo, kad pieno rinka mūsų šalyje – kaip oras: vieną dieną šilta, kitą – šalta, ir nežinai, kaip bus dar po dienos.

„Kadaise primelžtą pieną veždavome pardavinėti į Marijampolę, buvome pradėję gaminti sūrius, grietinę, varškę. Taip vargome gal dvejus metus, tačiau naudos iš to beveik neturėjome. Dabar nė kiek nesigailime atsisakę karvių. Su mėsiniais galvijais tikrai mažiau vargo. Anksčiau kai kas juokaudavo, kad tai tinginio verslas, tačiau man prireikė nemažai laiko, kol išmokau juos tinkamai prižiūrėti. Kurį laiką galvojau, kad jų priežiūra bus tokia pati kaip karvių. Pasirodo, tai visiškai skirtingi ir daug labiau charakteringi gyvuliai. Dabar jau žinau, kad veršingai karvei negalima duoti miltų, nes jos gimdymas bus sunkesnis, o tada kaip tik stengiausi galviją kuo labiau nupenėti. Šiuo metu galvijai šeriami tris kartus per savaitę, tačiau koncentratais maitinami nuolat“, – pasakojo J.Bekampis.

Vyras teigė, kad iš mėsinės galvijininkystės didelių turtų susikrauti nelabai įmanoma, tačiau, aišku, ji ūkiui vis tiek suteikia pridėtinę vertę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai parduodi gyvulį, atrodo, kad gauni nemažą sumą, tačiau paskaičiavęs, kiek reikėjo investuoti į jį, supranti, kad ne tik pajamos didelės, bet ir išlaidos nemažos. Gimusį veršiuką įprastai parduodu po 16–18 mėnesių, visą tą laiką reikia jį penėti, mokėti atlyginimus darbininkams. O pardavus gyvulį jo vieta lieka tuščia, reikia jį pakeisti kitu“, – teigė pašnekovas.

Anksčiau Juozas augino ir kiaules, turėjo jų apie pustrečio tūkstančio, tačiau kiaulių verslo galiausiai buvo priverstas atsisakyti, kai Lietuvoje prasidėjo pigios kiaulienos importas iš Lenkijos, ir konkurencija tapo nelygiavertė. Dabar vyras savo reikmėms užsiaugina tik vieną kitą kiaulaitę.

Šalia rašytojo gimtinės

J.Bekampis šiandien yra bene garsiausias Kūlokų gyventojas Lietuvoje. Vis dėlto žvelgiant į istoriją, galima surasti ir tokį faktą, kad šiame kaime gimė ir kurį laiką gyveno žinomas šalies rašytojas Kazys Boruta. Pasirodo, jis buvo Juozo tėvų ir senelių kaimynas. Greta Bekampių žemę dirbo ir rašytojo brolis Petras, kuris tais laikais buvo labai stambus ūkininkas, toks, koks dabar yra ir J.Bekampis.

Juozas visoje Lietuvoje žinomas dėl savo neišblėstančios meilės arkliams. Vyras juokavo, kad yra gimęs ant šio gyvūno.

J.Bekampio tėtis kadaise kolūkyje dirbo arklių prižiūrėtoju, o jam neretai tai daryti padėdavo ir mažasis Juozukas. Kaip jis pats teigia, greičiausiai nebuvo nė vieno kumeliuko, kurio jis neišjodinėtų. Per ilgus metus suvalkietis taip prisirišo prie šių gyvūnų, kad neįsivaizduoja be jų savo gyvenimo. Dabar jo namuose yra 17 arklių, nors kadaise jų turėjo per 100.

„Jeigu man kas nors pasakytų, kad iš arklininkystės gaunu pelno, sakyčiau, kad meluoja. Arkliai pastaruoju metu tampa egzotiniais gyvūnais. Šiais laikais jais niekas nei aria, nei akėja, nei leidžiasi į keliones. Arklių dabar niekam nebereikia. Juos superka nebent dėl mėsos, tačiau aš per daug juos myliu, kad atiduočiau į skerdyklas. Taip ir laikau juos nieko su jais neveikdamas“, – juokėsi pašnekovas.

Anot jo, anksčiau Europos Sąjunga rėmė retų veislių išsaugojimą. Tai daroma ir dabar, tačiau paramos suma per 15 metų beveik nė kiek nepakito, tad vien savo malonumui laikyti šiuos ristūnus tapo per brangu.

J.Bekampis už žemės ūkio vystymą yra gavęs valstybinį apdovanojimą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną. Tai jis vadina didžiausiu savo triūso įvertinimu.

Vyras džiaugėsi, kad per tris dešimtmečius jam pavyko sukurti tokį ūkį, kuris žinomas ne tik Marijampolės rajone ar Suvalkijoje, bet ir visoje šalyje.