Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Drąsiausiems mes gelbėjimosi šiaudą

 Žemės ūkio ministerija žada mesti gelbėjimosi šiaudą pieno ūkiams – planuojama parengti modelį, pagal kurį galėtų būti kuriami, plečiami ir modernizuojami tipiniai pieno ūkiai. Valdininkai tikisi, kad tai palengvins smukiųjų ir vidutinių ūkių dalią, tačiau pieno gamintojai skeptiškai nusiteikę – ietis reikia taikyti į stambiųjų perdirbėjų ir prekybininkų tandemą.

Žada tipinius projektus

Kaip gelbėti Lietuvos pieno ūkį, pasiūlymų būta nemažai. Vien ko verta prieš kelerius metus parengta daug diskusijų sulaukusi plačių užmojų ilgalaikė pieno sektoriaus strategija. Joje buvo numatyta padvigubinti pieno gamybą, kelis kartus padidinti pieno produktų eksportą ir kt. Tokius užmojus ūkininkai prilygino komunizmo statyboms.

Iš tikrųjų tokie planai gilias pienininkystės tradicijas turinčiai Lietuvai nebūtų jokia utopija, jeigu pieno supirkimo kainos šalyje nebūtų vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Pieno gamintojai, ypač smulkieji ir vidutiniokai, bėdoja, kad jiems už pieno gamybą tenka trupiniai, todėl pieno ūkių ir toliau sparčiai mažėja, o karvutes išsiveža lenkai.

Žemės ūkio ministerija žada parengti modelį, pagal kurį galėtų būti kuriami, plečiami ir modernizuojami tipiniai pieno ūkiai. Ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas Karolis Anužis „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino, kad ketinama parengti tipinius projektus, kurie apimtų tiek konstrukcinę dalį, tiek ir skaičiavimus, ko reikia ūkiui, kad jis būtų pelningas. Anot jo, projektas dar „žalias“, bet jau pradėti pokalbiai su mokslo bei konsultavimo įstaigomis ir ūkininkais, kuriems norima padėti išsilaikyti rinkoje.

„Projekte būtų fermų statybos planas, variantai, kokias konstrukcijas pasirinkti ūkiniam pastatui, kokia tiktų melžimo įranga ir šėrimo technologijos, taip pat ekonominiai skaičiavimai ir ūkio efektyvumo analizė. Tikslas – kad ūkininkui, kuris, tarkime, nori padidinti bandą nuo 50 iki 100 karvių, nereikėtų ieškoti informacijos konsultavimo įstaigose ar užsienio patirties“, – aiškino K.Anužis.

Jis pridūrė, kad ketinama sukurti internetinę platformą, kur ūkininkai galėtų pasimodeliuoti, kokį ūkį kurti, kaip jį plėsti, kokias technologijas pritaikyti, į ką atkreipti dėmesį ir pan. „Už jį jau bus tam tikri darbai padaryti, atlikti skaičiavimai. Jeigu tai bus tokie tipiniai projektai, tai galbūt nereikės prašinėti statybos leidimų. Bet tai reikės aiškintis ir derinti su pagrindiniais teisės aktais“, – tvirtino grupės vadovas.

P. Lileikio nuotr.

Pagalbos ranka sektoriui

Pasak Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės mentoriaus Rimanto Krasuckio, parengti tipiniai projektai gali būti siejami su europine ir valstybės biudžeto parama.

„Dar anksti apie tai kalbėti, bet visi suprantame, kad pagal dabartinį ūkių rentabilumą ir pajamų dydį pieno sektoriuje vargu ar atsiras drąsuolių, kurie investuos be paramos. Jeigu galvojame apie kaimo gyvybingumą, gyvulininkystės išlaikymą, turime tai susieti su paramos galimybėmis“, – įsitikinęs jis.

K.Anužio manymu, padėtis pieno sektoriuje tikrai nėra gera, ir Žemės ūkio ministerija deda pastangas, kad ji pasikeistų.

„Negalime reguliuoti pieno supirkimo kainų, tad reikia ieškoti kitų priemonių, kurios padėtų pieno gamintojams. Galima suteikti finansinę paramą, teikti kitokią pagalbą. Tipinio projekto idėja – irgi pagalbos ranka pieno sektoriui“, – samprotavo ministerijos atstovas.

Meldžia normalios kainos

Pieno gamintojų atstovai kol kas neskuba džiaugtis Žemės ūkio ministerijos ketinimais – jie nesitiki esminių pokyčių. Pasak jų, tokios priemonės gali būti nereikšmingos, nes ietis reikia taikyti į stambiųjų perdirbėjų ir prekybininkų tandemą.

Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Vytautas Buivydas sakė girdėjęs apie tokius Žemės ūkio ministerijos planus, tačiau išsamesnės informacijos neturintis.

„Kol kas nežinau, ką konkrečiai rengia ir koks bus tas žadamas projektas. Manau, labiausiai reikia normalios kainos už pieną. Jeigu gautume panašią, kaip ir ES, galėtume dirbti. Jei dabar litro pieno kaina supirkimo kaina būtų 30 centų, būtent tai išgelbėtų daug ūkių. Kai moka tik 18, 22 ar 25 centus, prošvaisčių mažai“, – optimizmu netrykšta pieno gamintojas.

Pasak vidutiniams pieno ūkiams atstovaujančios organizacijos vadovo, mūsų pieno perdirbėjai žaliavos supirkimo kainas esą diktuoja ne tik Lietuvoje, jie šiam procesui turi įtakos ir kitose Baltijos šalyse.

„Pagal pieno supirkimo kainas vis velkamės Europos Sąjungos uodegoje, tad neturime galimybių išbristi iš vargo“, – nusivylęs V.Buivydas.

Bendrovės nuotr.

Reikia tik stambių ūkių?

Jurbarko rajono ūkininkas Vygantas Baršauskas taip pat skeptiškai vertina ministerijos ketinimus.

„Galime daug ko prikurti. Turėjome Žaliąją knygą, dabar – Baltąją. Pieno strategijoje parašėme, kad dvigubai daugiau pieno gaminsime. Ir kas iš to? Tikrovė tokia, kad pieno ūkiai neišgyvena, karvių mažėja“, – konstatavo vyras.

Pieno gamintojas, jau trisdešimt metų laikantis karves, dabar pradeda svarstyti, ar verta toliau tęsti tuos vargus.

„Atidirbęs tiek metų atsidūriau kryžkelėje. Turiu apie 80 karvių, sako, kad reikia stambinti ūkį, bet kodėl? Visoje Europoje tokie ūkiai puikiai laikosi. Juk Lietuva – ne Jungtiniai Arabų Emyratai, kad reikėtų po 10 tūkstančių karvių laikyti“, – užsuktą pieno ūkių stambinimo politiką peikia ūkininkas.

Išgyventi jam padeda tai, kad ūkis yra mišrus. V.Baršauskas dirba 300 hektarų, užsiima ne tik pieno gamyba, bet ir augina javus, tad vienos šakos nuostolius dengia kita.

„Tai leidžia dar kvėpuoti, bet ūkininkauti vis sunkiau. Kiek pamenu, tai tik vienais metais buvo normalios pieno supirkimo kainos. Tada prašiau paramos Nitratų direktyvai įgyvendinti. Gavome paramą, įsiskolinome, o pieno kainos nukrito. Iki šiol vargstame, nes kainos neadekvačios. Pieno kainos nekyla, o viskas brangsta, mokesčiai didėja, atsiranda naujų. Kaip ūkininkams išgyventi?“ – šviesia pieno ūkio ateitimi netiki Jurbarko rajono ūkininkas.

Taikinys – kainų grandinė

V.Baršauskas siūlytų valdžiai pagaliau pasiryžti ir rasti priemonių pieno kainų grandinei sureguliuoti.

„Jokie projektai nepadės, jeigu nebus sutvarkyta kainų grandinė ir į vietą pastatyti prekybininkai bei perdirbėjai. Ūkininkai čia lyg kokie amortizatoriai“, – palygino pieno gamintojas.

Ūkininkui apmaudu, kad dabar žemės ūkis vainojamas iš kairės ir dešinės, skaičiuojami ir linksniuojami žemdirbiams skiriami paramos milijonai.

„Iš tikrųjų žemės ūkis yra podukros vietoje. Sakoma, kaimui skiriami milijonai, bet jeigu ne ta parama, maisto produktų kainos eiliniams pirkėjams būtų kitokios. Beje, mes neprašėme tų paramos milijonų, manau, kad jie iškraipo rinką, be to, mes gauname mažesnes išmokas, o konkuruojame bendroje rinkoje, tad mums dar sudėtingiau“, – aiškino pieno gamintojas.

V.Baršauskas, kaip ir dauguma kitų žemdirbių, nerimauja dėl didėjančių aplinkosauginių reikalavimų, kurie, pasak jo, ne vienu atveju ne tik neatitinka ūkių galimybių, bet ir kertasi su sveika logika.

„Dėl aplinkosaugos daug nesąmonių, panašu, kad ateityje jų tik daugės. Taigi perspektyvos nesimato“, – nusivylimo neslėpė Jurbarko rajono pieno gamintojas.

R. Dovydėno pieš.

Įkalbinėjame jaunimą

Algimantas Olendra, Šilalės rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas

Kaip čia bus toliau, tik Dievas težino. Jeigu rastų galimybių finansuoti pieno ūkius, būtų gerai, nes mūsų pieno gamintojai sunkiai dirba, bet už pieną mažai gauna. Kitose šalyse ūkininkai pragyvena iš pieno gamybos, o pas mus, deja, ne. Aišku, dabar siekiant paramos gyvulininkystė yra tarp prioritetinių šakų, taigi lyg atsisukta į gyvulininkystę, pieno ūkius, bet kol kas naudos mažai.

Dauguma mūsų krašto pieno ūkių savininkų yra pagyvenusio amžiaus, jau pavargę nuo sunkaus darbo. Per ateinančius penkerius metus daug kas iš jų atsisakys pieno gamybos. Važiuojame į ūkius, įkalbinėjame sūnus ar dukras, jeigu tokių yra kaime, kad tęstų tėvų darbą, ūkininkautų. Bet čia reikia nemažos pagalbos. Jeigu ir toliau bus tokios mažos pieno supirkimo kainos, jaunų žmonių nepritrauksime.

Kai ūkininkai už pieną gaudavo apie litą, dar galėjo išgyventi. Gal dabar stambieji pieno gamintojai neblogai gauna už pieną ir geriau laikosi, bet mažesniems vienas vargas. Kai litro kaina tesiekia 18 ar 22 ar 23 centus, atsiperka tik gamybos savikaina. Savo pasiima perdirbėjai, prekybininkai, o kas belieka ūkininkui? Jeigu už litrą superkamo pieno mokėtų 30 centų, jaunimas kaime pasiliktų ir karves laikytų.

Mūsų rajone kasmet mažėja laikomų gyvulių. Vien šiemet apie 60 pieno gamintojų atsisakė karvių. Nuo 2016-ųjų iki 2019-ųjų karvių atsisakė 584 laikytojai. Dabar rajone yra apie 2 870 laikytojų, o bendras gyvulių skaičius – per 43 tūkstančius.

 

Rekomenduojami video