Nuo 1992-ųjų ūkininkaujantis vyresnysis Jonas šiandien ūkio reikalais rūpinasi drauge su sūnumi Jonu. Jie dirba per 300 hektarų žemės.

Maždaug prieš 13 metų Serdokų kaime (Vilkaviškio raj.) ūkininkauti pradėjęs Jonas Zdancevičius tęsia tėčio, taip pat Jono, pradėtus darbus. Jaunas vyras mėgaujasi gyvenimo kaime privalumais ir pamažu kuriasi tokį gyvenimą, apie kurį seniai svajojo.

Jonų ūkis

Zdancevičių šeimoje Jonas – dažnas vardas. Analizuojant giminės genealoginį medį šį vardą galima rasti keliose kartose.

„Man tai gražus ir patogus vardas. Tiesa, dėl to, jog abu su tėčiu ūkininkaujame, kartais susiklosto tam tikrų kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, įvairiuose dokumentuose dėl to paties vardo ir pavardės mus painioja, tačiau visuomet viską išsprendžiame“, – šyptelėjo jaunesnysis Jonas.

Beveik prieš penkerius metus jis pats tapo tėvu. Tiesa, savo pirmagimį sūnų pavadino Kasparo vardu, tačiau prieš porą metų gimusiai dukrai vyras davė Jonytės vardą. Taip šį vardą perėmė dar viena giminės karta.

Jono vardas Zdancevičių namuose – labai gerbiamas. Prieš keletą metų šalia sodybos abu vyrai pastatė ąžuolinį koplytstulpį, ant kurio užrašyta, jog tai – Jonų ūkis.

„Kadaise teko keliauti po Daniją, o ten dauguma ūkių turi savo pavadinimus. Man ši idėja labai patiko. Kaip tik prie namų stovėjo senas ąžuolas, kurį ketinome sukapoti į malkas. Pagalvojome, kad vis dėlto geriau būtų iš jo padaryti koplytstulpį ir jame įamžinti savo ūkį“, – prisiminė jaunesnysis Jonas.

Darbas ūkyje Jonui labai patinka, o dirbdamas žemę jis jaučiasi it žuvis vandenyje.

Darbas ūkyje Jonui labai patinka, o dirbdamas žemę jis jaučiasi it žuvis vandenyje.

Lengvesnis darbas

Nuo 1992-ųjų ūkininkaujantis vyresnysis Jonas su sūnumi labai artimas. Jie dažnai dienas leidžia kartu rūpindamiesi ūkio reikalais. Per 300 hektarų žemės dirbantys Jonai sutaria, jog ūkis turi būti pažangus, būtina kreipti dėmesį į naujoves. Vis dėlto reikia atsižvelgti ir į laiko patikrintus dalykus.

„Ūkyje sunku ką nors numatyti, suplanuoti. Jeigu vienais metais darbas pavyko nepriekaištingai, tai dar nereiškia, jog viską darant taip pat kitąmet rezultatas bus identiškas. Tai priklauso nuo daug ko: lietaus, sausros, žiemos“, – vardijo vyresnysis Jonas.

Jis džiaugėsi, jog šiais laikais dirbti žemę yra daug lengviau, nei būdavo. Pagrindinė to priežastis – modernesnė technika. Šiuolaikiniuose traktoriuose ar kombainuose įmontuoti kondicionieriai, minkštesnės sėdynės, geresnė amortizacija, į kabinos vidų beveik nepatenka dulkių. Pasak Zdancevičių vyrų, visą dieną pradirbus laukuose vakare jėgų lieka ir kitai veiklai.

„Dabar viskas yra paprasčiau. Nuobodūs darbai šiandien yra ne tokie įkyrūs, kaip seniau. Pavyzdžiui, traktoriuose yra įmontuota navigacijos sistema, tad ariant žemę nebūtina stipriai laikyti vairo, norint tiesiai nuarti vagą. Tai padaro pats traktorius“, – šypsojosi daugiau patirties turintis Jonas.

Norėjo kaimynui gero…

Šiuo metu abu Zdancevičiai verčiasi tik augalininkyste – augina javus bei rapsus. Seniau jų ūkyje ganėsi ir kelios karvės, tačiau greitai jų buvo atsisakyta. Ne vienerius metus vyresnysis Jonas augino ir cukrinius runkelius, tačiau vėliau dėl prasidėjusių problemų tame sektoriuje jų taip pat atsisakė. Kaip jis pats mėgsta sakyti – „dviem šaukštais neprivalgysi“.

Zdancevičiai stengiasi susikoncentruoti į dabartinę veiklą, nuolat modernizuoja ūkį, stengiasi naudotis įvairiomis paramomis. Jie prie namų yra pasistatę grūdų sandėlį, džiovyklą, todėl per javapjūtę jiems nereikia stovėti eilėse prie grūdų supirkimo punktų.

Paklausti, ar nenorėtų dar labiau išplėsti ūkio, abu vyrai tik gūžčioja pečiais. Laisvų žemių nelabai yra, o ir konkurencija žemės ūkyje – itin didelė. Pasak jaunesniojo Jono, tikslo dar labiau išplėsti savo valdas nėra, tačiau norisi, kad dirbami žemės plotai būtų didesni, jog į juos važiuoti su sunkiasvore technika būtų ekonomiška. Dabar Zdancevičiai turi ir tokių plotų, kurie užima vos vieną hektarą žemės.

„Kadaise viena moteris pasiūlė išsinuomoti žemės geroje vietoje. Kadangi žinojau, jog tą žemę dirba kaimynas, nenorėjau jam pakenkti. Gavau du ar tris pasiūlymus, tačiau visus kartus atsisakiau. Po kelių savaičių pamačiau, kad tą žemę jau dirba kitas iš toli atvykęs ūkininkas. Kartais norėdamas gero gali nieko nepešti“, – ironizavo vyresnysis Jonas.

Mažasis Kasparas jau dabar noriai sėda į traktorių su Jonu, sako, jog užaugęs bus toks kaip tėtis.

Mažasis Kasparas jau dabar noriai sėda į traktorių su Jonu, sako, jog užaugęs bus toks kaip tėtis.

Aplinkiniai mato tik rezultatus

Nors jaunesnysis Jonas gimė ir augo Serdokuose, sukūręs šeimą su žmona Simona ir dviem atžalomis trumpam buvo persikraustęs į Vilkaviškį. Šeima į Serdokus sugrįžo 2017-aisiais, pasistatę naują namą kone tėvų kaimynystėje. J.Zdancevičius sakė kitur savęs neįsivaizduojantis.

Nors darbas ūkyje jam labai patinka, o dirbdamas žemę jis jaučiasi it žuvis vandenyje, jauną vyrą šiek tiek neramina ne visai pozityvus kai kurių aplinkinių požiūris į ūkininkus. Anot jo, žmonės mato tik galutinį rezultatą – žemdirbių namus, jų automobilius bei techniką.

„Niekas nemato, kaip sunkiai mes dirbame, kad visa tai turėtume. Dauguma ūkininkų įklimpę į paskolas. Niekam neįdomu, kad jie taip pat serga“, – kalbėjo J.Zdancevičius.

Jo teigimu, prie geresnių sąlygų žemdirbiams neprisideda ir šalies valdžia. Tiesa, pats ūkininkas dėl to nenorėjo nieko kaltinti ir teigė, kad esama padėtis nėra jau tokia bloga. Vyras dalyvavo praėjusių metų pabaigoje vykusiose protesto akcijose – savo laukuose buvo pastatęs žalią kryžių, su traktoriumi vyko į Vilkaviškio gatves. Vis dėlto jis tikino pastebėjęs, kad kartais kai kurie jo kolegos net nežino, dėl ko kovoja.

„Labai džiaugiuosi, kad mūsų rajono ūkininkai parodė vieningumą ir gausiai įsijungė į protesto akciją. Vėliau buvo pasigirdę ir daugiau kalbų, kad gal reikia toliau kovoti už savo teises ir vykti piketuoti į sostinę. Nelabai suprantu, kam to reikia? Kad keliais centais pakėlė degalų kainas? Nedarau dėl to jokios tragedijos. Visiems norėtųsi uždirbti kuo daugiau, o išleisti kuo mažiau, tačiau reikia suprasti, kad taip ir surėdytas pasaulis. Problemų apstu ir kituose sektoriuose“, – mintimis dalijosi jaunasis Jonas.

Jis sutiko, jog sąlygos žemės ūkyje galėtų būti ir geresnės. Labiausiai vyrą neramina tai, kad jau daugelį metų nekyla produkcijos supirkimo kainos, o žemdirbių išlaidos nuolat didėja. Be to, ūkininkų nelepina ir gamta. Keleri pastarieji metai buvo labai skausmingi.

„Buvo ir šalnos, ir liūtys, ir sausra. Praėję dveji metai buvo sausi, tačiau jie buvo skirtingi. Pavyzdžiui, užpernai pavasarį laukuose buvo pakankamai drėgmės, tačiau vasarą jos ėmė trūkti. Pernai drėgmės stigo jau pavasarį. Laimei, didžioji dalis mūsų žemių yra geros, todėl jos drėgmę šiek tiek prilaikė. Kas turėjo lengvas žemes, tie patyrė labai didelių nuostolių“, – sakė J.Zdancevičius.

Zdanevičių giminėje – daug Jonų. Šią tradiciją pratęsė ir jauniausioji atžala – Jono ir Simonos dukra Jonytė.

Zdanevičių giminėje – daug Jonų. Šią tradiciją pratęsė ir jauniausioji atžala – Jono ir Simonos dukra Jonytė.

Nežino, ar gerai

Zdancevičiai praėjusių metų rudenį visus savo plotus užsėjo žieminėmis kultūromis – kviečiais, rapsais bei kvietrugiais. Šiuo metu pasėliai atrodo puikiai, tačiau ūkininkai nežino, ar tai geras ženklas. Jie tikino neatsimenantys tokių metų, kad antroje žiemos pusėje lauke vyrautų labiau pavasariui būdingi orai.

Neseniai Serdokų kaimo gyventojai daliai būsimos produkcijos sudarė išankstines sutartis. Ar jos pasiteisins, parodys laikas. Buvę atvejų, kai dėl išankstinių įsipareigojimų ūkininkai nukentėjo, tačiau buvo ir taip, kad dėl to jie vėliau džiaugėsi.

„Pernai daliai produkcijos sudarėme sutartis po 160 eurų už toną, o per javapjūtę vienu metu kainos siekė net 212 eurų. Daugiau nei prieš dešimtmetį esame mokėję ir baudą, kad neįvykdėme išankstinių įsipareigojimų“, – prisiminė jaunesnysis Jonas.

Kol kas ūkyje jie dirba dviese su tėčiu, kartais pasisamdo vieną kitą darbuotoją. Vis dėlto žemdirbiai audžia mintį, kaip į šeimos ūkį privilioti šiuo metu Marijampolėje gyvenantį jaunesniojo Jono brolį Mindaugą. Dar vienas jo brolis Modestas – taip pat susijęs su žemės ūkiu. Nors pats žemės jis ir nedirba, visoje Lietuvoje prekiauja padėvėta žemės ūkio technika.

„Brolis labai prisideda prie ūkio sėkmės. Kartais jis paskolina reikiamos technikos, o kai reikia – ir pats sėda į traktorių bei padeda dirbti laukuose. Iš brolio verslo galima nuspėti, kada artėja sunkmetis. Panašu, kad tas periodas – ne už kalnų. Vis daugiau ūkininkų jam siūlo už gerą kainą įsigyti nedaug dėvėtos technikos. O tuo tarpu jo klientai dažniausiai nori už pirkinius išsimokėti dalimis, per kelis metus. Tai rodo, kad ūkininkams vis dažniau trūksta pinigų, o bankai paskolų jau neduoda taip lengvai, kaip anksčiau“, – pasakojo J.Zdancevičius.

Paklaustas, ar norėtų, jog atžalos sektų jo pėdomis, Jonas negalėjo tvirtai atsakyti į šį klausimą. Anot jo, svarbiausia, jog vaikai pasirinktų tą amatą, kuris jiems teiktų malonumą.

„Mažasis Kasparas jau dabar noriai sėda į traktorių su Jonu, sako, jog užaugęs bus toks kaip tėtis. Manau, jog ūkininku būti nėra lengva, tačiau kai myli savo darbą, viskas yra gerai. Pamenu, kai su Jonu dar tik draugavome, daugelis draugių vasaromis vykdavo prie jūros ar ežerų, o aš nenorėjau ten važiuoti viena, kai mano antra pusė privalėdavo dirbti. Tuo metu daug kas to nesuprato. Gal ir man nebuvo lengva. Dabar nejaučiu jokio diskomforto. Manau, kad ūkininko gyvenimas – pakankamai smagus. Randame laiko ir darbams, ir poilsiui“, – šypsojosi Jono žmona Simona.