„Vyro mama ekologiškai ūkininkavo dar tada, kai nebuvo jokių išmokų už ekologinį ūkininkavimą. Jai svarbi pati ekologiškumo idėja. Ne dėl išmokų, o kad pati turėtų ekologiškų produktų ir kitiems galėtų jų pasiūlyti“, – pradžią prisiminė Vita Lūžė. Dabar ji kartu su vyru Dainiumi ir anyta Dalia Lūžiene-Malijoniene dirba 300 ha ūkyje Strepeikių kaime (Rokiškio r.).

Visada rūpėjo ekologija

D.Lūžienė-Malijonienė, Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė, pasakojo, kad ekologiškai ūkininkauti pradėjo viena pirmųjų rajone, kai dar Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą. Ūkį pirko už milijoną litų, tuo metu tai buvo didžiulė pinigų suma, o šiemet jau paskutiniai paskolos mokėjimo metai. Visos didžiosios investicijos skirtos ūkiui. Naudojosi ES parama, pati gilinosi į taisykles, pildė paraiškas. „Ekologiniu ūkininkavimu susidomėjau prieš 15 metų. Rokiškyje buvo suorganizuoti ekologijos kursai, dėstė profesoriai ekologai: Vanda Žekonienė, Bronius Bakutis, Antanas Svirskis, dabartinis mūsų Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mane labai „užkabino“, nes visada domėjausi sveika gyvensena, darnių ryšių su gamta puoselėjimu. Visada galvojau apie sveiką maistą, karvutę laikiau nuo pat jaunystės, vaikai valgė savo ūkio pieno produktus, mėsą, kiaušinius. Tie kursai buvo postūmis. Į juos ėjau iš smalsumo, negalvojau apie jokį ekologinį ūkininkavimą, o klausydama supratau, kad mes viską darome ekologiškai, tik reikia įsigilinti į taisykles ir galimybes“, – apie ekologinio ūkininkavimo pasirinkimą kalbėjo Dalia.

Ekologe iš prigimties savo anytą vadinanti Vita sakė, kad su Dainiumi seka jos pėdomis. „Vyro mama pradėjo ekologiškai ūkininkauti, kol dar nebuvo išmokų už ekologinį ūkininkavimą. Jai svarbi pati ekologiškumo idėja. Ne dėl išmokų, o kad pati turėtų ekologiškų produktų ir kitiems galėtų pasiūlyti. Mums taip pat tai labai svarbu. Patys auginame tris vaikus, norime, kad jie augtų sveiki, valgytų tik sveiką maistą“, – aiškino Vita.

Dabar ekologinis ūkininkavimas – ne tik D.Lūžienės-Malijonienės, bet ir jos marčios Vitos gyvenimo būdas. LŽŪKT nuotr.

Plėtojamas mišrus ekologinis ūkis

Iš pradžių ūkyje augino avis ir nedidelę bandą pieninių karvių. Didėjant karvių bandai ir sėkmingai dirbant kooperatyvui „EKOTikslas“, avių atsisakyta. Naują fermą pastatyti reikalingos didžiulės investicijos, o turimose vos telpa ūkyje laikomos karvės ir jų prieauglis, tad avims nebeliko vietos. Pasikeitė ir rinkos situacija. Lietuvoje pradėjus didėti avių skaičiui, avienos poreikis taip sparčiai nedidėja, todėl ėrienos ir veislinių avių kaina krito, nebeapsimokėjo jų auginti. Tuomet ir nuspręsta pasirinkti tai, kas labiau apsimoka – ekologinį pieno ūkį.

Sudėjus jaunųjų ūkininkų ir Dainiaus mamos Dalios žemes išėjo didelis ūkis – šiuo metu apie 300 hektarų. Melžiama 60 karvių, auginamas prieauglis. Vita sako, kad sveikai ūkininkauti lengviau, kai ūkis mišrus. „Neturėtume gyvulių, neturėtume natūralių trąšų, būtų sunkiau ekologiškai ūkininkauti“, – aiškino jaunoji ūkininkė. Veršelius augina savo bandai, o brokuojamus parduoda supirkėjams. „Šiuo metu dar retai kas vertina ekologiškai užaugintą mėsą ir kainą siūlo tą pačią“, – stebisi Vita.

Ūkio laukuose auginami kvietrugiai, kukurūzai, žirniai, miežiai, rugiai. Jaunoji ūkininkė pasakoja, kad kvietrugių sėjama daugiau, nes geras pašaras, o žirnių lieka ir parduoti. Gyvuliams reikia mišinių, vien baltymų neduosi. Savame ūkyje užauginto derliaus pakanka ir gyvulių pašarams, ir sėklai. „Pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles, sėklą reikia atnaujinti. Jau atnaujinome grikių, žirnių, miežių, o šiemet ruošiamės atnaujinti kvietrugių ir avižų sėklas. Atsiradus tokiam reikalavimui, reikalingos didelės investicijos ir labai trumpas laikas sėkloms atnaujinti. Kai jų poreikis didelis, nes visi ekologiniai ūkiai pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles turi jas atnaujinti, išauga sertifikuotų sėklų kaina. Sėti sertifikuotas sėklas pagal galimybes ir poreikį stengiamės nuo ūkininkavimo pradžios, nes įsitikinome, kad pasėliai sveikesni ir derlius didesnis“,– įžvalgomis dalijosi Vita.

Keičiantis klimatui, kai tiek daug lyja, didžiausia problema – grūdų džiovinimas. Šiuo metu ūkininkai naudojasi iš gretimame rajone ūkininkaujančio draugo skolinta džiovykla. „Jis neturi patalpų, o mes – džiovyklos. Todėl vieni kitiems padedame. Žinoma, išdžiovinti dviejų ūkių grūdus nėra paprasta, todėl kitais metais norėtume įsigyti savo džiovyklą“, – apie planus kalbėjo Vita. Ūkininkai spėja prisitaikyti prie ekologiniams ūkiams keliamų reikalavimų, nes yra pasidaliję darbus. „Anyta daugiausia atsakinga už ūkio dokumentaciją, ekologinio ūkio pasėlių sėjomainą, trešimą, o mes su vyru – už darbų organizavimą. Kai pasidaliji pareigas, daug paprasčiau“, – darbo subtilumus atskleidė jaunoji ūkininkė. Ji pripažįsta, kad po truputį mokosi perimti iš anytos kai kuriuos darbus. Jau trečius metus registruoja bandos įvykius, ženklina veršelius, stebi bandos sveikatingumą.

Sudėjus jaunųjų ūkininkų ir Dainiaus mamos Dalios žemes, išėjo nemažas ūkis – apie 300 hektarų, jame melžiama 60 karvių. LŽŪKT nuotr.

Ekologinių ūkių taisyklės vis papildomos. D.Lūžienė-Malijonienė teigiamai vertina pokyčius. Pasak jos, pokyčių reikia, kad ir mažesniam, ir dideliam ūkiui būtų sudarytos galimybės ekologiškai ūkininkauti. „Labai sunku priimti tokias taisykles, kad tiktų visiems. Lengva valdžią apšaukti, kad nesąmones padarė. Ar mes įsigilinome? Didysis traukia į save, o mažasis – į save“, – svarstė Dalia. Ji mano, kad didesnis visada daugiau randa galimybių, jėgų ir laiko, o kas apgins mažesnio ūkio interesus ir galimybes, kai pats ūkininkas turi ir dokumentaciją pildyti, ir darbus nudirbti? Taisyklių pasikeitimai daugiausia įtakos turi mažesnių ūkių savininkams, nes jiems sunkiau prie jų prisitaikyti.

Privalumas – kooperacija

Ūkis priklauso kooperatyvui „EkoTikslas“, kurį drauge su kitais bendraminčiais įsteigė D.Lūžienė-Malijonienė. Pasak Vitos, kooperacija naudinga ypač dėl kainų: ir už pieną mokama daugiau, ir už ekologiškus grūdus. Kooperatyvo nariai pieną pristato net į užsienio šalis. Labai svarbu kokybė, nes supirkėjams reikia kokybiško pieno, o toli transportuojamam pienui keliami ypač dideli kokybės reikalavimai. Kiekviena supirkimo įmonė atsiskaito už parduotą pieną pagal nustatytus rodiklius, nurodo, kiek piene gali būti somatinių ląstelių, bakterijų. Pagal tai mokami pinigai. „Pagal pieno kokybės rodiklius mes ir melžėjoms atlyginimą mokame, kad jas skatintume tobulėti. Čia mūsų su vyru idėja“, – išdidi pasakojo Vita.

Ūkininkai noriai buriasi į kooperatyvą. Jam priklausančių ūkių jau yra Kupiškio, Anykščių, Ukmergės, Alytaus rajonuose. Kooperatyvo „EkoTikslas“ nariai pieną parduoda AB „Rokiškio sūris“ ir dalį išveža į Lenkiją. Pasak Dalios, būtų ir daugiau norinčių, tačiau reikia turėti tiek pieno, kad pienovežiui apsimokėtų važiuoti. Čia jau atsiranda problemų – ūkių mažai ir išsidėstę gana dideliu atstumu. „Šiuo metu yra daug norinčių ir kituose rajonuose. Kai kurie ūkiai anksčiau sertifikavo tik augalininkystę, o dabar sertifikuoja ir gyvulininkystę. Taigi jiems pereinamasis laikotarpis, nes dar neturi sertifikatų. Tikimybė, kad gaus, yra. Ir galbūt prisijungs prie mūsų, nes kainos geresnės. Nors dabar ir „Rokiškio sūrio“ kainos neblogos“, – apie galimą kooperatyvo plėtrą kalbėjo Dalia.

LŽŪKT konsultantai gali padėti

Rokiškio rajono žemės nenašios. Čia dirbantys ūkininkai negali lygiuotis į Pakruojo, Kėdainių ar Panevėžio rajonuose ūkius. Yra kalnuotų vietovių, daugiau tinkamų gyvulininkystei, nors daug ir augalininkystės ūkių. „Mūsų ūkininkams reikia nuolat mąstyti, kaip pasiekti geidžiamų rezultatų. Neužtenka vien trąšų pabarstyti. Kuo grūdų savikaina mažesnė, tuo ūkininko piniginė pilnesnė. Žmogus, kad ir kur būtų, turi ieškoti pačių geriausių sprendimų. Daug problemų dėl drėgmės, ji sugadino derliaus kokybę. Derliai nebuvo maži – 5–6 t iš hektaro. Dalį pasėlių apsėmė. Žmonių renginyje būtų dar daugiau, bet daugelis tebekulia javus, su kombainais išdundėjo į laukus. Javapjūtė užsitęsė. Mes planavome, kad šis renginys bus po javapjūtės“, – sudėtingą šios vasaros situaciją apibūdino rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė.

Pripažinusi, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Rokiškio rajono biuro paslaugomis naudojasi gana daug ūkininkų, ji pasidžiaugė, kad ekologiškai ūkininkaujantieji drąsiai gali kreiptis į Rokiškio rajono biuro augalininkystės konsultantą Vaclovą Tičką, turintį ekologinio ūkininkavimo patirties.

„Ekologiniuose ūkiuose daugiau problemų dėl ligų. Kaip ją pažinti ir ką daryti. Prieš kelerius metus dryžligė buvo labai pažeidusi miežius, ir ne tik ekologinius. Žinoma, firmos siūlo savo preparatus, bet ar jų tikrai reikia. Kartais ir ligų, ir kenkėjų yra minimaliai ir tikrai nereikia chemijos, o firmų atstovai stengiasi siūlyti bet kokia kaina, nes iš to gyvena. Ūkininkui labai sunku atsirinkti. Konsultavimo tarnybos konsultantai nešališki. Jie tiria dirvožemį, gyvulių pašarus ir pasako, ko trūksta, o ko per daug. Tai labai svarbu, nes taupomi ūkininkų pinigai“, – padėtį aiškino Dalia.

Jolanta Dalia Abarienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė