Šaukščiai eglutes pradėjo auginti prieš penkerius metus, tačiau šie metai bus pirmieji, kai pradės kirsti.

Nenumaldomai artėjančios gražiausios metų šventės daugeliui asocijuojasi ne tik su dovanas nešančiu Kalėdų Seneliu, bet ir su išpuoštomis eglutėmis. Tačiau nedaug kas žino, kad žaliaskares auginantys žmonės turi įdėti nemažai sunkaus darbo, kol suformuoja mūsų namus per šventes papuošiantį medelį.

Padėjo užsispyrimas

Besigėrėdami gražiai išdailintomis žaliaskarėmis tikriausiai retai susimąstome, kaip iš tikrųjų auginami šie medeliai. Jų augintojų yra visoje Lietuvoje, tarp jų – ir Vilkaviškio rajone.

Pūstapėdžiuose gyvenanti Laimutė Vaišnienė kalėdines eglutes auginti pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Tuomet vienoje žemės ūkio parodoje ji susipažino su Garliavoje gyvenančiais visoje šalyje žinomais Mačių medelyno savininkais, kurie ir pasiūlė auginti šiuos medelius. Pradėjusi tuo domėtis, Laimutė labai greitai iš Švenčionėliuose esančio medelyno parsivežė maždaug 4,5 tūkst. sodinukų. Tiesa, jie nebuvo pačios geriausios kokybės, todėl nemažai jų paprasčiausiai neprigijo.

„Mane iš karto perspėjo, kad prekybai galėsiu užauginti tik maždaug penktadalį tų sodinukų. Vis dėlto kaina buvo tokia patraukli, kad negalėjau jų nepirkti. Dauguma iš jų buvo labai silpni, kreivi, beformiai. Prireikė nemažai kantrybės ir daug sunkaus darbo, kol iš jų po truputį ėmė augti šventėms tinkami medeliai. Kadangi buvau labai užsispyrusi, sodinukus net kelis kartus persodinau, nuolat formavau, tad ir išsaugoti jų pavyko nepalyginti daugiau, nei buvo prognozuota iš pradžių“, – džiaugėsi L.Vaišnienė.

Įvairios rūšys

Šiandien Pūstapėdžiuose gyvenanti moteris augina apie 3 tūkstančius eglučių. Kasmet ji parduoda apie 200 medelių, maždaug tiek pat jų ir atsodina. Įprastai ji tai daro anksti pavasarį, kad daigai gautų pakankamai drėgmės. Kuo anksčiau žaliaskarė pasodinama, tuo daugiau šansų, kad ji prigis. Tiesa, kiti ūkininkai eglutes sodina anksti rudenį, tačiau tuomet iškyla didesnė rizika, kad medeliai paprasčiausiai neperžiemos.

Didžiąją dalį L. Vaišnienės eglyno sudaro dygiosios eglės. Tai – labiausiai vilkaviškiečių mėgstama kalėdinių eglučių rūšis.

„Sodindamas šios rūšies medelius, niekada negali žinoti, ar paaugę jie įgaus sidabrinį atspalvį, ar išliks žali. Jų spygliai – kieti, net ir nukirtus eglę ilgai nenubyra. Aš pati namuose visada puošiu tik dygiąją eglę, ji išstovi iki sausio pabaigos ar vasario pradžios“, – pasakojo pašnekovė.

Neseniai ji savo plantacijoje pasodino ir serbinių eglučių. Tai į dygiąsias eglutes panašūs medeliai, tačiau jų spygliai švelnesni, o laja siauresnė. Anot Vilkaviškio rajono gyventojos, šią rūšį labiau mėgsta butuose gyvenantys žmonės. Geriausiai šias žaliaskares puošti tuomet, kai jos užauga iki pusantro metro aukščio. Vėliau serbinės eglutės ištįsta, pasidaro nebe tokios gražios.

Visai neseniai L. Vaišnienė pradėjo auginti ir kėnius. Pastaruoju metu jų paklausa artėjant didžiausioms metų šventėms vis didėja. Tik šiemet moteris pasodino ir maždaug porą šimtų baltųjų eglių sodinukų.

„Jų Lietuvoje beveik niekas neaugina, todėl bent kol kas jos dar nėra labai populiarios. Pas mane šios eglaitės vis tiek augs dar maždaug penkerius metus, tad tikiuosi, kad per tą laiką pasikeis kai kurie tautiečių įpročiai“, – svarstė pašnekovė.

Pradės pardavinėti

Prieš penkerius metus eglutes auginti pradėjo ir dar viena Vilkaviškio rajono šeima – Keturvalakiuose gyvenantys Vytautas ir Evelina Šaukščiai. Miškininkystės mokslus baigęs Vytautas tuo metu dirbo Karmėlavos girininkijoje, kurios girininkas kalėdines eglutes augino jau seniau. Jo paragintas Vytautas ir pats nusprendė pradėti auginti aukštos kokybės kalėdinius medelius. Šiandien jis su žmona jų turi maždaug 2 tūkstančius. Tiesa, jų galėjo būti dar daugiau, tačiau šiais metais maždaug trečdalis pavasarį sodintų medelių dėl sausros neišgyveno.

„Dar sunku pasakyti, kaip seksis ateityje. Šiame versle sėkmę matuoju gerai augančiais medeliais ir patenkintais klientais. Kol kas darbo rezultatais esu patenkintas, tačiau šie metai bus tik pirmieji, kai pradėsiu kirsti eglutes. Šią žiemą planuoju parduoti iki 200 žaliaskarių, iš jų 20 jau rezervuota. Medelius šiemet ketinu pardavinėti pats, o vėliau norėčiau taikyti Kanadoje populiarų modelį. Ten žmonės atvažiuoja į plantaciją ir patys išsirenka sau patinkančią eglę. Aišku, tokius pirkėjus mielai priimčiau ir šiemet“, – šypsojosi Vytautas.

Jis teigė, kad asmenys, norintys pradėti auginti šiuos medelius, turi būti tvirtai pasiryžę pirmus 5–7 metus dirbti be jokio atlygio. Be to, norint užauginti gražią kalėdinę eglę, jai reikia nuolatinės priežiūros ir žinių. Svarbu neleisti žolėms pasiekti žaliaskarių spyglių – tuomet jie ima ruduoti, kristi. Dažniausiai žoles reikia rauti rankomis. Chemikalais purkšti galima tik anksti pavasarį, kai eglutės dar nebūna išleidusios pumpurų. Per sezoną bent 2–3 kartus reikia supurenti žemės paviršių, kad šaknys gautų pakankamai oro ir galėtų greičiau augti. Svarbu tinkamai pasirinkti ir plotą, kuriame ketinama auginti šiuos medelius. Geriausiai jiems tinka lengvos žemės.

„Reikia mylėti gamtą, nes priešingu atveju sėkmės nesulauksi. Prieš sodinant eglutes svarbu parinkti tinkamą vietą – tai turėtų būti nemažas žemės sklypas prie pat namų. Atokiai auginamos eglės greitai atkreipia ilgapirščių dėmesį – maždaug nuo gruodžio vidurio jas reikia ypač saugoti“, – teigė V.Šaukščius.

Masine prekyba neužsiima

Vytautas pasakojo, kad paprastųjų eglių sodinukus perka iš Lietuvos valstybinių medelynų. Tuo metu kitų eglių veislių sodinukus jis dažniausiai siunčiasi iš užsienio. L.Vaišnienė sodinukus taip pat perka ne Lietuvoje. Paprastai moteris jų parsigabena iš kaimynės Lenkijos, kur kainos beveik perpus mažesnės nei mūsų šalies medelynuose.

„Pati nebandžiau daiginti iš sėklų šių medelių. Domėjausi tokia galimybe, bet supratau, kad jų daigumas yra labai mažas. Be to, tam reikia specifinių sąlygų, tad daug labiau apsimoka pirkti 2–3 metų sodinukus“, – sakė Pūstapėdžių kaimo gyventoja.

Ji teigė, kad per dešimtmetį subūrė nuolatinių klientų ratą ne tik iš Vilkaviškio rajono, bet ir iš tolimesnių kraštų. Moteris pati neprekiauja turguose ar kitose prekybos vietose. Dažniausiai klientai patys atvyksta pas ją į namus ir išsirenka norimą medelį.

„Eglučių auginimo ir prekybos nelaikau verslu. Man tai – tiesiog pomėgis. Labai myliu šį darbą. Man nesunku net spaudžiant 20 laipsnių šalčiui eiti į eglyną ir karpyti medelius. Masiškai prekiauti eglutėmis neturiu galimybių. Gal ir būtų galima nukirsti eglutes, jas supakuoti, nuvežti į prekybos vietą, vėl jas išpakuoti ir pardavinėti. Vis dėlto bijau, kad tokiu būdu dalis eglučių nukentėtų ir prarastų savo grožį. Šąlant labai greitai lūžta šakos, spygliai. Įprastai stengiuosi realizuoti šviežiai nukirstus medelius, nemėgstu jų laikyti ilgai. Nukirtę žaliaskarę, ją supakuojame pačių pasidarytu įrenginiu. Visada savo klientams patariu prieš išpakuojant medelį šiek tiek atšildyti. Tada jis nenukenčia“, – pasakojo L.Vaišnienė.

Ji teigė įdedanti per daug darbo, kad galėtų eglutes pusvelčiui atiduoti perpardavinėtojams, kurie dažniausiai išsikerta gražiausius medelius. Pasak suvalkietės, taip dažniausiai elgiasi tie, kurių pagrindinis verslas ir yra žaliaskarių auginimas.

Skirtingi poreikiai

„Man patinka, kai mano eglutės suteikia kitiems džiaugsmo. Smagu, kai klientai atsiunčia jau papuoštų medelių nuotraukas“, – šypsojosi L.Vaišnienė.

Anot jos, gyventojų poreikiai – patys įvairiausi. Vieni nori neaukštų ir tankių medelių, kiti priešingai – su retesnėmis šakomis, kad būtų galima užkabinti kuo daugiau žaisliukų. Daugiausiai žmonės renkasi 1,2–1,5 metro aukščio žaliaskares. Tiesa, būna ir tokių, kurie kaip tik nori kuo aukštesnių eglių. Jos įprastai puošiamos lauke, prie namų.

Laimutė ne tik pardavinėja užaugintas eglutes, bet ir kasmet mielai jų dovanoja mokykloms, kuriose ji dirba anglų kalbos mokytoja. Tokių dovanų šiemet turėtų sulaukti Alvite, Kybartuose, Virbalyje ir Paežeriuose veikiančios ugdymo įstaigos.

Tiek ji, tiek V.Šaukščius sakė, kad eglutes augins ir toliau, nes tai abiem suvalkiečiams teikia didelį džiaugsmą.

„Neatsisakau minčių ateityje dar labiau išplėsti šių medelių plotus. Aišku, plėtra priklausys nuo ateinančių kelerių metų sėkmės, tačiau tikiu, kad eglučių visada reikės, o jų poreikis nemažės“, – vylėsi V.Šaukščius.