Scanpix nuotr.

Šiemet Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pasišovusi investicinę paramą skirti įvairių pastatų, ypač fermų, statyboms. Atrodytų, logiškas žingsnis po paskelbtos plačių užmojų pieno strategijos, tačiau karves ir toliau išparduodantys pieno gamintojai jau dabar skeptiškai sutinka tokius planus. „Ką mes tose fermose laikysime – nebent taikos balandžius“, – ironizuoja jie.

Nekiš galvos į kilpą

ŽŪM paskelbė, kad Kaimo plėtros programos (KPP) prioritetai šiemet – parama mažiesiems ūkiams, verslui ir gyvulininkystei. Viena iš naujovių ta, kad investicijos į žemės ūkio valdas bus labiau orientuotos į pastatų statybą. Pirmasis kvietimas teikti paraiškas numatytas kovo pradžioje.

Iki šiol gyvulininkystės ūkiai naudojosi parama žemės ūkio valdoms atnaujinti, pirko žemės ūkio technikos, tačiau retas kuris išdrįso statyti fermas. Kas galėtų juos pastūmėti to imtis dabar?

Siekis remti fermų statybas turėtų sudominti Jonavos rajono ūkininką Rimantą Kubiliūną, auginantį 300 hektarų javų. Jis nutarė kurti mišrų ūkį ir praėjusių metų rudenį įsigijo apie pusšimtį mėsinių galvijų. Tačiau iliuzijų dėl naujos fermos jaunas vyras nepuoselėja: „Nekiščiau galvos į tą kilpą, juolab kad paramą greičiausiai galės paimti tik stambių ūkių savininkai“, – sako ūkininkas.

Jis galvijus suginė į savo lėšomis atnaujintą kolūkių laikais statytą seną fermą. „Paramos rekonstrukcijai neprašiau, nes būčiau paskendęs reikalavimų liūne“, – teigia ūkininkas. R.Kubiliūnas pripažino, kad statyti naują fermą – dar didesnis iššūkis. Rūpesčiai dėl statybų leidimų, aplinkosaugos reikalavimai ir biurokratų pinklės pakerta ir kantriausius statytojus.

R. Kubiliūnas

R. Kubiliūnas

Kur nuplauks lėšos?

Jonavos rajono ūkininkų sąjungos vadovas išsakė nuogąstavimus, kad parama vėl gali nuplaukti į stambius ūkius ir žemės ūkio bendroves. „Bus remiami dideli projektai, kuriuos, aišku, įgyvendins ir europinėmis lėšomis pasinaudos stambiausieji. O vidutiniokai ir mažesnieji greičiausiai nieko nepeš. Greitai pamatysime, kokiai grupei sudarytos palankios sąlygos. Jau matėme, kaip ankstesnė valdžia rėmė gyvulininkystę. Pinigų nebėra, o ar gyvulių padaugėjo? Liūdna, bet jų mažėja“, – konstatavo R.Kubiliūnas.

Jo manymu, kaip ir žemės ūkio technikai įsigyti, pastatų statyboms turėtų galioti supaprastinta tvarka (kai investicinė parama neviršija 50 tūkst. eurų) įgyvendinami projektai.

Ne visiems reikia naujų fermų. Kėdainių, Marijampolės ar Joniškio rajonuose, kur derlingos žemės, ir toliau bus auginami javai. Fermų reikia Žemaitijoje, Zarasų, Utenos kraštuose. Ten yra nemažai apleistų senų kompleksų, kuriuos galima sutvarkyti: vienur stogą uždengti, kitur sienas palopyti, langus sutvarkyti ir reikiamos įrangos įsigyti. Tam pakaktų 70–80 tūkst. eurų. 100 hektarų turintis augalininkas galėtų laikyti 50 raguočių ir sėkmingai ūkininkauti. Bet juk pas mus pusšimtis gyvulių – mažai, reikia gerokai daugiau“, – apie ydingą ūkių stambinimo ir jų rėmimo politiką kalbėjo Jonavos rajono ūkininkas.

Remia ne visus

Sveiko humoro nepraradę ūkininkai, kalbėdami apie numatomą fermų gaivinimą, linksmai pokštauja ir siūlo naują idėją kaimui: „Statykime naujas fermas ir laikykime ten… taikos balandžius. Juk karves išsivežioja lenkai, o mūsiškiai aria pievas ir sėja grūdus – bus lesalo karveliams.“

R.Kubiliūnui nelinksmi tokie pokštai, nes visuotinė augalininkystė – ne panacėja žemdirbiams. Jis siūlo kurti daugiau mišrių ūkių ir paremti ūkininkus, kurie tam ryžtasi. „Iš tikrųjų nemažai augalininkų nori įsigyti gyvulių, ypač mėsinių. Bet tokiu atveju jiems sudėtinga gauti paramos, nes reikalaujama, kad pajamos iš galvijų sudarytų 45 proc. To neįmanoma pasiekti vos pradėjus auginti mėsinius galvijus. Vadinasi, remiami jau esami gyvulininkystės ūkiai, o neskatinama vysti mišrius ūkius“, – aiškino ūkininkas.

Anot jo, menka parama ir veisliniams gyvuliams įsigyti. Perkant juos galima gauti iki 30 proc. kompensaciją. Tačiau, R.Kubiliūno teigimu, tai tik teorinė galimybė – dažnu atveju tenka mažesnė parama. Dar viena problema ta, kad bankai nenori skolinti, jeigu ūkininkas prašo pinigų gyvuliams įsigyti.

Ne vienas bankas nesutiko suteikti paskolos galvijams, o šie nepigūs, vienas grynaveislis kainuoja daugiau kaip 2 000 eurų. Tad kaip jaunam ūkininkui, turinčiam, tarkime, iki 100 ha žemės, įsigyti gyvulių ir dar pasistatyti tvartus?“ – retoriškai klausia R.Kubiliūnas.

Lenkai šaiposi

Martynui Butkevičiui, Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovui, nauja pieno strategija ir noras skatinti fermų statybas panašūs į šakėmis ant debesų rašinėjamas fantazijas. Kodėl toks skeptiškas pienininkystės ūkio savininkas?

Pas mus pieno kainos krinta žemyn, o Lenkijoje – stiebiasi aukštyn. Neseniai kalbėjau su vienu lenku, kuris Lietuvoje ieško pieno žaliavos. Jis sakė, kad kai kuriuose Lenkijos regionuose už natūralaus (ne bazinio) pieno kilogramą moka net iki 53 centų. Mums galima tik pasvajoti apie tokias kainas. Mes paprastai balansuojame ties savikainos riba. Kartais mus trukteli aukštyn, kad nenuskęstume, o paskui vėl sumurdo į balą. Kaip tokiomis sąlygomis galima kalbėti apie investicijas ir fermų statybas? Jaunimas nenori tokios katorgos“, – teigia jis.

Keturiasdešimt penkerius metus su žemės ūkio veikla susijęs M.Butkevičius teigė negalintis įminti galvosūkio, kodėl kaip diena nuo nakties skiriasi ūkininkavimo sąlygos šalyse kaimynėse.

M. Butkevičius

M. Butkevičius

Lenkai su šypsena veide aiškina, kad rūpinasi mūsų žemdirbiais ir vartotojais: brangiau superka mūsų gamintojų pieno žaliavą ir pigiau parduoda pieno produktus. Sako, kad vis daugiau reikia lietuviškos žaliavos, kad pigiais produktais papildytų lietuvių tuštinamas Suvalkų parduotuves“, – į neviltį Lietuvos pieno gamintojus varančias lenkų pašaipas perpasakoja ūkininkas.

Anot jo, pasimokyti galima ne tik iš lenkų. Prieš penkerius metus M.Butkevičius lankėsi Prancūzijoje ir domėjosi, kaip ūkininkauja tenykščiai kolegos. „Ten į vieną grandinę sujungti ūkininkai, perdirbėjai, prekybininkai ir net bankininkai. Visi tam tikrą indėlį įnešą į atitinkamą fondą, iš kurio kompensuojami nuostoliai ir pan. Tai girdėjo ir mūsų Žemės ūkio ministerijos, perdirbėjų atstovai. Na ir kas? Pas mus neįmanoma pritaikyti tokios patirties: pieno perdirbėjai įsprausti į kampą, prekybininkai – atskira respublika, ką jau kalbėti apie bankininkus. Kailis lupamas nuo žemdirbių ir vartotojų“, – konstatuoja prieniškis.

Įstatymas stambiųjų pusėje

Pasak M.Butkevičiaus, Vyriausybė ir ŽŪM turėtų aiškiai, be jokių užuolankų pasakyti, kokie ūkiai palaikomi: stambūs gyvulininkystės kompleksai ar šeimos ūkiai ir nedidelės fermos, ir už savo sprendimus prisiimti atsakomybę.

Jeigu mums pavyzdys – amerikoniškos fermos, kaimo visai nebeliks. Graudu, bet dabartinis vadinamasis Pieno įstatymas palaiko būtent tokias fermas. Jame įtvirtinta, kad už didesnį kiekį pieno žaliavos mokama daugiau. Vadinasi, joks stebuklas, kad nyksta maži ūkiai, kartu ir kaimas – viskas pagal įstatymą“, – apmaudo neslepia pieno gamintojas.

M.Butkevičius įsitikinęs, kad jeigu valdžia sugebėtų sureguliuoti maisto kainų grandinę ir nesvaičiotų apie laisvąją rinką, atsirastų daugiau fermų. Anot jo, žemdirbiams mokant adekvačią kainą tvartų statyboms nereikėtų ir paramos. „Jeigu būtų normalios pieno supirkimo kainos, jaunimas nebijotų modernizuoti ūkių, nebėgtų į svetimus kraštus, gal ir dalis emigrantų sugrįžtų. Tik kažin ar Lietuvoje tai įmanoma,“ – didelių vilčių nepuoselėja jis.

Norima supaprastinti

ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktorė Jurgita Stakėnienė sakė, kad kovo pradžioje numatytam paraiškų rinkimui turėtų ruoštis tie, kurie žemės ūkio valdoms modernizuoti numatytą investicinę paramą nori gauti statyboms ir įrangai statiniuose. Bus remiami ne tik gyvulininkystės ūkiai, bet ir augalininkai, sodininkai, daržininkai, uogų augintojai.

Jurgita Stakėnienė

Jurgita Stakėnienė

Prieš kurį laiką buvo siūloma sukurti nedidelių gyvulininkystės fermų tipinius projektus, kurie atitiktų visus reikalingus aplinkosaugos ir kitokius reikalavimus, kad jų derinimas bei statyba truktų kuo trumpiau.

Šiuo metu tokios kalbos aptilo. Nesvarbu, koks būtų projektas, ji reikia „pririšti“ prie vietos poveikio aplinkai vertinimo. Tipinis projektas to nepaspartintų“, – pastebėjo ji.

ŽŪM atstovė pabrėžė, kad dabar norima naujų gamybinių pastatų statybai nustatyti ir taikyti vieno kvadratinio ar kubinio metro fiksuotą statybos įkainį. „Bandome paskaičiuoti, tik problema ta, kad nedaug fermų pastatyta. Toks modeliavimas ir supaprastinimas įmanomas, bandysime tai suderinti su Europos Komisija. Tik nežinia, ar ūkininkams tai būtų paranku, mat tokiu atveju būtų galima atsiskaityti tik pabaigus įgyvendinti visą projektą. Reikėtų viską pastatyti savo ar skolintomis lėšomis, tik paskui būtų įvertinta ir skirta parama“, – aiškino J.Stakėnienė.

Ji neigė, kad stambūs gyvulininkystės ūkiai pasiglemžia visą paramą. Preliminariais duomenimis, gyvulininkystės ūkiams skirta apie 110 mln. eurų, augalininkams – apie 100 mln. eurų, sodininkams ir daržininkams – per 42 mln. eurų 2014–2020 metų KPP paramos.

Daugiau nei pusė (677) patenkintų gyvulininkystės sektoriaus paraiškų buvo ūkių, kurių valdos dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, sudaro nuo 8 iki 50 tūkst. eurų. O iš stambiausių ūkių, kurių produkcijos standartinė vertė siekė per 200 tūkst. eurų, pateiktų paraiškų patenkinta 152.

Komentaras

Smarkiai vėluojame

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija

Mes daug laiko praradome. Jeigu būtume prieš 15–20 metų europines lėšas skyrę modernioms fermoms statyti, naujoms technologijoms šeimos ūkiuose diegti, situacija, ko gero, būtų kitokia. Dabar senose fermose daug rankų darbo, tai atbaido jaunimą. Perėmę tėvų ūkius jie nenori tęsti pieno gamybos ir renkasi lengvesnį kelią – mėsinę galvijininkystę arba augalininkystę.

Fermų statyboms nebuvo palankūs ir įstatymai. Jų ėmęsi ūkininkai kelerius metus turėdavo aukoti vien tik reikiamiems popieriams ir leidimams surinkti. Daug kartų kalbėjome, kad reikėtų leisti paprastesnėmis sąlygomis statyti fermas, kuriose būtų laikoma iki 300 sąlyginių gyvulių (SG). Nuo praėjusių metų lapkričio pradžios įsigaliojo pataisa, pagal kurią poveikio aplinkai vertinimo neturėtų būti reikalaujama statant 250 SG fermas.

Tai – palengvinimas, tačiau mes smarkiai vėluojame. Žemės ūkio ministras bando taisyti situaciją ir skatinti gyvulininkystės projektus. Galėjo būti parengti tipiniai statybų projektai, bet tam nebuvo poreikio (klausimas, ar jis atsiras). Pieno supirkimo kainos kinta, ši šaka darosi nepatraukli, ypač jaunajai kartai. Ir tai rimta problema. Kai Lietuvoje ims rimtai stigti pieno žaliavos, iškils grėsmė pieno pramonei. O tai jau palies visą šalies ekonomiką.