Maisto kuponai, Žemės ūkio ministerijos iškeldinimas į Kauną, melioracijos sistemų valdymo ir finansavimo pertvarka – apie šiuos ir kitus daug emocijų ir karštų diskusijų keliančius projektus kalbamės su žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu.

Ir anksčiau norėta ministeriją iškelti iš sostinės, bet startą davėte jūs. Kaune jau atidaryta vadinamoji veidrodinė ministerija. Kokie specialistai čia dirbs? Kada numatyta galutinai persikelti?

Visų pirma – tai yra per rinkimus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos duotas pažadas. Antra – mes stipriname šalies regionus. Perkeldami ministeriją įrodome, kad Vyriausybė ne tik kalba apie regioninę politiką, bet ir imasi veiksmų, šiuo atveju – investuoja į Vidurio Lietuvos regioną. Taip sudaromos sąlygos jo gyventojams dirbti centrinėje valdžios institucijoje. Taip pat siunčiamas signalas verslininkams, kad verta investuoti ne tik į Vilnių. Be to, Kaunas – žemės ūkio lopšys, čia yra Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Žemės ūkio rūmai. Įkurdinus ministeriją, susidarytų toks žemės ūkio sektoriaus mazgas, traukos centras, kur tarpusavio sinergiją rastų studijuojantis jaunimas, mokslo bendruomenės, ūkininkų savivaldos ir valdžios institucijų atstovai.

Perkelti ministeriją numatyta dviem etapais. Galutinai iš sostinės išsikraustyti turėtume 2020 metų pradžioje. Dabar padalinyje dirba 20 žmonių. Jų skaičių didinsime priimdami į darbą norinčius pereiti pas mus valstybės tarnautojus tarnybinio kaitumo būdu. Jeigu dabar kaunietis ar, pavyzdžiui, Kėdainių gyventojas važiuoja dirbti į kitas ministerijas, tokie žmones, jei jų kompetencija tinkama, gali pereiti dirbti pas mus. Be to, mūsų ministerijoje dirbantys kauniečiai jau dabar gali nebevažinėti į Vilnių ir likti dirbti gimtajame mieste. Visų konkursų, kuriuos skelbėme nuo gruodžio mėnesio, darbo vieta nurodyta Kaune.

Padalinyje dirbs įvairių skyrių, kuriuos turime ministerijoje, specialistai – melioracijos, žemės ūkio gamybos, ES paramos ir kt. Norime sukurti savotišką Nojaus arką, kurioje bus rezervinė specialistų komanda, užtikrinanti nepertraukiamą ministerijos veiklą.

Pats, kaip ir anksčiau, Kaune dirbsiu vieną dieną per mėnesį. Viceministrės Ausmos Miškinienės įpėdinis, tikiuosi, jau dirbs Kaune.

Giedrius Surplys

O ministerijai pavaldžios įstaigos – Nacionalinė žemės tarnyba, Nacionalinė mokėjimo agentūra bus keliamos į Kauną?

Kaip ir minėjau, mano, kaip ministro, vizija tokia – Kaunas turėtų būti žemės ūkio centras. Todėl logiška, kad ir ministerijai pavaldžios įstaigos dirbtų šiame mieste. Kiekvienam interesantui, turinčiam reikalų dėl žemės ar dėl žemės ūkio, būtų patogu viską susitvarkyti vienoje vietoje. Tačiau Vyriausybės nurodymu pirmiausia bus perkeliama ministerija, o paskui – ir minėtos įstaigos. Bet kol kas apie tai dar anksti kalbėti – pirmiausia reikia padaryti pirmą žingsnį.

Priekaištaujama, kad ministerija ant ratų perkeliama nepalankiu metu, kai reikia ruoštis naujam europinės paramos finansiniam laikotarpiui. Ar per kraustymąsi nenukentės darbai, nebus pristigta kompetentingų darbuotojų?

Suprantu ministerijos darbuotojų nuogąstavimus, jie galbūt ieško sąjungininkų tarp ūkininkų ir Seimo narių, kad jie užtartų ir pasakytų, jog dėl persikėlimo į Kauną kyla rizika. Tačiau dėl to darbai nenukenčia, mes nevėluojame vykdyti jokių įsipareigojimų, suspėjame dar daugiau: žengiame tuos žingsnius, kurių per 28 nepriklausomybės metus niekas nedarė: užsibrėžėme renovuoti melioracijos sistemas, be to, pagreitinome europinės paramos gavimo procesus, palengvinome ūkininkams paraiškų teikimo sąlygas. Štai patvirtinome 91 supaprastinimą. Manau, grėsmės, kad dėl persikėlimo kokie nors darbai ar procesai sustos, tikrai nėra. Juolab padalinys Kaune užtikrins, kad nebūtų jokių pertrūkių.

Prasidėjo pirmieji susitikimai dėl būsimos ES perspektyvos. Jau esame sutarę dėl principinių kertinių nuostatų, kaip mes norime naują ES programinį periodą išgyventi. Prasideda diskusijos ir su socialiniais partneriais. Tad baimė, kad ministerijai 100 km pajudėjus į rytus ar į vakarus sugrius darbai, – nepagrįsta.

Kokia gi būsimojo finansinio laikotarpio perspektyva? Kaimo plėtrai lėšų bus mažiau, o yra vilčių išsikovoti didesnes tiesiogines išmokas?

Blefas, kad bus mažiau pinigų. Pagal 2018-ųjų birželį Europos Komisijos pateiktą pasiūlymą Lietuvai pažadėta daugiau, nei turėjome 2014–2020 m. periodu. Šiam laikotarpiui turėjome 4,77 mlrd. eurų abiem ramsčiams, o dabar pasiūlyta 5,13 mlrd. eurų. Taip, kaimo plėtrai yra prognozuojamas 15 proc. sumažėjimas, tačiau daugiau lėšų skiriama tiesioginėms išmokoms.

Aktyviai deruosi, kad būtų sąžininga konkurencija ir mūsų ūkininkai gautų tiek pat, kiek ir kitų šalių kolegos. Graikija, kur dabar lankomės, turbūt agresyviausiai pasisako prieš tai. Išdėstysime savo motyvus, parodysime skaičius, kad mums žemės ūkio gamyba kainuoja tiek pat, kiek ir graikams ar olandams. Bandysime švelninti jų poziciją.

Esu susitikęs akis į akį su devyniolika ES valstybių žemės ūkio ministrų, kuriems aiškinau mūsų poziciją. Aktyviai tai daro ir prezidentė, premjeras ir ūkininkai, kurie protestuoja Briuselyje. Tikimės, kad mums pavyks išsiderėti dar geresnes sąlygas.

Parama kaimo plėtrai mažėja visoms šalims, todėl visi žemės ūkio ministrai kaunasi, kad finansavimas bent jau nemažėtų. Tai pasiekti galima keliais būdais: šalims daugiau prisidedant prie ES biudžeto, ir Lietuva tai skatina, arba perskirsčius pinigus, numatytus naujoms priemonėms (migracijai, skaitmeninei darbotvarkei ir kt.), ir juos grąžinus žemės ūkiui ir regioninei politikai. Juolab kad žemės ūkiui keliami aukštesni tikslai dėl aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto saugos, socialinės kaimo politikos ir pan.

Senka šio laikotarpio Kaimo plėtros programos lėšos. Nesikeičia jų skirstymo prioritetai?

Yra gerų dalykų, kuriuos reikia tęsti, tai parama verslui kaime, ūkių modernizavimas, kuris leidžia mūsų ūkininkams atnaujinti savo ūkius, įsigyti šiuolaikiškos technikos ir pan. Tačiau kai kurios priemonės nebuvo paklausios. Džiaugiuosi, kad trumposios maisto grandinės, kurios buvo nepatrauklios ir užmirštos, dabar yra „ant bangos“, apie jas, kaip modernias priemones, rašo ir kalba žiniasklaida, Seimo nariai ir net stambiųjų prekybininkų asociacijos. Tai leidžia tikėtis, kad daugiau mūsų ūkininkų jose dalyvaus bei ryšis parduoti savo produktus tiesiai vartotojams ir daugiau uždirbs. Bus nauda ir vartotojams, kurie pirks daugiau šviežio ir natūralaus maisto.

Patobulinome priemonę, pagal kurią leidžiama steigti prekybos vietas mieste, anksčiau to nebuvo galima daryti. Tikimės, kad turėsime bent po vieną ūkininkų parduotuvę kiekvienoje savivaldybėje.

Kelis kartus supaprastinome paraiškas smulkiesiems ūkiams ir siekiantiesiems paramos verslui kaime. 3–6 kartus sutrumpinti verslo planai. Be to, paskelbtas kvietimas smulkiesiems ūkininkams, kurie iki šiol nebuvo gavę ES paramos, teikti paraiškas ir gauti iki 15 tūkst. eurų.

Kitoje metų pusėje paskelbsime naujovišką perdirbimui skirtą priemonę, kuri leis joje dalyvauti ir ūkininkams. Juos skatinsime išdrįsti patiems statyti mažas perdirbimo gamyklėles. Tikimės, kad tai padės jiems daugiau uždirbti ir nepriklausyti nuo tarpininkų.

Numatomas dar vienas svarbus pakeitimas – šios priemonės pinigus išdalysime 10 apskričių, kur kiekvienoje galės atsirasti po vieną ar daugiau nedidelių perdirbimo įmonių. Tai leis regionuose tolygiai kurti darbo vietas. Tai bus ir spaudimas esančioms gamykloms dalyvauti konkurencinėje kovoje ir pasiūlyti ūkininkams geresnę kainą už produkciją.

Taigi tikimės greitesnių ir geresnių rezultatų, nei iki šiol buvo žemės ūkio sektoriuje.

Ryškėja takoskyra tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų. Vieni nori, kad kuo efektyviau būtų panaudojama parama ir stiprinami konkurencingi ūkiai, kiti siūlo plačiau žvelgti į kaimą ir remti subalansuotą regionų plėtrą. Kokia jūsų pozicija?

Pavyko pasiekti, kad būtų parengta ir patvirtinta Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Ją rengiant daug diskutavo ir stambieji, ir smulkieji ūkininkai. Ją patvirtino žemdirbių savivaldos, ministerijos, Seimo, mokslo atstovai. Išskirti 4 kaimo ramsčiai – smulkieji ir vidutiniai ūkiai, stambieji ūkiai ir žemės ūkio bendrovės, verslas kaime ir kaimo bendruomenės.

Taigi sutarta, kad visi prisideda prie kaimo gyvybingumo ir šalies ekonomikos. Neturėtume kalbėti apie naują nacionalizaciją, nes ir stambieji, ir smulkieji ūkiai yra svarbūs ir reikalingi. Norėčiau, kad į tai žiūrėtume kaip į simbiozę. Smulkieji ūkininkai gali sėkmingai veikti ir konkuruoti, jeigu gamins išskirtinę, aukštesnės pridėtinės vertės produkciją.

Kitas kelias, kuris gali pastūmėti bendradarbiauti, – gamybos grandinė, kai smulkusis ūkis gali tiekti kokią nors žaliavą stambiajam, o šis smulkiajam – šalutinius gamybos produktus, iš kurių gali būti sukuriama pridėtinė vertė. Taigi galima tokia partnerystė, kai kiekvienas specializuosis ir gamins tai, ką geriausiai moka.

Karšta situacija dėl melioracijos. Ūkininkai purkštauja, kad reikės per prievartą prižiūrėti melioracijos griovius, jei ne, bus baudžiami. Ar parengtas naujas melioracijos sistemų valdymo ir finansavimo modelis neįneš sumaišties?

Pirmiausia pabrėžčiau, kad mes imamės to, ko anksčiau niekas nesiryžo daryti. Nepaisydami to, kad renovuoti seną melioracijos sistemą, mūsų skaičiavimais, kainuos 550 mln. eurų, mes siūlome tai padaryti per 15 metų. Dabartinis pasiūlytas melioracijos įstatymo projektas, manau, yra kompromisinis ir mažiausiai visiems skausmingas variantas.

Aišku, pinigai ant medžių neauga ir tuos 550 mln. eurų turime surinkti. Premjeras mus palaiko, su Finansų ministerija preliminariai sutarta, kad bus beveik dvigubai didinamas kasmetinis melioracijos finansavimas iš biudžeto. Be to, paimsime didesnę dalį lėšų iš valstybinės žemės pardavimo, skirsime dalį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos mokesčio. Natūralu, kad norime, jog prisidėtų ir patys ūkininkai.

Pradiniame įstatymo projekto variante numatyta, kad tai bus ūkininkų atsakomybė. Tačiau taip pat įrašyta, kad tam bus skirti europiniai pinigai. Tad nereikia suprasti, kad ūkininkai melioracijai turės leisti tūkstančius savo lėšų.

Dar vienas dalykas – parengtas projektas paviešintas, laukiame pastabų, o balandį rengsime daug susitikimų su melioracijos, ūkininkų ir kitų organizacijų atstovais. Dar kartą organizuosime diskusijas ir, manau, galutinai sutarsime. Tai, ką dabar parašėme, dar nėra iškalta akmenyje, nuostatos gali keistis. Kviečiu siūlyti ir diskutuoti. Bet turime suprasti, kad melioracijos sistemų sutvarkymas pirmiausia naudingas patiems ūkininkams.

Pagarsėjote novatoriškais pasiūlymais – įvedate maisto kuponus, į Kauną iškraustote ministeriją, užsiimate melioracijos sistemų pertvarka. Už tai sulaukiate nemažai kritikos. Kaip į ją reaguojate?

Geriausiai nieko nedaryti, tada nebus ir kritikos. Suprantu, kad esu ministras ne iš to sektoriaus, bet dėl kritikos neverkiu. Remiuosi Sokrato posakiu „Žinau, kad nieko nežinau“, tad nebijau nukelti kepurę ir paklausti patarimo. Suformavau ministro patariamąją tarybą, kurioje yra ūkininkų, politikos ir savivaldos atstovų, juos kartą per mėnesį sukviečiu pasitarti. Jeigu kritika pagrįsta, išsakoma patyrusių žmonių ir už to nestyro partijų ar politinės kovos ausys, įsiklausau ir išgirstu. Nesiekiu įrodyti, kad esu teisus, mano tikslas – pasiekti proveržių ir paversti žemės ūkį vienu iš sėkmingiausių, novatoriškiausių ir geras pajamas generuojančių ekonomikos sektorių.