Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Galvijų ūkio šeimininkai savęs kitur neįsivaizduoja

Kalvarijos Savivaldybėje, Liubavo kaime, ūkininkaujantys Gintas ir Laima Bagdonai – vieni iš tų retų ūkininkų, kurie net ir per sunkmetį nepuola į paniką ir tikisi, kad situacija vis tiek vieną dieną taps geresnė. Maždaug tris dešimtmečius ūkininkaujanti šeima patyrė ir geresnių, ir blogesnių laikų.

Įmanoma išgyventi

Gintas ir Laima šeimą sukūrė 1987-aisiais. Galima sakyti, kad būtent nuo tų metų jie ir pradėjo ūkininkauti. Abiejų tėvai jauniesiems vestuvių proga padovanojo po karvę, tad taip ir prasidėjo šių galvijų era Bagdonų ūkyje. Šiandien jie laiko 21 karvę ir dar penkias telyčias. Prieš kelis metus piendavių jų tvartuose buvo dar daugiau – per 30.

Kai pastaruoju metu dauguma žemdirbių nusisuka nuo gyvulininkystės ir vis labiau domisi javų bei rapsų auginimu, Bagdonai keisti ūkininkavimo krypties neketina. Tiesa, apie galvijų bandos didinimą jie taip pat negalvoja. Šeima tikisi išlaikyti bent jau turimą karvių skaičių.

„Daugelis skundžiasi, kad neina išgyventi, o laikyti karves neapsimoka. Sutinku, kad buvo ir geresnių, ir blogesnių laikų, tačiau, nors ir sunkiai dirbant, vis tiek kažkiek lieka. Aišku, jei turėtume tik dvi ar tris karves, ko gero, būtų sunkiau. Labiausiai norėtųsi, kad pieno kaina būtų stabilesnė ir bent šiek tiek didesnė. Dabar už litrą gauname 20,5 cento. Būtų idealu, jei ši suma būtų bent dešimtimi centų aukštesnė. Pamenu, kažkada už litrą pieno mokėjo maždaug po vieną litą. Tada tiek kainuodavo ir litras dyzelinio kuro. Dabar šių kainų jau neįmanoma lyginti“, – mintimis dalijosi G.Bagdonas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pyko, bet dabar džiaugiasi

Visą gyvenimą iki dešimties karvių laikę Liubavo kaimo ūkininkai, 2006 m. nusprendė modernizuoti ūkį ir, pasinaudodami Europos Sąjungos parama, įsipareigojo galvijų skaičių padidinti bent jau iki 24. Tuomet už paramą buvo įsigyta pieno melžimo linija, šaldytuvai, nemažai įvairios technikos, tokios kaip mėšlo kratytuvas, srutovežis, purkštuvas, priekaba ir kt.

„Pagal tuometinius reikalavimus, modernizavę ūkį privalėjome pasistatyti mėšlidę ir įsirengti srutų rezervuarą. Blogiausia, kad tuomet lėšų visam tam beveik neturėjome. Iš pradžių ketinome statyti mažesnę mėšlidę, bet po to teko keisti planus. Paaiškėjo, kad pagal turimų sąlyginių gyvulių skaičių, būtinas didesnis statinys“, – prisiminė pašnekovas.

Iš viso mėšlidės statyba Bagdonams kainavo per 50 tūkst. litų. Ūkininkai neslėpė, kad tuomet tokia investicija buvo labai skaudi, tačiau kitos išeities jie neturėjo. Pinigų išleista galėjo būti ir daugiau. Pagal gautą komercinį pasiūlymą viena įmonė siūlė minėtą objektą įrengti už 80 tūkst. litų. Vis dėlto daug darbų Bagdonai stengėsi atlikti patys, padedami aplinkinių žmonių. Ypač jiems daug pagelbėjo kaimynas Vytas Akelaitis.

„Pamenu, jog tada buvau itin pikta. Mūsų namas tuomet dar buvo apšepęs, prašyte prašėsi remonto, o čia tokias lėšas teko investuoti į tai, be ko anksčiau kuo puikiausiai išsiversdavome. Aišku, dabar taip negalvoju. Galiausiai investicijos atsipirko su kaupu ir labai džiaugiamės tiek mėšlide, tiek srutų rezervuaru. Visa tai mums labai palengvino gyvenimą“, – šypsojosi L.Bagdonienė.

Pašarų užtenka

Be kelių dešimčių galvijų bandos Suvalkijos žemdirbiai dirba ir daugiau nei 60 hektarų žemės. Kasmet šį plotą jie padidina vienu kitu hektaru. Nors didžiąją žemės dalį užima pievos, tačiau savo valdose Bagdonai turi pasisėję ir avižų bei kvietrugių. Šių metų derliumi, kuris, anot jų, yra daug geresnis negu buvo galima tikėtis, jie yra labai patenkinti. Be to, ir javapjūtę žemdirbiai šiemet ne tik kad pradėjo labai anksti, bet ir baigė bene pirmieji savo apylinkėse.

Pašarų žiemai Bagdonai taip pat jau turi pasiruošę užtektinai. Jų stygiaus jie nejautė beveik niekada. Kaip pasakojo Gintas, nemažą dalį valdomos žemės užima sėtinės pievos, tad žolės pakanka tiek vasarą karvėms ganytis, tiek žiemai pašarams paruošti. Problemų dėl to nekilo ne tik šiais metais, bet net ir pernai, kai šalį alino itin didelė sausra.

„Laikausi nuomonės, kad geriau turėti šiek tiek mažiau karvių, bet pakankamai pievų, kad galvijams nepritrūktų žolės. Esame pastebėję, kad jei kurią dieną karvės gauna mažiau pašaro, iš karto netenkame 100–150 litrų pieno“, – pasakojo pašnekovas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikai – ūkyje

Laima ir Gintas Bagdonai į pasaulį išleido tris vaikus: Kristiną, Vytautą ir Ievą. Pirmieji du jau sukūrę savo šeimas, o jauniausioji Ieva nuo rudens Kauno Technologijos universitete pradės Maisto mokslo ir saugos magistro studijas. Prieš tai ji Lietuvos sveikatos mokslų universitete įgijo gyvulininkystės technologijų bakalauro diplomą. Tiek Kristina, tiek Vytautas su antrosiomis pusėmis taip pat ūkininkauja. Tėvai tikisi, kad Ieva ateityje taip pat pasuks šiuo keliu ir perims jų ūkį. Pati jauniausioji dukra apie tai kalba nenoriai, tačiau visiškai šios minties neatsisako.

„Man labai patinka kaimyninės Lenkijos papročiai. Ten visada ūkininkų šeimoje bent vienas vaikas perima iš tėvų ūkininkavimo tradicijas ir tęsia jų veiklą“, – mintimis pasidalino G.Bagdonas.

Jo žmona Laima prisiminė linksmą epizodą, kuomet vyriausioji dukra Kristina, būdama šeštoje klasėje, mėgino visiškai atsiriboti nuo ūkininkavimo.

„Tuomet Kristina mokėsi melžti karvę. Buvo nemažai ašarų, kol galiausiai ji kategoriškai pareiškė, kad užaugusi niekada netekės už vyro ūkininko ir pati ūkyje niekada nedirbs. Dabar ji su savo vyru pati ūkininkauja Vilkaviškio rajone“, – juokėsi L.Bagdonienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kraštą okupavę lenkai

Šiandien Bagdonai laiko daugiau nei 20 karvių, tačiau jų galėjo būti dar daugiau. Praėjusiais metais dėl įvairių priežasčių krito net devyni galvijai. Kaip pasakojo L.Bagdonienė, vienu metu jau buvo apėmusi neviltis. Vis dėlto viskas susitvarkė ir šiemet nelaimių pavyko išvengti.

Sunkių laikų būta ir daugiau. Ūkininkai puikiai pamena, kaip maždaug prieš 20 metų už priduotą pieną niekas nemokėjo, o vėliau skolas grąžindavo pieno produktais: sūriais, varške, kondensuotu pienu ir kt. Juos tekdavo parduoti patiems. Tuomet Bagdonai pieną pristatinėdavo UAB „Marijampolės pieno konservams“. Dabar jie bendradarbiauja su ŽŪK „Melbras“. Labiausiai suvalkiečiai džiaugiasi, kad nereikia pieno vežti į pieninę, nes visą jų produkciją iš namų pasiima patys supirkėjai.

Nors turi beveik visą reikalingą techniką, kartais Bagdonai žemės ūkio darbams nudirbti pasisamdo ir Lenkijos ūkininkų. Kaimyninės šalies žemdirbiai dažnai padeda ne tik Bagdonams, bet ir kitiems pasienyje ūkininkaujantiems kolegoms, kurie neretai negali pasigirti tokia našia technika, kokią turi lenkai. Be to, vos už kelių kilometrų nuo Lenkijos sienos įsikūrusiose Liubavo ir kai kurių kitų aplinkinių kaimų žemėse jau seniai šeimininkauja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir lenkai. Ir kasmet jų valdomi plotai didėja. Nors žemių jie neperka, tačiau mielai jas nuomojasi iš lietuvių. Mūsiškiams ūkininkams konkuruoti su kaimynais beveik neįmanoma.

„Lenkai lietuviams kažkiek primoka ir dar jiems leidžia patiems deklaruoti pasėlius, kad gautų lengvatinį kurą. Viena vertus, tai nėra gerai, tačiau kita vertus, taip bent jau apleistose žemėse vyksta darbai. Daug vietinių žemių šeimininkų sensta, traukiasi iš ūkininkavimo, o dirbti žemę mūsų kraštuose nori tikrai ne visi. Ji čia – ne pati derlingiausia. Kažkada kalbėjau su vienu čia žemes nuomojančiu lenku ir klausiau, kokia padėtis jų šalyje. Ten žemių kainos jau seniai perkopė 10 tūkstančių eurų ir laisvų plotų beveik nelikę, o pas mus jų kaina vis dar sukasi apie 3–3,5 tūkst. eurų už hektarą. Jei turėtų galimybę, neabejoju, kad lenkai supirktų visas laisvas pasienio žemes“, – kalbėjo G.Bagdonas.

Aktyvi bendruomenė

Be to, kad ūkininkauja, Bagdonai dar yra ir aktyvūs Liubavo bendruomenės nariai. Dar daugiau – Laima yra šios organizacijos pirmininkė, besirūpinanti viso pasienio miestelio tvarka, žmonių telkimu. Tiesa, ji teigė, kad suburti žmones nėra tokia lengva užduotis, kokia gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Anot jos, nors bendruomenės sąrašuose yra bent 80 narių, tačiau iš jų aktyvūs yra tik kiek daugiau nei 10. Visgi, kai miestelyje organizuojamos talkos, į jas ateina kiek daugiau – 20–30 žmonių.

„Rašome įvairius projektus, su kitais bendruomenės nariais vykstame į kultūrines ir menines išvykas po Lietuvą. Kasmet miestelyje organizuojame ir iš Liubavo krašto kilusių žmonių vasaros šventę. Pastaruoju metu tapo šiek tiek lengviau, nes vėl turime kultūros namų darbuotoją. Anksčiau viskas guldavo vien ant bendruomenės pečių“, – pasakojo L.Bagdonienė.

Ji taip pat yra ir miestelio pašto viršininkė. Šis darbas suvalkietei teikia didelį malonumą, nes ji gali kasdien bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Be to, darbas yra netoli namų.

„Reikia pripažinti, kad kaime darbai nesimėto, tad smagu, kad apskritai yra galimybė dirbti“, – šypsojosi pašnekovė.

Paklausta, ar daug žmonių dar užsisako popierinę spaudą, ji teigė, kad skaitytojų kiekiu skųstis negalinti. Nors laikraščius bei žurnalus dažniausiai skaito vyresni žmonės, tačiau yra ir nemažai tai darančio jaunimo.

Atsipūsti po darbų Bagdonai mėgsta Lietuvoje. Anot jų, karvių ūkis yra nepatogus tuo, kad išvykti toli, ilgesniam laikui, beveik nėra galimybių.

„Čia esi ne pririštas, o tiesiog surakintas. Bet viskas gerai, patys pasirinkome tokį kelią. Apskritai, gyvenimo kur nors mieste nelabai įsivaizduoju. Kartais nuvažiuojame į svečius pas pusseserę į Panevėžį. Labai greitai man ten ima trūkti oro, pradeda skaudėti galvą“, – juokėsi L.Bagdonienė.

 

Valentinas Jakimavičius

Rekomenduojami video