LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Visą savo gyvenimą pašventusi nacionaliniam lietuvių muzikos instrumentui – kanklėms, šiandien Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Lina Naikelienė mėgaujasi ne tik profesionalaus darbo vaisiais, bet ir savo žemėje užaugintu derliumi.
Meilę muzikai paveldėjo
Meilę gamtai ir muzikai žymi kanklininkė paveldėjo iš savo mamos ir močiutės. Gimusią ir augusią nuostabiame Veprių miestelyje (Ukmergės rajonas), Liną nuo vaikystės lydėjo meilė muzikai.
Paklausta, kodėl pasirinko kankles, profesorė prisipažino, kad nuo vaikystės turėjusi polinkį į muziką, mokykloje dainavo chore, grojo smuikeliu, po aštuonių klasių nutarė stoti į Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar konservatorija). „Iš tiesų tai, kad baigiau kanklių specialybę, atsitiktinumas, tačiau šiandien tikrai nesigailiu, – sakė kanklininkė. – Mane mokė puikūs pedagogai, kurie ir įskiepijo meilę šiam lietuviškam muzikos instrumentui. Dėkoju likimui, kad tapau kanklininke.“
Terasoje priešais sodą Naikelių šeima mėgsta pusryčiauti ir vakarieniauti. L. Cibulskienės nuotr.
Vėliau ji studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA)) ir Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio‑Korsakovo valstybinės konservatorijos asistentūroje-stažuotėje. Per daugiau kaip 40 metų pedagoginio darbo LMTA profesorė parengė ir išleido kelias dešimtis profesionalių kanklininkų atlikėjų-pedagogų. Šalia pedagoginio darbo, užsiimdama plačia koncertine veikla, populiarino kankles ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių.
Profesorė L. Naikelienė dėkinga likimui, kad tapo kanklininkė. L. Cibulskienės nuotr.
Ramybės oazė
Prieš keletą dešimtmečių netoli Vilniaus apžiūrėjusi sklypą, kuriame buvo tik pieva ir tuščia erdvė aplink, Naikelių šeima nutarė jį nusipirkti. „Tikėjomės ramybės,“ – pasakojo kanklininkė.
Šiandien 25 arų sklype iškilę Naikelių šeimos namai, išaugęs didelis sodas, nusidriekusios vejos ir gėlynai. Tiesa, kol kas šeima čia dar negyvena, šiuos namus tiesiog pavertė vasaros rezidencija, nes abu turi darbus ir gyvena sostinėje. Beje, dėl ilgapirščių ir svetimo turto mėgėjų L.Nakelienė nesibaimina. „Džiaugiuosi turinti puikų kaimyną, kuris prižiūri mūsų sodybą mums išvykus ilgesniam laikui“, – pasakojo ji.
Tvenkinyje užveisti karosai. L. Cibulskienės nuotr.
Tačiau tokia nuostabi vieta turi ir trūkumų. Už Linos sodybos pievoje keroja Sosnovskio barščiai, gerai žinomi visiems Lietuvos gyventojams. Saugantis nuo Sosnovskio barščių invazijos, L.Naikelienės šeimai tenka savo iniciatyva prisidėti prie sodybos pašonėje esančio neprižiūrimo ploto tvarkymo – jau dešimtmetį Naikeliai samdo žmogų, kuris šioje apleistoje, nežinia kam priklausančioje žemėje nupjauna barščius. „Nesuprantu, kaip žmonės nesirūpina savo žeme, juk ten šabakštynai. Kas būtų, jei mes nepjautume jų toje teritorijoje“, – stebėjosi tvarką mėgstanti moteris.
Namus Vilniaus priemiestyje Naikelių šeima pavertė vasaros rezidencija. L. Cibulskienės nuotr.
Gėlininkės karjera
Profesorės sode ir darže pilna gėrybių – čia puikiai dera visi augalai, nes moteris turi prigimtinę dovaną sukurti gausą. Paklausta, kas vis dėlto padeda išauginti didelį, tarkim, kad ir pomidorų derlių, ji tikina, kad viskas priklauso nuo sėklų. „Yra veislių, kurios veda skanius vaisius, tuo tarpu hibridai nėra skanūs, – daržininkystės paslaptimis dalijosi Lina. – Tačiau jau nuo pat jaunystės, kai tik išvažiuoju į užsienį, į kokį konkursą ar festivalį, pirmiausia domiuosi sėklų naujovėmis, prisiperku jų gausybę. Ir ne vien daržovių, bet ir gėlių.“
L. Cibulskienės nuotr.
Naikelių sode daug spygliuočių – kalnų pušelių, kadagių, tujų, kurias ji pati daigino. Moteris mėgsta pelargonijas, kurios labai dekoratyvios ir neįmantrios, o jurginais apsodino visus kampus.
Tiesa, muzikos akademijos profesorė pripažįsta, kad pradžioje tvarkydami sklypą klaidų neišvengė – tarkime, patys kasdami ir įrenginėdami tvenkinį, įsirengė jį ne vietoje ir nekokybišką.
Beje, savo gyvenime Linai teko išbandyti ir gėlininkės karjerą. Dar sodininkaudama kolektyviniame sode Bajoruose, susipažino su kaimyne, kuri priklausė gėlininkų draugijai ir augino tulpių ir kardelių svogūnėlius. Kaimynės pavyzdžiu užsikrėtė ir Naikelių šeima. „Pradėjome auginti tulpes, kardelius, įstojau į gėlininkų draugiją, todėl galėdavau papildomai užsidirbti“, – pasakojo L.Naikelienė.
Terasoje priešais sodą Naikelių šeima mėgsta pusryčiauti ir vakarieniauti. L. Cibulskienės nuotr.
Draugystė su bitėmis
Linai visada kirbėjo noras laikyti bites. Tačiau nesiryžo iki vieno įvykio. Lankantis Utenos rajone, Užpaliuose vykusioje kanklininkų stovykloje ,,Skambantys kankleliai‘‘, kur tuometinis Užpalių seniūnas, bitininkas Vitas Jurka, stovyklos dalyvius dosniai vaišino pavasariniu medumi ir pasiūlė parsivežti vieną spiečių. ,,Taip ir parsigabenau bičių, pradėjau jomis domėtis, įsigijau gerus instrumentus ir man ėmė patikti bitininkavimas,“ – džiaugėsi moteris, su bitėmis pradėjusi draugauti 2000-aisiais.
Beje, tuomet ji nemaniusi, kad Lietuvoje yra tiek daug bitininkų ir besidominčių šia veikla. „Darbo su bitėmis yra. Bet aš norėjau jų turėti, todėl pati jomis ir rūpinuosi, – pasakojo L.Naikelienė. – Vyras irgi padeda: tvarko rėmelius, suruošia tai, ko reikia, atlieka visus mechaninius darbus. Turiu šešias bičių šeimas, tad rūpesčių pakanka, tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip bitininkai susitvarko, tarkim, su 100 ir daugiau šeimų.“
Su bitėmis sodybos šeimininkė susidraugavo beveik prieš du dešimtmečius. L. Cibulskienės nuotr.
Moteris pripažino, kad darbą palengvina šiuolaikiški įrengimai darbui su bitėmis, kuriuos ji visus įsigijo netaupydama. „Medaus turiu daug, aprūpinu juo ir kaimynus, ir draugus. Galiu pasidžiaugti, kad kai mes, bitininkai, susirenkame savo draugijoje, vaišinamės kiekvieno atneštu medumi, mano iš tiesų kartais ir skanesnis būna,“ – didžiuojasi moteris. Lina giria praėjusį pavasarį, per kurį bitelės prinešė daug ir skanaus medaus.
