Lietuvoje atsiranda vis daugiau inovatyvių jaunų ūkininkų, suprantančių, kad reikia ūkininkauti kitaip, kurti naujus verslo modelius, parduoti galutinius produktus vartotojui, o ne žaliavas perdirbėjams. Tokiu būdu kuriamame ūkyje susidaro uždaras gamybos ciklas, kuriame nelieka jokių atliekų.

Domėjosi Vokietijoje

32 metų Gižų kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkas Tomas Maksvytis iš gimtojo krašto niekada nebuvo pabėgęs. Studijuodamas inžineriją tuometiniame Žemės ūkio universitete (dabartinėje VDU Žemės ūkio akademijoje), tėviškėje, Gižuose, jau turėjo savarankišką ūkį, nes ūkininku tapo sulaukęs 18 metų. Jaunas vyras to nesigaili, atvirkščiai, jam pasisekė, nes iš karto mokėsi ir universitete, ir, dar būdamas studentu, dirbo tėčio bei savo ūkiuose, kuriuose galėjo pritaikyti įgyjamas žinias.

Nuo pilnametystės pradžios į ūkininkų gretas įsiliejęs gižietis išmoko dirbti žemę, auginti cukrinius runkelius, rapsus, javus, o šiemet sparčiai statosi vištų fermas.

„Noriu priartėti prie kokio nors galutinio produkto. Manau, kad išaugintus, nukultus, išdžiovintus grūdus reikia ne kam nors kitam parduoti, o su jais dar ką nors daryti – pavyzdžiui, panaudoti ruošiant pašarus gyvūnams. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje ūkiai turi būti mišrūs. Vien iš grūdininkystės, naudojant tik mineralines trąšas, ateityje nieko gero nebus“, – savo norą keisti ūkio kryptį aiškino Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Anot T.Maksvyčio, jam teko pasidairyti užsienyje ir pasidomėti ten sukurtų ūkių veikla. Pastebėjo, kad grynai grūdininkystės ūkių ten nelabai yra. Visur dominuoja mišrūs ūkiai. Ne kartą žvalgėsi Vokietijoje – ten aplankė pienininkystės bei kiaulių ūkius. „Kiek lankiausi pavyzdiniuose ūkiuose, niekur neteko matyti, kad jie verstųsi tik grūdininkyste“, – pasižvalgymus prisimena ūkininkas.

Statosi paukštyną

T.Maksvyčio ūkio modernizacija sutapo su šiemečio karantino laikotarpiu, o ir kitokių kliūčių pasitaikė. Jos iš ūkio šeimininko reikalavo daug energijos. „Jėgų, tai kaip jėgų, bet svarbiausia, kad paukštininkystė mums yra visai nauja sritis. Čia gal ir sudėtingiausia“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė ūkininkas.

Jo teigimu, grūdus užauginti jau „plius minus“ išmokęs, rapsus ir cukrinius runkelius taip pat, o kai pradėjo statybas, viskas visai kitaip. Tačiau statybų etapas – dar vienas savęs išsibandymas. Fermas besistatančio T.Maksvyčio teigimu, kai į fermų statybą jau yra investavęs tiek lėšų, kai jau dalis darbų padaryta, kyla naujas ūkio pastatas, sužinojo, kad per karantiną dėl COVID-19 krito paukštienos kainos. Jį pasiekė kalbos, kad kai kurie Lietuvos paukštininkai net sustabdė paukščių auginimą, nes, pagal jų skaičiavimus, esą šiuo momentu jiems pigiau nieko nedaryti.

Gižų krašto ūkininkas jaučia, kad jo laukia dideli iššūkiai įveikiant barjerus, bet ir neturi laiko lūkuriuoti. „Jeigu kitiems pavyko, tai, manau, kad kada nors pavyks ir man. Gal ne iš karto išmoksime, bet yra tokia taisyklė: gyvenime – kai darai, tai ir padarai“, – įsitikinęs jis.

Pagal planus, T.Maksvyčio ūkis turės du tvartus. Juose galės auginti 85 tūkst. mėsinių vištų.Verslo idėjos paslėpęs nelaikė, ja pasidalino su kitais ūkininkais. Tad bus ir daugiau paukštynų – iš viso Vilkaviškio rajone bus pastatytos 4 vištų broilerių auginimo fermos bei dvi fermos iškils Šakių rajone, tik zanavykai, pasak Tomo, „eis“ kiaušinių kryptimi – augins dedekles.

Praktikos turi

Gižietis ūkininkas apie paukštininkystę svajojo seniai, o prieš 4–5 metus buvo pradėjęs ekologiškai auginti vištas. Jaunas ūkininkas pirko viščiukų, jų šėrimui – ekologinių pašarų. Pabandymu nenusivylė, bet parašęs projektą, šiam verslui išauginti paramos negavo.

„Tada labiau pabandymui įregistravau vištų ūkį, gavau ekologinį sertifikatą, užauginau 100 vištų. Viską padarėm, patys ragavome paukštienos, atrodė, kad įmanoma auginti pardavimui. Bet buvo, kaip buvo“, – pasakojo Tomas.

Dabar gali palyginti, kuo skirsis ekologinis paukščių auginimas nuo tradicinio. Sakė, kad ekologiniame visai kiti skaičiai. Tradicinėse 5 tūkst. kvadratinių metrų fermose galės augti per 80 tūkst. viščiukų, o tokio pat dydžio, bet ekologiškai būtų galima auginti 5 kartus mažiau. Dar ir lauke vištos turėtų vietos pasivaikščioti bei pasikapstyti.

Dabar vištos augs viduje – modernioje, automatizuotoje fermoje. Bus galimybė patalpose reguliuoti temperatūrą – viščiukai lepūs temperatūros svyravimams ir į juos labai greitai reaguoja. Jeigu jiems būna per šalta, jie glaudžiasi vienas į kitą, o jeigu būna per karšta – eina į kampus. Dėl naujų technologijų ūkininkas galės labiau pasirūpinti gyvūnų gerove, net jų miego režimu. „Šituos dalykus teoriškai žinome, o praktiškai išbandysime jau tik kitais metais, kai pradėsime dirbti paukščių fermose“, – teigė ūkio šeimininkas.

Jis džiaugiasi, kad pasistačius fermas vištoms šerti bus galima naudoti pašarus iš savo laukų. Tikisi, kad pradžioje tai nebus labai dideli kiekiai, galbūt bus galimybė panaudoti apie 20 proc. ūkyje gaunamo grūdų derliaus. Be to, sukurs naujų darbo vietų – paukščių fermose įdarbins vietinius žmones.

Tėvai neprieštaravo

Tomo tėvai – Onutė ir Arūnas Maksvyčiai – savo darbštumu ir verslumu gerai žinomi Vilkaviškio krašte. Jų šeimoje užaugo keturi vaikai – sūnus Tomas ir trys dukros. Kai kas dar pamena laikus, kai A.Maksvytis, kaip ir dauguma kitų suvalkiečių, vertėsi automobilių verslu. Tačiau jis buvo atsargus ir vienu verslu nepasitikėjo, tad pirko žemės sklypus ir ūkininkavo, pasistatė rapsų aliejaus spaudyklą, jis yra vienas iš kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ įkūrėjų, prieš keletą metų buvo nusipirkęs dalį trešnių sodo. Šeimos galva, besirūpindamas daugiavaike šeima, nuolat ieškojo verslų, kurie net ir sunkiai dirbant neneštų nuostolių, todėl dalies jų tekdavo atsisakyti.

„Valstiečių laikraščiui“ Vilkaviškio rajono ūkininkas A.Maksvytis sakė, kad šią vasarą turės daug nuostolių, nes paskutinėmis birželio dienomis vėtra išguldė javus. Tad sūnaus Tomo sumanymą įkurti paukštyną tėvas vertina teigiamai.

„Reikia imtis ir kitokios veiklos – vien dėl to, kad nereikėtų eksportuoti tiek daug grūdų, kad kiek nors patys suvartotume, kad gautume produktą. Tik dėl to ėmėmės statybų“, – atviravo A.Maksvytis.

Jo teigimu, pagal gaunamas pajamas iš 1 ha javų, Lietuva, kaip agrarinė šalis, yra pačioje apačioje. Anksčiau kaimuose žmonės visko turėjo patys – kiaulių, karvių, galvijų, vištų, ir gyviai niekam netrukdė, o dabar pradėjo viską vežtis iš užsienio – daug iš Lenkijos, o Lietuvos rinka gesinama. Todėl, kai jų sūnus kaime pradėjo statytis paukštyną, buvo nelengva, kol statyboms gavo leidimą, o planuojamas paukštides teko projektuose kėlinėti iš vienos vietos į kitą.

„Žmonės užmiršę, kaip kadaise kiekvienas savo kieme turėjo tvartą ir niekas tada nesmirdėjo. Kaimas dabar nori būti kaip sanatorija, jokio mėšlo, jokio kvapo, jokio paukščio“, – stebėjosi A.Maksvytis.

Bet statybos juda. Vieną tvartą jau baigia pastatyti. Iki 2021 metų gruodžio mėn. turėtų pastatyti ir įrengti du tvartus bei pradėti veiklą.

„Dabar vyras su sūnumi stato paukštynus, ten mestos didelės darbo pajėgos ir laiko sąnaudos. Stato dideles fermas. Žemės nemažėja, žodžiu, veiklos yra. Jie abu atsikelia ir iš ryto dingsta, o aš turiu savo darbą, savo verslą kaime – parduotuves. Vyrą matau, kai jam pusryčius ant stalo padedu ir kai grįžta pietų, po to susimatom vakarais. Nes tiek jis, tiek aš dirbame. Du vaikai – sūnus ir dukra – grįžo pas tėtį į ūkį. Ūkyje dirba ir marti bei žentas“, – pasakojo ūkininko žmona O.Maksvytienė.

Ji pasidžiaugė, kad mažosios dukros dvynės jau irgi suaugo – gavo diplomus, bet jų specialybės nesusijusios su žemės ūkiu, tačiau, kas ten žino, gal irgi grįš namo pas tėvus į kaimą darbuotis.

Geriau tiesiogiai, nei per tarpininkus

Albertas Gapšys,  Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Lietuvoje priauginama begalė grūdų, tad jei jais šersime čia auginamas vištas, jau bus kuriama papildoma pridėtinė vertė, o ne apsiribojama pirminio produkto – grūdų – pardavimu. Paskerstų ir neišdorotų vištų pardavimas taip pat prideda pliusą. Visada, jei pirminėje gamyboje gaminama iki galutinio produkto, tai didelis pliusas tiek ūkiui, tiek pačiam ūkininkui, o ir vartotojui toks tiekimo grandinės kelias būna pats trumpiausias – produktą vartotojas gauna tiesiai iš ūkio. Tuo labiau, kad paukštininkystė Lietuvoje su kiekvienais metais po truputį plečiasi. Auga gamyba, didėja ir vištienos vartojimo poreikis. Tad šis sektorius yra perspektyvus. Aišku, dar idealiau būtų, jei iš vištienos būtų sukuriamas koks nors produktas. Bet tam, kad ūkininkas galėtų užsiimti vištienos perdirbimu, kad tai daryti jam apsimokėtų, reikia, jog ūkyje būtų auginamas gana didelis vištų kiekis. Be to, kiekvienas toks ūkininkas turi turėti du dalykus – daug žinių apie produkto sukūrimą, na, ir norą gaminti tą produktą.

Rizikuoti nelinkę

Lina Grygelaitienė, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja

Vilkaviškio rajone ūkių, kur užaugintos produkcijos neparduoda kaip žaliavos, bet ją naudoja kuriant kitus produktus, yra labai mažai, išskyrus gyvulininkystė ūkius, kur laukuose užauginta produkcija virsta pašarais, o po to – produktais. Išties labai norėtųsi, kad ūkininkai imtųsi išaugintos produkcijos perdirbimo, tačiau tai daro kol kas tik vienetai. Manau, kad ūkininkas, nors jau ir išmokęs skaičiuoti, labai bijo rizikos, nes jos gauna pakankamai iš gamtos.