Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Grūdų eksportas „va bank“ ar ateities produktų gamyba

Specializuoti augalininkystės ūkiai perspėjami, kad aukso laikai šiame sektoriuje jau pasibaigė, jiems vis dažniau siūloma pagalvoti apie veiklos įvairinimą. Vieni augalininkus ragina įsigyti gyvulių, kiti mano, kad geriausia ir neišvengiama perspektyva – išskirtiniai naujos kartos produktai. O treti siūlo ūkininkams nesiblaškyti tarp alternatyvų ir užsiimti tuo, ką geriausiai moka.

Rimtas signalas

Daugumai mūsų ūkininkų grūdai – pagrindinis pajamų šaltinis, prie to smarkiai prisideda grūdų eksportas. Tačiau čia toli gražu ne viskas sklandu – rekordinius derlius išauginusi Rusiją siūlo daug pigių grūdų ir stumia kitus eksportuotojus iš rinkų. Palyginti su praėjusiais metais, kviečių importas iš Rusijos į Europos Sąjungą išaugo net 326 proc.

Lietuvos eksportuotojams rinkose nesaldu. „Pernai grūdų eksportas buvo net apie 70 proc. mažesnis nei 2017 metais. Gali būti, kad mūsų eksportuotojai laukia, kol rusai išparduos patvirtintą eksporto kvotą. Jie pigiau parduoda grūdus ir taip užkariauja rinkas, nors mūsų grūdų kokybė geresnė. Bet kuriuo atveju tai labai rimtas signalas, kad eksportuoti grūdus darosi vis sudėtingiau, o mes priauginame apie 3 kartus daugiau grūdų, nei reikia vidaus rinkoje. Taigi čia mums reikia kažką keisti“, – perspėjo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Albertas Gapšys

Išpardavė karves

Lietuva pirmauja pagal grūdų eksportą iš hektaro tenkančios dalies rodiklį. Mes Europos Sąjungoje išsiskiriame ir pagal auginamų grūdų plotus. Mūsų šalyje grūdai auginami net 88 proc. dirbamos žemės plote, o ES vidurkis – apie 66 proc. Grūdininkai raginami, kad neitų „va bank“ ir pradėtų galvoti apie ūkių diversifikaciją, kad nebūtų aimanų ištikus grūdų krizei. Visos Europos grūdų augintojai neramiai stebi augantį grūdų potencialą Rusijoje, Ukrainoje.

Mūsų ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių vadovai sutinka, kad geriausia išeitis – mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai. Taip galima sumažinti verslo riziką ir sukurti didesnę pridėtinę vertę. Tačiau realybė tokia, kad vis daugiau ūkių nori apsiriboti vien augalininkyste.

Kretingalės kooperatinė žemės ūkio bendrovė, ilgą laiką turėjusi mišrų ūkį, pernai išpardavė visas pienines karves ir šiemet 2 400 hektarų valdomoje žemėje sės daugiau grūdinių kultūrų, rapsų. „Mūsų fermos senos, o dabar investuoti į pieno ūkį be svarios paramos praktiškai neįmanoma. Bendrovės nesurenka balų, nes prioritetai teikiami smulkiesiems ūkiams. Be to, ir maksimali parama nedidelė – 400 tūkst. eurų, o norint pasistatyti 400 vietų šiuolaikišką fermą, reikia 3,5 mln. eurų. Pasiėmus paskolą 20 metų, būtų liūdna“, – pagrindinę pieno ūkio likvidavimo priežastį nurodė bendrovės vadovas Gerardas Liorenšaitis.

Tiesa, ūkio tvartai neliko visiškai tušti. Čia dar auginamas prieauglis, galvojama auginti mėsinius galvijus. Bendrovės vadovas sakė dar nenorintis visiškai atsisakyti gyvulių. „Iš jų nauda menka, kainos juokingos, bet dirvoms reikia mėšlo, o žmonėms – darbo“, – paaiškino jis.

Nepeikė grūdų eksporto

G.Liorenšaitis sutinka, kad išaugintus grūdus būtų geriau sušerti gyvuliams, tačiau nepeikia ir grūdų eksporto. „Pridėtinę vertę sukuria ne tik gyvulininkystė, grūdų ūkis leidžia įdarbinti daug žmonių kitose srityse. Tai ir transportas, krovos, uosto darbai. Klaipėdos uostas be grūdų tokio pelno neturėtų. Be to, grūdų dar nemažai ir perdirbame. Taigi valstybei augalininkystė taip pat naudinga“, – samprotavo Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovės vadovas ir pridūrė, kad gyvulininkystės produktų taip pat prigaminama per daug, juos reikia eksportuoti.

Kita vertus, pasak jo, nerimtai atrodo raginimai įvairinti augalininkystės veiklą ir tuo pat metu riboti gyvulininkystę. „Lietuvoje gyvulininkystė labai puolama. Gyvulių augintojai vaizduojami kaip patys didžiausi teršėjai ir nenaudėliai. Juos spaudžia iš visų pusių, tad kas benorės dirbti“, – pečiais gūžčiojo pašnekovas.

G.Liorenšaitis nemato žemės ūkyje stabilių sričių, kur galima būtų ramiau dirbti, – krizė gali užklupti bet kurį sektorių. „Blogiausia, kad viskas pabrango – elektra, dyzelinas ir kt., išaugo atlyginimai, o žemės ūkio produkcijos kainos neauga. Bendrovėms dar žadama riboti tiesiogines išmokas, ir neaišku, kodėl tokiu būdu diskriminuojami bendrovių darbuotojai? Gali būti, kad neapsimokės auginti ir grūdų“, – nusivylimo neslėpė jis.

Naujos kartos produktai

Kaišiadorių rajono ūkininko Sauliaus Stirnos pagrindinės ūkio pajamos – iš grūdininkystės, tačiau jis laiko ir apie 400 avių. Jo dukra augina mėsinius galvijus. „Lietuvoje turėtų būti mišrūs ūkiai, taip mažiau rizikos“, – teigė ūkininkas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas nelinkęs paisyti tik asmeninės naudos, jis suinteresuotas, kad kaimas būtų gyvas, kad čia žmonės turėtų darbo ir klestėtų. „Gyvuliai nesukuria daug pridėtinės vertės, pavyzdžiui, iš avių nauda menka. Jos nugraužia prastas pievas, kažkiek parduodame mėsai, bet lietuviai nėra avienos mėgėjai. Tačiau apskritai gyvulininkystė svarbi dėl užimtumo, kaimo gyvybingumo, pasėlių įvairovės“, – aiškino S.Stirna.

Vis dėlto ūkininkas mano, kad ne geriausia išeitis – grūdininkus primygtinai stumti į gyvulininkystę. Pasak jo, reikia galvoti apie naujos kartos produktus. „Juk nebūtinai iš grūdų tik per gyvulininkystę sukuriama didesnė pridėtinė vertė. Iš pačių grūdų galima gaminti aukštesnės vertės produktus. Sumalti miltus ir pagaminti kruopas – gana paprastas dalykas, bet iš grūdo galima išskirti tam tikras dalis. Pavyzdžiui, „Amilina“ gamina krakmolą. Taigi turėtume gaminti išskirtinius produktus, kuriems atsiranda paklausa“, – į ateitį orientuotis ragino S.Stirna.

Neseniai į kooperatyvą kolegas subūręs ūkininkas pridūrė, kad ateitis priklauso tiems žemdirbiams, kurie bus susivieniję. Susikooperavus bus lengviau išgyventi ir imtis perspektyvių veiklų.

Alternatyvų nėra daug

A.Gapšys sakė nesiryžtantis drąsiai patarinėti ūkininkams, kaip diversifikuoti ūkius. Tai daryti reikia, bet alternatyvų nėra daug. „Grūdininkystėje ypač sudėtinga konkuruoti nederlingose žemėse dirbantiems ūkininkams. Jiems reikėtų ieškoti išeičių, tačiau kokių? Gal auginti kanapes, bet kol kas dar nėra iki galo aiški teisinė bazė, nėra ir šių kultūrų auginimo praktikos. Daugiau iš kultūrų nėra ir ko pasiūlyti“, – alternatyvas svarstė jis.

LAEI ekspertas pastebėjo, kad neužtenka ūkininkams pasiūlyti, ką auginti ar gaminti, – reikia ir patarimo, kaip ir kur produkciją realizuoti. Dabar daug ūkininkų, kurie vietoj kiaulių augina avis, jaučiasi suvedžioti. Avių skaičius Lietuvoje smarkiai išaugo, tačiau vartotojų tiek nepadaugėjo. O eksportui reikia didesnio kiekio kokybiškos avienos. Be kooperacijos tokia užduotis sunkiai įveikiama.

Pasak A.Gapšio, grūdininkus vargu ar dabar sužavėtų pieno ūkis, tačiau mėsinė galvijininkystė gali būti viena iš priimtinų alternatyvų. Pieno gamybos atsisakę ūkininkai dažnai suka šia kryptimi. „Ši sritis dar plečiama, mėsinių galvijų trūksta, iš jų grynaveislių turime tik 8 proc., tad čia dar galimas proveržis“, – vieną priimtiniausių variantų įvardijo LAEI ekspertas. Tačiau paminėjo ir trūkumą – jų mėsa brangi ir daug kam Lietuvoje sunkiai įperkama, taigi ir vartojimas čia menkas. Tiesa, galvijiena eksportuojama.

Grūdų daug suvartojama kiaulininkystės sektoriuje, tačiau jis Lietuvoje kasmet vis silpnėja. Kiaulių neauginame, o daugiau nei pusę suvartojamos kiaulienos importuojame. Priauginti pakankami kiaulienos negalime ne tik dėl vis dar plintančio afrikinio kiaulių maro.

„Kiaulienos importuotojai labai nenori prarasti savo pozicijų. Jie, matyt, būtų suinteresuoti, kad Lietuvoje iš viso neliktų kiaulių. Kad tik taip ir neatsitiktų. Pasaulinės kiaulių supirkimo kainos stovi vietoje, nekyla, stambūs kompleksai dar kažkaip verčiasi, tačiau kai kurie iš jų ruošiasi kiaules iškeisti į javus. Taigi kalbos apie į Raudonąją knygą įrašytas kiaules gali tapti realybe“, – liūdną prognozę išdėstė A.Gapšys.

Kanapės – ne panacėja

 SAMSUNG CAMERA PICTURES

Ovidijus Pečeliūnas, Panevėžio rajono javų augintojas

Buvusio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko mintis, kad Lietuvoje būtų laikoma milijonas karvių, manau, utopinė. Mums vis tiek sunku konkuruoti su tomis šalimis, kur švelnesnis klimatas ir yra daugiau žolės. Pusę metų mūsų karvės laikomos tvarte, tokiu atveju pieno gamybos savikaina išauga.

Manau, kiekvienas turėtume užsiimti tuo, ką geriausiai išmanome. Grūdų augintojams siūlyčiau ieškoti būdų, kaip sumažinti savikainą. Gal nereikėtų vaikytis didžiulių derlių, išaugintume pigiau grūdus ir bandytume konkuruoti. Aišku, šiuolaikinės veislės reikalauja intensyvios ir nuoseklios pasėlių priežiūros. Bet mums neverta aklai rinktis pačių derlingiausių. Mūsų gamtinėmis sąlygomis pirmiausia reikia atsižvelgti į veislių žiemkentiškumą.

Be to, reikia vis labiau taikytis prie gamtos, nes užklumpta tai liūtys, tai sausra. Kiekvieną pavasarį reikia suspėti pasėti į drėgną žemę, nes dabar dažnai pristingame kritulių.

Kanapės ar kitos neišbandytos kultūros – ne panacėja. Gaila, kas sužlugdėme linininkystę, dabar ūkininkai atsisakinėja cukrinių runkelių.

Rekomenduojami video