Seime nagrinėjamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo, į kurį sugulė reikalavimai iš daugelio kitų dabar galiojančių teisės aktų, taip pat ir nauji draudimai, projektas. Visuomeninių organizacijų atstovai nuogąstauja, kad naujasis įstatymas ne vienam piliečiui apkartins gyvenimą.

Prikūrė naujų draudimų

Susipažinęs su Aplinkos ministerijos parengtu naujojo įstatymo projektu, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovas dr. Algis Gaižutis sunerimo dėl ne vieną kaimo ir miesto gyventojų užgriūsiančių naujų draudimų. Pasak jo, jau dabar miško ir žemių savininkai yra suvaržyti daugybės ne visada adekvačių ribojimų. Ir Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad iki šiol galiojusios Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu (Nr. 343) patvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nustato daugiau suvaržymų nei įstatymai.

„Užuot atsisakiusi perteklinių suvaržymų, o išties būtinus, atskirai išdiskutuotus ir pagrįstus perkėlusi į atitinkamus įstatymus, Aplinkos ministerija ėmėsi rengti papildomą įstatymą. Į jį siekiama perkelti ne tik iki šiol įstatymuose nenustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet tokius suvaržymus dar labiau išplėsti – įrašyti daugelį papildomų apribojimų, kurių iki šiol nebuvo nei minėtame Vyriausybės nutarime, nei kituose įstatymuose“, – apgailestavo A.Gaižutis.

Suvaržymai savo kieme

Naujasis įstatymas ne vienam piliečiui apkartintų gyvenimą. Pavyzdžiui, jame yra nuostata, draudžianti ant pastatų, esančių valstybiniuose parkuose ir kitose saugomose teritorijose, įrengti

saulės šviesos energijos elektrines, jeigu jos bus matomos nuo gatvės, kelio ar apžvalgos vietų, turizmo trasų ir objektų. Problemų neišvengtų ir sodininkai, kurie tokiose teritorijose sumanytų įveisti didesnius kaip vieno hektaro ploto sodus ar plantacinius želdinius.

„Įstatymo projekte yra nemažai keistų ir nelogiškų draudimų. Pavyzdžiui, saugomoje teritorijoje gyvenantis žmogus negalėtų savo kieme pasistatyti palapinės. Negalima būtų sodyboje ar gyvenvietėje organizuoti renginio be tos saugomos teritorijos direkcijos leidimo. Miško darbininkai negalėtų atsivežti į mišką vagonėlio, nors darbo sauga reikalauja, kad jie turėtų kur atsikvėpti“, – naujo įstatymo projekte numatytus draudimus vardijo miško ir žemių savininkams atstovaujantis pašnekovas.

Jis pridūrė, kad Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija ne kartą Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo projekto rengėjams oficialiai rašė, kad nepriimtinas siekis riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, papildant iki šiol įstatymais neįtvirtintus apribojimus dar vienu įstatymu.

„Aplinkos ministerija surinko visokius draudimus ir apribojimus ne tik iš kitų įstatymų, bet ir iš poįstatyminių aktų, ministerijų nutarimų, ministrų įsakymų ir perkėlė juos į naują įstatymą, be to, dar prikūrė naujų. Jeigu kiekvienas smulkmeniškas reikalavimas bus perkeltas į įstatymą, kurio be Seimo sprendimo negalima bus pakeisti, turėsime nereikalingų problemų. Būtent tokiam naujojo įstatymo projektui nepritariame“, – teigė A.Gaižutis.

A.Gaižutis.

Neatitinka realybės

Lietuvos žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas Evaldas Danilovas neprieštarauja siekiui į vieną įstatymą sukelti įvairias žemės naudojimo sąlygas. Tačiau, anot jo, blogybė ta, kad projektas yra didžiulis, o jo rengėjai – daugiau teoretikai, tad labai didelė rizika įteisinti realybės neatitinkančias nuostatas. Taip pat čia gera proga pasidarbuoti lobistams. Kai kurių seimūnų teigimu, aplinkosaugininkai šį įstatymo projektą stumia lyg buldozeriu.

„Panagrinėjau tik nedidelę projekto dalį ir pastebėjau daug realybės neatitinkančių aspektų. Dalyvavau Seime pristatant projektą, pateikiau pastabų, pavyzdžiui, dėl kelių apsauginių zonų nustatymo, priminiau, kad dėl to vyksta teisminiai procesai. Kalbėjau ir apie teisingą atlyginimą, jeigu dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų apribojamos nuosavybės teisės, bet likau nesuprastas“, – savo įspūdžiais pasidalijo žemių savininkų organizacijos atstovas.

Už ribojimus – atlygis

Įstatymo projekte numatyta, kad dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų kompensacija išmokama vieną kartą arba mokama kasmet ne ilgiau kaip trejus metus. Lietuvos žemės savininkų sąjunga tam prieštarauja ir siūlo, kad, kaip ir numatyta Konstitucijoje, turėtų būti atlyginama teisingai: kompensacija žemės savininkui turėtų būti mokama periodiškai kiekvienais metais tol, kol egzistuoja žemės naudojimo sąlygos – tai yra tol, kol apribojamos nuosavybės teisės. Atitinkamai šiuo laikotarpiu žemės savininkas turi būti atleidžiamas nuo žemės mokesčio dalies, jei specialiosios sąlygos nustatytos tenkinant visuomenės interesą.

Lietuvos žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas taip pat siūlo, kad kompensacija žemės savininkui būtų skaičiuojama ne nuo žemės sklypo ar jo dalies vidutinės rinkos, o nuo realios rinkos vertės. Kompensavimo mechanizmas turėtų būti analogiškas kompensavimui, kai žemė paimama visuomenės poreikiams.

„Be to, siūlome į įstatymą įtraukti nuostatą, kad, masiškai vertinant žemės sklypus, būtų įvertinti ir nustatyti apribojimai. Jeigu jų yra, vadinasi, sklypo vidutinė rinkos vertė turi būti mažesnė, taip pat ir mokesčiai mažesni. Juk esant apribojimams sumažėja žemė sklypo vertė. Logiška, kad tokiu atveju savininkas turėtų mokėti mažesnį žemės mokestį“, – aiškino E.Danilovas.

Dar vienas siūlymas – į įstatymą įtraukti nuostatą, kad, savininkui nesutikus su kompensacija pagal vidutinę rinkos vertę ir pačiam užsakius vertinimą rinkos vertei nustatyti, jei ta vertė pripažįstama teisinga, vertinimo išlaidas atlygintų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymu suinteresuota šalis. Analogiškas reglamentavimas yra nustatytas, kai žemė paimama visuomenės poreikiams.

Stinga efektyvumo

Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, kad dabar galiojanti specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo ir informavimo apie jas sistema neefektyvi ir neveiksminga. Esą neturint patikimos informacijos ir duomenų apie teritorijas, kuriose ribojama ūkinė ir (ar) kitokia veikla, savivaldybėms nėra galimybių kokybiškai planuoti savo teritorijų, verslo subjektams – investicijų, todėl būtina patikslinti daug galiojančio specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teisinio reguliavimo nuostatų.

Teigiama, kad įstatymas parengtas siekiant ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimus nustatyti vienu įstatymu, aiškiau reglamentuoti specialiųjų žemės naudojimo sąlygų turinį ir nuostatas, susijusias su šių sąlygų taikymu, taip pat atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad ūkinę asmens veiklą galima riboti tik įstatymu.

Per daug nori sukišti

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Komitete buvo nuspręsta, kad įstatymą reikia gerokai patobulinti. Gerai, kad siekiama specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir apribojimus sutelkti viename teisės akte. Būna atvejų, kai žemės savininkas ar žmogus, įsigijęs sklypą, net nežino, kokie ribojimai toje žemėje taikomi.

Tačiau matome, kad į šį įstatymą norima labai daug visko sukišti. Į jį sukeltos ne tik nuostatos iš kitų įstatymų, bet ir ministrų įsakymai. O tai skirtingi dalykai. Juk ministrų įsakymai būna reikalingi tik tam tikram periodui. Jeigu tai atsidurs įstatyme, neišvengsime sudėtingų procedūrų, kai reikės keisti. Nespėjus įstatymui įsigalioti, jį jau reikės lopyti.

Nežino apie draudimus

Gintaras Nagulevičius, Lietuvos žemės savininkų sąjungos vadovas

Nesu išsamiai susipažinęs su šiuo projektu, bet pati idėja visas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas sudėti į vieną įstatymą iš principo nebloga. Žmonėms būtų paprasčiau, nereikėtų klaidžioti po daugelį įstatymų ir aiškintis, nes dažnai jie net nežino, ką jiems draudžiama daryti savo žemėje. Paprastai sužino, kai imasi kokių nors darbų.

Lietuvoje žemių savininkams taikoma per daug apribojimų. Galima būtų pajuokauti, kad jie turi vienintelę teisę ir pareigą – mokėti žemės mokesčius. Neretai atsitinka taip, kad turi žemės, bet negali jos naudoti. Pavyzdžiui, geležinkelio „Rail Baltica“ vėžės tiesimas – geriausias pavyzdys. Suprantama, kai žemė paimama valstybės poreikiams, bet šalia magistralės yra apsauginė zona, kurioje žemių savininkai negali vykdyti norimos veiklos.