K.Leleivai kitų gyvūnų nereikia – jam taurieji elniai mieliausi ir gražiausi. Karolio Leleivos elnyno nuotr.

Elnininkystės ūkiams šiemet – savi išbandymai. Vieni danielių ir elnių augintojai teigia, kad 2020-aisiaisūkyje būta visko, kiti tikina, kad metai buvo visai neblogi, nors ir liko įsipareigojimų „kupra“. Nepaisant įvairių vertinimų, elnių augintojų gretos nuolat pasipildo jaunais,perspektyviais ūkininkais.

Nederlingi metai

Margavos kaime (Marijampolės sav.) įsikūrusiame elnyne Tomas Budreika augina 16 danielių ir kelis tauriuosius elnius. Nemažai danielių Tomas pardavė (kai kuriuos gana jaunus, kitus paaugintus), nes tikėjosi, kad ūkis vėl padidės, bet taip nenutiko.

Pasak ūkio savininko, jam ir jo elnynui pastarieji dveji metai buvo blogi, nes 2019 metais neturėjo nė vieno jauniklio, o šiemet iš 11 danielių patelių sulaukė vos dviejų danieliukų, bet ir iš jų auga tik vienas. Antrasis neišgyveno, nes ištiko nelaimė – danieliaus jauniklis įslydo į balą ir nuskendo. „Tik vienas šiemetis danielių jauniklis užaugo ir dabar jau laksto eiklus“, – susirūpinimą dėl menko palikuonių skaičiaus išreiškė T.Budreika.

Jis bandė ieškoti priežasčių ir pagalbon pasitelkė didesnę patirtį turinčius elnininkus. Šie irgi negalėjo atspėti patelių nevaisingumo priežasties. Ūkininkas Tomas jau keitė patinus ir lauks rezultatų. Jo teigimu, gal ir patelės dėl to kaltos. Net ir kelias dešimtis metų žvėrelius ne po dvidešimt, o tūkstančius auginantys elnininkai Tomui nelabai galėjo ką patarti, nes ir jiems tai labai įdomus reiškinys.

Pats elnių ūkio įkūrėjas sako, kad tokiame ūkyje, kaip jo, iš 11 patelių tik kelios galėjo neturėti vaikų, tad teoriškai turėjo sulaukti apie 8–9 jauniklių, kas sudarytų apie 90 proc. ūkio populiacijos. Jei patelės atsiveda tik 60–70 proc., galima įtarti, kad kažkas labai negerai. Tuo tarpu, jo atveju, šiemet augina vieną, o pernai – nė vieno.

Patyrę elnininkai T.Budreikai patarė juos mažiau maitinti. Gal per gerai gyvena, būna per stambūs, todėl patelės dėl to nerujoja, nenori palikuonių. Todėl šį rudenį Tomas joms taikė kiek griežtesnę dietą. „Mokausi, aiškinuosi, gal pavyks įspėti nevaisingumo priežastis“, – pasakojo jaunas vyras.

K.Leleiva meilę miškui ir gyvūnams pasiėmė iš senelio, ilgamečio medžiotojoVlado Leleivos.

Ūkis – vis dar hobis

Ūkininkas puoselėja viltis padidinti kaimenę, nes kaip tik rudenį baigėsi elnių bei danielių patelių rujos laikotarpis. Elnėms jis tęsėsi nuo rugsėjo iki spalio, o danielėms – iki lapkričio vidurio. Jo skaičiavimais, jauniklio taurioji elnė turėtų susilaukti kovo–balandžio mėnesį, o danielių patelės, jeigu pasiseks, gegužę ar liepą. Po kelių metų pertraukos ūkio šeimininkas to tikisi labiausiai.

„Dabar mano ūkis, palyginus su rimtų elnininkų ūkiais, dar tik hobis. Jeigu augini 100 ar kelis šimtus elnių, ūkis didelis,o iki 50 – tai tik hobis“, – mano Tomas iš Margavos, nelaikantis savęs dideliu ūkininku.

Šiokia tokia ekonominė nauda jam pasijuto pardavus danielių, bet dalis lėšų nuėjo pašarams, tvorų aptvarams. Apie pelną Tomas dar nekalba, o ir patį elnyną jis įkūrė savo jėgomis senelių žemėje, nesinaudodamas jokia parama.

Jam būtų smagiau, jei aptvare būtų kuo daugiau elniukų ir danieliukų. Ūkininkui patys įdomiausi pavasario–vasaros momentai: jauniklių atsivedimo metas, kai gražuoliai meta ragus, o tada stebėti, kokius naujus užsiaugina.

2020 m.T.Budreikai buvo labai sudėtingi. Pragyvenimui jaunas vyras užsidirba kitokiu būdu –beveik 20 metų Marijampolėje turi automobilių verslą. Šiais metais ir jis nebuvo lengvas. Kaip pats Tomas užsiminė, ne tik koronavirusas kišo pagalius į ratus, bet supuolė ir kitokių rūpesčių – tai autovežis sugedo, tai kažkas jame netikėtai sulūžo.

T.Budreika (pirmas dešinėje) su Lietuvos elnininkais Audroniu Glumbaku bei Linu Pakamaniu šiemet Latvijoje vykusioje konferencijoje-augintinių ragų varžybose.

Aptvaro karaliaus ragai

Nepaisydami sunkumų, T.Budreika ir jo šeimos nariai itin prisirišę prie aptvaro augintinių – su jais nėra laiko nuobodžiauti. To neleidžia ir taurusis elnias Tukas, kurį praėjusiais metais Tomas parsivežė į Margavą. T.Budreika jau pirkdamas žinojo, kad motina Tuką buvo atstūmusi, tad žmonės užaugino jį ant savo rankų. Vasarą atsivežtas naujokas Margavoje vaikščiojo iš paskos kaip šuniukas, maistą ėdė iš žmogaus rankų. Tačiau šiemet jau net pats Tomas negali ramiai ateiti į aptvarą, nes Tukas tuoj pat kviečia pasigalynėti. Jam kiekvienas žmogus tampa lyg gentainis, su kuriuo dera pasirungti, pasidaužyti ragais.

„Žinojau, kad kažkas panašaus gali įvykti. Mane įspėjo labiau saugotis, kol Tukas nusilups pirmuosius ragus. Galvojau, kad tik retkarčiais badysis, o ne taip stipriai ir nuolat – net prie tvoros negalima prieiti, nes iš karto lenkia į tave atstatęs ragus“, – patirtimi dalijosi elnių augintojas, pridurdamas, kad tai ilgai nesitęs –Tukas numes ragus, neturės kuo badytis.Elnių patelė – patino priešingybė. Ji prisileidžia tik per kelių metrų atstumą, stebi aplinką ir vos įtarusi kokį pavojų baikščiai šokteli atgal.

Tukas aptvare aprimo su jam parinkta patele.

Tomas augina ir danielių. Šiais metais, kaip ir kasmet, su danielių ragais Tomas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje-varžybose (Latvija) ir patikrino savo auginamų danielių ragų galimybes. Septintieji jo auginamo danieliaus Eljoto ragai liko ketvirtoje vietoje, o antri Eicho rageliai pelnė antrąją vietą. Daug metų organizuojamas elnininkų renginys šiemet buvo kitoks. Į gyvą renginį buvo atvykę tik Lietuvos, Estijos ir Lenkijos augintojai, o tolimesnių šalių atstovai dalyvavo virtualiu būdu.

Paviliojo taurieji elniai

Elnių ūkį Alžutėnų kaime (Utenos r.)įkūręs Karolis Leleiva teigia, kad šie metai jam ir jo augintiniams, kurių su šiemečiais jaunikliais dabar turi 34, buvo gana geri, ramūs, sveiki. Žiemą daug darbo, nes reikia kiekvieną dieną nueiti pas elnius ir juos pašerti. K.Leleiva dažniausiai jiems neša runkelių, grūdų. Vasarą paprasčiau, nes elniai maitinasi žole. Šiemet jis stebi tik vieną ūkiui nemalonų reiškinį – Utenos krašte labai šlapia, todėl elniai ištrypė ganyklas.

Prieš trejus metus miško žvėrelius auginti pasirinkęs jaunasis ūkininkas turi minčių plėsti savo ūkį, didinti elnių kaimenę ir iš to išgyventi ateityje. Kol kas Karoliui sunku įvertinti, ar perspektyvu užsiimti elnių auginimu, nes nė vieno elnio dar nepardavė, taip pat neaišku, kiek už vieną elnią uždirbtų, jei ateityje parduotų.

Tuo tarpu šis sumanymas pareikalavo nemažai investicijų į kuriamą elnių ūkį. Vien iš gamtos elniams pamaitinti žolės neužtenka, juos reikia šerti papildomai. Per 30 elnių reikia didelių kiekių pašaro. Be grūdų ir runkelių, ūkininkas jiems duoda šieno, šienainio, morkų. K.Leleiva pats užsiaugina avižų, pasiruošia šieno, deja, ne visų atsargų žiemai pakanka. Elniai sugraužia daug runkelių, todėl jų tenka pirkti.

28 metų ūkininkas VL sakė, kad be paramos, kurią gavo kaip jaunasis ūkininkas, būtų buvę labai sudėtinga įkurti elnyną. Patys elniai brangūs, be to, reikia įrengti tvirtus aptvarus, tverti tvoras. Tai fiziškai didelis darbas, nes lnynui K.Leleiva skyrė beveik 2 ha žemės. Visa tai Karolis jau įgyvendino, bet ant jauno ūkininko pečių liko įsipareigojimų našta, todėl jam nėra lengva.

Danielius Eljotas šiemet įvertintas už savo įspūdingus ragus.

Žiemoja ant kalno

Karolis nesigaili pasirinkęs elnius. Juos rinkosi ne vien dėl grožio ar egzotikos – jis išsistudijavo, kad šių laukinių žvėrelių priežiūra kur kas lengvesnė nei naminių galvijų. „Nereikia tiek daug su jais būti“, – patikslino jis.

Jaunuolis sakė, kad realiame gyvenime elniams pastogių beveik nereikia, nors teoriškai to reikalaujama. Ūkininkas stebi, kad žiemą jie guli lauke, ir visai nesvarbu, ar žnaibosi šaltukas, ar krenta sniegas. Jis mato, kad ant kalno sugulę elniai į žiemos pagrūmojimus net nekreipia dėmesio. Pasak Karolio, elnių į tvartus nesuvarysi, nes tai miško gyvūnai.

Vyras jau buvo įsigijęs avių, bet jos ūkyje nepritapo. Apie danielius galvojo, bet nutarė, kad ir jų nereikia. „Danieliai gal ir gerai, bet juos auginant ekonominis valdos dydis mažesnis,o taurusis elnias man sunkesnis, gražesnis“, –aiškino K.Leleiva.

Grožį duoda ir ragai, ir stotas – yra į ką pažiūrėti. Kol kas su savo elnių ragais K.Leleiva dalyvauti konkursuose šiemet dar negalėjo, bet kitais metais gal ir pasiryš. Sako, kad tam reikia dar rimčiau pasiruošti.

„Meilę miškui ir gyvūnams pasiėmiau iš senelio, ilgamečio medžiotojo Vlado Leleivos. Būdamas 83 metų, jis vis dar medžioja, pataria man ūkyje“, – sakė Karolis.

Pasirinkimą auginti tauriuosius elnius Karolis sieja ir su savo profesija. Jis yra miškininkas, iš to ir gyvena, tad nenorėjo nuklysti kažkur toli į šoną. Jo ūkis dabar mišrus – miškininkas prižiūri ne tik elnyną, bet ir avietyną. K.Leleiva planuoja ūkio plėtrą, kad išsilaikytų ekonomiškai.