Europos Sąjungos politika, kai išmokos atsiejamos nuo gamybos, prikūrė kuriozų, kurie bado akis ir kiršina mūsų ūkininkus. Jau daug metų dalijamos išmokos už nesamus gyvulius, o valdininkai dėl to pirštu rodo į Briuselį.

Auksiniai metai

Nemažos dalies ūkininkų sąskaitas kasmet papildo tam tikra išmokų suma, kuri, galima sakyti, skiriama už orą, arba gyvulius vaiduoklius. Ši parama vadinama atsietosiomis specialiosiomis išmokomis už gyvulius. Kitaip tariant, tai parama, kuri nėra susieta su dabartine gamyba – ne vienu atveju ūkininkas gyvulių neaugina ir neparduoda, bet išmokas už juos gauna.

2012 metais buvo nuspręsta, kad galvijų laikytojai specialiąsias išmokas gaus ne už kiekvieną parduotą skersti į skerdyklą ar parduotą išvežti iš Lietuvos 9 mėnesių ir vyresnį bulių, o pagal 2010–2011 m. gautų specialiųjų išmokų už bulius skaičiaus aritmetinį vidurkį. Jei šiais referenciniais metais, tarkime, ūkininko parduotų bulių aritmetinis vidurkis buvo dvidešimt bulių, išmokas už juos augintojas gauna iki šių dienų, nesvarbu, ar parduoda kasmet kažkiek gyvulių, ar iš viso jų nelaiko. Taigi 2010–2011 m. daug kam tapo auksiniai.

Vien už 2017-uosius apie 19 tūkst. augintojų už auksiniais metais parduotus bulius gavo beveik 10 mln. eurų. Už vieną galviją buvo skirta 212 eurų.

Dengiasi Briuseliu

„Kasdien šeriu, braidau po mėšlą ir kasmet parduodu po keliasdešimt gyvulių, bet vadinamųjų skerdimo išmokų negaunu, nes bulius pardavinėti pradėjau tik 2012-aisiais. Jas pasiima tie, kurie 2010–2011 metais turėjo gyvulių, o dabar galbūt nė vieno net nebelaiko. Argi tai ne absurdas? Žinau, kad vienas žmogus kasmet gauna po 6 000 eurų, bet galvijų seniai nebeaugina. Tie, kurie dirba ir gamina, išmokų negauna. Kažkas sugalvojo paremti pateptuosius“, – „Valstiečių laikraščiui“ apie primirštą vieną įdomesnių ES politikos kuriozų pasakojo mėsinių galvijų augintojas Ričardas Petrikas iš Kelmės rajono.

Panaši situacija ir su karvėmis žindenėmis bei telyčiomis. Pernai daugiau nei 10 tūkst. augintojų, kurie 2007 metais buvo užregistravę karvių žindenių ir telyčių nuo 8 mėn. amžiaus, sąskaitas pasiekė 3,5 mln. eurų – po 111 eurų už vieną gyvulį. Tai – irgi atsietosios išmokos už galvijus, laikytus prieš dešimt metų. Aišku, nemažai išmokas gavusių ūkininkų galvijus laiko iki šiol, tačiau jų gaunama minėta parama yra atsieta nuo dabartinės gamybos.

R.Petrikas sakė ne kartą kėlęs klausimą, kodėl nacionalinė parama dalijama nesiremiant sveiku protu, tačiau sulaukęs atsakymo, kad tokia yra Briuselio politika. „Reikia paklausti tuometinio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, kodėl taip buvo suderėta. Tačiau tokia nesąmonė tęsėsi ne tik iki praėjusio finansinio laikotarpio pabaigos, bet buvo perkelta ir į 2014–2020 metų finansinę programą. Negi ir toliau bus taip taškomi pinigai ir tyčiojamasi iš ūkininkų?“ – piktinosi galvijų augintojas.

Piktinasi pagrįstai

Šilalės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra, paklaustas apie išmokas už gyvulius vaiduoklius, pripažino, kad ūkininkai pagrįstai piktinasi, tačiau tai – Europos Sąjungos padiktuota tvarka.

„Manau, nėra teisinga mokėti išmokas už kadaise laikytus galvijus, tačiau tokios yra taisyklės. Atrodo, atsistatydinęs žemės ūkio ministras buvo įvedęs papildomą reikalavimą gaunantiesiems tas atsietąsias išmokas – laikyti bent vieną galviją. Anksčiau jokių sąlygų nebuvo. Žmonių sąskaitos pasipildydavo, o jie šypsodamiesi tik pasitikslindavo, ar gali tuos pinigus naudoti“, – sakė A.Olendra ir pridūrė, kad apmaudžiausia yra tiems, kurie gyvulius pradėjo laikyti nuo 2012 metų, kai buvo nuspręsta nesieti skerdimo išmokų su einamųjų metų gamyba.

Šilalės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus duomenimis, šiame krašte už 2017-uosius ūkininkams išmokėta 718 tūkst. eurų atsietųjų specialiųjų išmokų už bulius ir daugiau nei 323 tūkst. eurų atsietųjų papildomų išmokų už karves žindenes ir telyčias.

Paramos reikia ne visiems

Anot Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos viceprezidentės Lauros Mišeikienės, galvijų augintojai ne kartą priekaištavo dėl tokios išmokų skyrimo tvarkos, tačiau ši problema velkasi iki šiol ir vis kiršina ūkininkus.

Laura Mišeikienė

„Mūsų asociacija pasisako už tai, kad tiems, kurie iš viso nebelaiko gyvulių, tokios išmokos nebūtų mokamos. O tiems, kurie gyvulius augina, tegu jos būna skiriamos. Gyvulių augintojams nėra lengva verstis, tad papildoma parama jiems reikalinga ir naudinga. Dėl to nereikėtų piktintis, bet, žinoma, nėra teisinga, jeigu išmokas gauna žmonės, kurie nebelaiko gyvulių“, – svarstė L.Mišeikienė.

Gali nemokėti

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Išmokų už plotus skyriaus patarėja Jolita Kavaliauskaitė sakė, kad dėl atsietųjų papildomų nacionalinių išmokų mokėjimo už galvijus nieko neįmanoma pakeisti – tvarka yra suderinta su Europos Komisija.

„Už bulius ir karves žindenes bei telyčias vis dar mokamos atsietosios išmokos ir yra galimybė jas mokėti iki 2020 metų. Šiemet jos dar nepatvirtintos, turbūt rudenį bus teikiama Vyriausybei patvirtinti dėl lėšų skyrimo iš nacionalinio biudžeto šioms išmokoms. Paskui žemės ūkio ministras įsakymu patvirtins konkretų išmokų dydį“, – aiškino ŽŪM atstovė ir pridūrė, kad Europos Komisija leidžia mokėti tik nuo gamybos atsietas papildomas nacionalines išmokas.

Jolita Kavaliauskaitė

Ji priminė, jog ŽŪM ne kartą kreipėsi į Europos Komisiją, kad būtų galima pakoreguoti referencinius metus, tačiau sulaukdavo atsakymo, jog šio patvirtinto atskaitos laikotarpio keisti nebegalima. Pagal jį ir reikia mokėti atsietąsias išmokas.

„Įtvirtintos taisyklės, kad šios išmokos turi būti skiriamos už atsietą nuo gamybos gyvulių skaičių pagal nustatytus referencinius metus. Ir visai nesvarbu, ar ūkininkas dar laiko gyvulių“, – sakė J.Kavaliauskaitė.

Tiesa, Europos Komisija neturėtų pretenzijų, jeigu iš nacionalinio biudžeto atsietosios išmokos ūkininkams nebūtų mokamos. „Kol kas laikomasi nuomonės, kad tokios išmokos reikalingos. Tai papildoma parama ūkininkams“, – argumentavo ŽŪM atstovė.

Ūkininkams sunku suprasti

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Ūkininkai jau seniai piktinasi tokia atsietųjų išmokų skyrimo tvarka. Tai suprantama, nes tas, kuris plečia gamybą ir patiria daugiau sąnaudų, paramos negauna, o tas, kuris mažai gamina arba visai negamina, yra remiamas išmokomis. Tai nėra teisinga.

Dar įdomiau buvo su išmokomis už kvotinio pieno gamybą. Vienu metu Lietuvoje didėjo pieno gamyba, netgi buvo pardavinėjamos pieno kvotos. Tačiau nusipirkęs papildomą kvotą didesnių išmokų negaudavai – jos būdavo skiriamos tik už nustatyto referencinio laikotarpio gamybos mastą. Buvo tokių, kurie pieno negamino arba gamino mažai, bet turėjo gerą kvotą ir gaudavo išmokas. Ūkininkams buvo sunku suprasti, ką čia Europos Sąjunga yra sugalvojusi ir kodėl taip keistai skiriamos išmokos.

Manau, tokios išmokos turi būti susietos su gamyba. Jeigu gamyba didėja, turėtų didėti ir parama. O jeigu gamyba nevykdoma, nereikia ir skirti išmokų. Tačiau tokios yra Europos Sąjungos žaidimo taisyklės, kurių esame susitarę paisyti. Jų taip paprastai nepakeisi. Tokia išmokų tvarka aiškinama tuo, kad siekiama rinkoje išvengti perteklinės produkcijos, todėl mažinant gamybą skiriamos atsietosios išmokos, kad nemažėtų ūkininko pajamos. Vis dėlto tai turbūt nėra geriausias ir teisingiausias kelias.

Derybininkai pražiūrėjo

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Tokios išmokos patvirtintos 2007–2013 metų finansinės paramos programoje. Vėliau buvo galima tai pakeisti, bet niekas to nepadarė. Tvirtinant 2014–2020 metų finansinę programą būtinai reikėjo koreguoti. Manau, tam turėjome visas galimybes, bet mūsų derybininkai, matyt, pražiūrėjo.