Bendrovės nuotr.

Šešiolika metų esame Europos Sąjungoje (ES), tačiau ik i šiol Lietuvos žemdirbiams vis dar tenka viltis ir laukti teisingesnės bendrosios žemės ūkio politikos, lygių konkurencijos sąlygų. Mūsų ūkininkams nelengva išgyventi, nes tenka konkuruoti su ES šalių senbuvių žemdirbiais, kurie gauna kur kas didesnes tiesiogines išmokas, ir dar atsilaikyti dėl nesąžiningos konkurencinės aplinkos, kai rinkoje iš trečiųjų šalių pigesnės žaliavos pagaminta produkcija parduodama kaip pagaminta Europoje.

Pagaminta Lietuvoje?

„Verslui svarbiausia yra teisingos konkurencinės sąlygos. Akivaizdu, kad žemės ūkyje yra susiklostę nenormalūs konkurenciniai santykiai. To rezultatas – po 30 metų laisvos Lietuvos matome išnykusius arba labai stipriai susitraukusius, ties išnykimo riba esančius atskirus sektorius, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Šiaulių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius. – Didelė bėda, kai parduotuvių lentynose atsiranda produktų, pagamintų iš trečiųjų šalių žaliavos, kaip pagamintų Europoje, nes žaliavai iš trečiųjų šalių ir iš ES valstybių keliami nevienodi reikalavimai, skiriasi investicijos į tokio produkto gamybą. Tai yra nelygios konkurencinės aplinkos kūrimas. Į šiuos dalykus per ilgai buvo nekreipiamas dėmesys.“

Šią problemą europiniu lygiu ragina spręsti ir jaunieji ūkininkai.

Pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininko, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininko Vytauto Buivydo, kai į rinką įterpiama pigiau užauginta produkcija iš trečiųjų šalių, kuri parduodama kaip pagaminta Europoje, formuojama nesąžininga konkurencinė aplinka, nes mūsų ūkininkams, besilaikantiems griežtų aplinkosauginių, gyvūnų gerovės, kitų reikalavimų, sudėtinga konkuruoti su atvežtine produkcija, kurios auginimui europiniai standartai nėra taikomi.

„Lietuvos ūkininkams tokia kaimyninė šalis dažniausiai yra Ukraina, kitos ES šalys mato konkurenciją iš Afrikos šalių, kuriose taikomi kur kas mažesni kokybiniai reikalavimai nei ES. Iš ten per Europos įmones įvežami apelsinai, mandarinai, gėlės ir kitokia produkcija, ji gal čia kažkiek apdorojama ir parduodama jau kaip Europos produkcija. Į ES atkeliavę pigesni kukurūzai, grūdų produktai, kita žaliava perdirbama, ant jos uždedama etiketė, nurodanti, kad pagaminta Europos Sąjungoje. Skirtingų reikalavimų taikymas lemia bendrą produkcijos savikainos rezultatą“, – teigė V. Buivydas.

LJŪJS – Europos jaunųjų ūkininkų organizacijos CEJA tarybos narė. CEJA nuotoliniu būdu surengtoje konferencijoje ES žemės ūkio komisarui Janušui Vojciechovskiui kėlė klausimus dėl vienodų konkurencijos sąlygų užtikrinimo, kad turėtų būti užtikrintas didesnis tiekimo grandinės atsekamumas – iki pradinio ūkio.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų, jeigu nurodyta, kad produktas pagamintas Lietuvoje, tai dar nereiškia, kad ir jo gamybai panaudotos žaliavos yra lietuviškos. Todėl jeigu maisto produkto kilmės šalis ar vieta skiriasi nuo jo pagrindinių sudedamųjų dalių kilmės, yra privalu nurodyti ir atitinkamos pagrindinės sudedamosios dalies kilmę, o jei tokių sudedamųjų dalių ne viena – tuomet visų jų kilmę. Šie reikalavimai, įpareigojantys maisto produktų gamintojus ir pardavėjus nurodyti ne tik maisto produkto, bet ir jo gamybai panaudotų žaliavų kilmės šalį, visoje Europos Sąjungoje įsigaliojo nuo šių metų balandžio mėnesio.

Pagrindine produkto sudedamąja dalimi laikoma ta dalis, kuri sudaro daugiau kaip 50 proc. viso produkto arba kurią vartotojas paprastai sieja su maisto produkto pavadinimu. Kaip informuoja VMVT, pavyzdžiui, braškių uogienės pagrindinė sudedamoji dalis – braškės, duonos produktų – atitinkami javų miltai, vaisinių ledų – vaisių tyrė, kiaulienos gaminių – kiauliena, pieno produktų – pienas ir pan. Tais atvejais, kai, pavyzdžiui, ant braškių uogienės bus deklaruojama, kad tai yra Lietuvoje pagamintas produktas, tačiau gamybai naudotos braškės bus išaugintos ir atgabentos iš kitos valstybės, pavyzdžiui, Lenkijos, privaloma papildomai nurodyti, kad gamybai naudotų braškių kilmės šalis yra Lenkija, arba tiesiog pažymėti, kad braškių kilmės šalis yra kita nei paties produkto. Tačiau jeigu minėtų braškių uogienės, paženklintos užrašu „pagaminta Lietuvoje“ ar pan., gamybai būtų naudojamos Lietuvoje išaugintos braškės, papildomai jokios informacijos apie braškių kilmę gamintojas neįpareigojamas pateikti.

Rasti teisinius svertus ir užtaisyti spragas

„Didžiulė problema, kad į konkurencinę aplinką, kad ji būtų teisinga ir sąžininga, buvo kreipiama per mažai dėmesio. Reikia didelių valdžios pastangų, kad viskas būtų atstatyta į savo vietas, nes dalis su ja susijusių dalykų yra labai sunkiai administruojama, – tvirtino LŪS vicepirmininkas R. Juknevičius. – Neretai sakoma, kad tarptautiniai susitarimai, Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimai ar dar kas nors trukdo padaryti tvarką žaliavos klausimais, tačiau viskas įmanoma, tik reikia rasti tinkamus teisinius svertus. Teisininkai turi peržiūrėti visą paketą teisinių dokumentų ir rasti tas spragas, kurias užtaisius konkurencinė aplinka taptų vienodesnė.“

Pasak LŪS vicepirmininko, kur trūksta normalios konkurencinės aplinkos, į tą sektorių jau ilgą laiką yra skiriami viešieji pinigai, kad būtų kompensuojamos dėl nelygių konkurencijos sąlygų negautos pajamos.

„Kiek jau pinigų yra išeikvota tam, kad gyvulininkystės, daržininkystės sektoriai galėtų būti konkurencingi, kiek išmokėta visokių kompensacinių išmokų arba per projektus sudarant geresnes sąlygas išdalyta pinigų, o rezultatas – šie sektoriai ir toliau traukiasi. Jie traukiasi dėl to, kad negautos pajamos dėl iškreiptos konkurencijos. Ji yra tokia didelė, kad kiek pinigų beskirtų, jų vis tiek neužtenka, kad šie sektoriai galėtų būti konkurencingi. Jei turi fermą, galvijų bandą, bet negali išmaitinti šeimos, iš savo veiklos gauti pajamų, tai gali būti labai mylintis žemės ūkį, būti žemdirbiu savo vidumi, bet valgyti ir išgyventi vis tiek reikia.“

Daugiau kaip penkerius metus yra iškeltas tikslas ir siekiama gaivinti gyvulininkystę, o rezultatai yra priešingi. Kaimyninėje Lenkijoje pieninės, mėsinės dažniausiai yra ūkininkų kooperatyvų. Kai ūkininkai, kurie gali užauginti žaliavą, turi ir savo perdirbimo įmonę, pelno persiskirstymas yra gerokai tolygesnis.

„Pas mus atsitiko taip, kad pieno sektoriuje dabar yra 5 įmonės, kurios galimai tarp savęs susiderina kainodarą, panašiai vyksta ir mėsos sektoriuje. Perdirbimo, pardavimo įmonių tokie dideli pelnai gali būti tik dėl to, kad nepelnytai mažai mokama už žaliavą. Ūkininkai metai iš metų už savo darbą negaudami pakankamai pajamų kurį laiką dar laikosi, nesitraukia iš žemės ūkio, nes labai sunku mesti tai, dėl ko kankinaisi, kūrei dešimt ar daugiau metų – statei fermą, rinkai bandą, augai kaip ūkininkas. Kai matai tų žmonių veidus, kai jie krauna paskutinius gyvulius ir užrakina fermą, supranti, kokią gyvenimo tragediją jie išgyvena. Po tokios psichologinės traumos sunku ateityje būti motyvuotu ir ką nors daryti „vardan tos Lietuvos“. Dažnas tokiais atvejais tampa apatiškas, nebepradeda jokio kito verslo – kai kurie važiuoja pas vaikus, gimines į užsienį arba net sako, jog tyčia eina į pašalpų gavėjų gretas, jei valstybė taip su juo pasielgė, nes visi mato, kad taip atsitiko ne dėl ūkininko apsileidimo, nesugebėjimo daug ir sąžiningai dirbti, o dėl to, kad kažkas nesureguliavo normalios konkurencijos sąlygų“, – tvirtina R. Juknevičius.

Kaip medis be šakų

Žemės ūkis yra verslo šaka, kurioje veikia tokie patys rinkos dėsniai kaip ir pramonės, paslaugų, kituose sektoriuose. Tos sritys, kuriose susiformuoja didžiausias pelnas, auga, o tos, kuriose pelno laikas nuo laiko negaunama, miršta.

LŪS vicepirmininko nuomone, žemdirbio – žaliavos gamintojo ir perdirbėjo, pardavėjo sritis gali būti valstybės reguliuojama, tačiau joje nėra daug svertų, bet tie, kurie yra, tiesiog neišnaudojami. Taip drastiškai skiriasi žemdirbio ir pardavėjo pelnas iš grūdų iškepus duoną tik mūsų šalyje – kitur taip nėra, vadinasi, pas mus kažkas yra nepadaryta.

„Labiausiai gąsdina, kad Lietuvos žemės ūkis tampa kaip medis be šakų. Greitai gali būti, jog atsisėsim ant vienos šakos, o kai toje šakoje atsiras problemų, nebežinau, ką mes iš Lietuvos žemės ūkio beturėsim. Niekas neišgelbės, jokie viešieji pinigai negali būti skirti kompensuoti to, kas yra sugriaunama normalios konkurencinės aplinkos nebuvimu, – įsitikinęs R. Juknevičius. – Žemės ūkio reguliavimas bei viešųjų pinigų „įliejimas“ ir nebūtinai teisingas jų paskirstymas iškraipo verslo vykdymo sąlygas. Nė vienas kitas sektorius nėra taip labai veikiamas politikų kaip žemės ūkis.“

Pasak LŪS vicepirmininko, ES bendroji žemės ūkio politika remiasi ant dviejų ramsčių – tiesioginių išmokų ir investiciniams projektams skirstomų pinigų. „Matyt, tie pinigai ne taip persiskirsto, kad motyvuotų kažkurį sektorių augti, plėstis, nors pinigų skyrimo pagrindas ir buvo siekis, kad tas sektorius augtų“, – sako R. Juknevičius.

Ūkininkas geriausiai išmano, kaip auginti duoną, ir jis tikriausiai negali sukurti teisinės bazės ir pasakyti, ką turėtų daryti politikai, kokius įstatymus priimti.

„Kiekvienas turi savo darbą daryti. Mes, ūkininkai, jaučiame, kad savo darbą atliekame gerai. Lietuvoje pajamos iš vieno hektaro yra penkis kartus mažesnės, palyginti su Danijos ūkininkais, dėl to, kad pačioje sistemoje yra kažkas blogai. Lietuvoje kuriame baltąsias, žaliąsias knygas, prirašome gražių tikslų, bet po tais žodžiais trūksta supratimo, kad ne kelių eurų paskirstymas, o visas įstatymų paketas leidžia susiformuoti normalioms konkurencinėms sąlygoms“, – teigė R. Juknevičius.

Violeta GUSTAITYTĖ