Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jaunieji ūkininkai tęsia protėvių tradicijas

Vilkaviškio rajone, Skardupių kaime, gyvenantys brolis ir sesuo Andrius bei Rūta Mickevičiai tėvų ūkyje sukasi nuo mažų dienų. Neseniai šiedu jaunuoliai žemę ėmė dirbti savarankiškai.

Dairosi į Lenkiją

Tiek Andrius, tiek Rūta daugiausiai verčiasi gyvulininkyste. Skirtumas tik tas, kad Andrius laiko pienines karves, o jo sesuo – mėsinius galvijus. Nors dauguma ūkininkų pastaraisiais metais traukiasi iš gyvulininkystės ir vis dažniau koncentruojasi į augalininkystę, jaunieji Mickevičiai nelabai turėjo kitą pasirinkimą.

„Mūsų krašte žemės labai nederlingos. Į dirvą turime suberti dvigubai daugiau trąšų nei kiti Vilkaviškio krašto ūkininkai, o mūsų derlius vis tiek bus daug mažesnis nei tų, kurie ūkininkauja aplink rajono centrą. Be to, bent du kartus per metus esame priversti iš savo dirvų rinkti akmenis. Atrodo, kad jų pilna visur. O kiek technikos esame dėl jų sulaužę! Remontai beveik niekada nesibaigia. Kone kasmet iš žemės ištraukiame už žmogų didesnių akmenų. Dauguma žemdirbių čia verčiasi gyvulininkyste, nes paprasčiausiai neturi kitos išeities. Mes – ne išimtis“, – teigė A.Mickevičius.

Jis šiuo metu laiko apie 30 karvių. Pieną iš jauno vyro superka žemės ūkio kooperatyvas „Melbras“ ir už jo litrą moka maždaug 21 centą. Pastaruoju metu ši suma kiek padidėjo, tačiau, jaunojo ūkininko teigimu, ji vis tiek yra ne tokia, kokia turėtų būti.

Nepaisant to, kad pieno kaina šiek tiek pakilo, jaunas ūkininkas svarsto ateityje pieną parduoti kaimyninėje Lenkijoje.

„Ten dabar už litrą moka apie 38 centus, o pavasarį ši suma buvo maždaug dešimt centų didesnė. Domėjausi galimybe pieną parduoti lenkams. Pasirodo, tai nėra labai jau sudėtingas procesas. Tik reikia, kad supirkėjai išrašytų sąskaitas faktūras. Aišku, yra ir kitų niuansų, tokių kaip mokestinė bazė ar kalbos barjeras, tačiau viskas tikrai įmanoma“, – teigė pašnekovas.

Visi darbai verti pagarbos

A.Mickevičius apgailestavo, kad karvių ūkis atima didžiąją laiko dalį, o dėl to labiausiai nukenčia trys jo atžalos: Dangis, Gustė ir Markas. Vyriausiajam sūnui – vos ketveri metai. Augantiems vaikams labai reikia tėvo dėmesio, o dabar jis jo negali skirti tiek, kiek norėtų. Nepaisant to, kartais Andrius vaikus pasiima kartu dirbti ūkio darbus. Jie su didžiuliu entuziazmu lipa į traktorių ar pagal išgales vasarą padeda krauti šieną.

Tokie rieduliai laukuose – kasdienybė... Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto, galvodamas apie ateitį, 24 metų ūkininkas svarsto pienines karves iškeisti į mėsines. Būtent taip yra padariusi jo sesuo. Ji laiko 20 aubrakų ir simentalių veislės karvių, panašiai tiek turi ir prieauglio. Tiesa, iki gruodžio pradžios R.Mickevičiūtė planuoja visą prieauglį parduoti.

Rūta teigė, kad pati net nepajuto, kaip pradėjo savarankiškai ūkininkauti.

„Ūkyje, kaip ir brolis, sukuosi nuo mažens. Vos išsilaikiusi vairuotojo teises su traktoriumi kasmet ir žemę ariu, ir į Vilkaviškį grūdus vežu. Aišku, gal yra tokių, kurie su nuostaba žiūri į traktorių vairuojančią merginą, tačiau man tai – įprasta veikla. Manau, kad visi darbai yra verti pagarbos“, – mintimis dalijosi R.Mickevičiūtė.

Šiuo metu 22 metų mergina baigia studijas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Netrukus ji turėtų įgyti pradinių klasių mokytojos diplomą. Paklausta, su kuo planuoja sieti savo ateitį, ji tikino, kad norint puikiai galima suderinti ir ūkį, ir darbą mokykloje. Nepaisant visko, ji tvirtai žino, kad ir toliau norėtų gyventi kaime.

„Kaimo vaikui miesto oras niekada nebus malonus. Myliu ir ūkį, ir vaikus, tad ateityje visai norėčiau neapleisdama ūkio padirbėti mokytoja“, – šypsojosi jauna ūkininkė.

Tęsia tradicijas

Nors tiek Andrius, tiek Rūta savarankiškai ūkininkauti pradėjo tik praėjusiais metais, tačiau jų šeimoje žemdirbystės tradicijos itin gilios. Jaunųjų ūkininkų prosenelis savo noru ėjo į karą, kad vėliau grįžęs iš jo galėtų gauti žemės. Ūkininkavo ir Andriaus bei Rūtos seneliai, tą dabar daro ir jų tėvai Romas ir Aušra.

Be gyvulininkystės, abu jaunieji ūkininkai verčiasi ir augalininkyste: augina rapsus bei kviečius. Vis dėlto iš 36 ha Andriaus ir 65 ha Rūtos valdomų plotų nemažą dalį užima pievos.

„Su broliu dažnai vykstame į įvairius jauniesiems ūkininkams skirtus seminarus Vilkaviškyje bei Šakiuose, nuolat stengiamės tobulėti, kaupti žinių bagažą. Nemažai padeda ir aplinkiniai ūkininkai. Gana daug girdėjau apie kitų žemdirbių nesutarimus dėl parduodamų plotų, tačiau mūsų krašte konkurencijos tarp ūkininkų beveik nesijaučia. Čia visi vieni kitiems padeda. Mes su broliu daugybę kartų iš aplinkinių esame sulaukę pagalbos“, – teigė R.Mickevičiūtė.

Ji tikino nė kiek nesigailinti, kad pasirinko ūkininkauti. Nors draugai neretai priekaištauja, kad Rūta į įvairius susitikimus ar vakarėlius atvyksta paskutinė, tačiau visi puikiai supranta, kad dirbdama ūkyje ji kloja pamatus būsimam gyvenimui.

„Man ūkyje viskas lengva, paprasta. Čia jau ir mano įdirbis yra nemažas. Dirbant bet kurioje kitoje srityje viską tektų pradėti nuo pradžių. Nežinau, ar labai to norėčiau“, – svarstė pašnekovė.

R.Mickevičiūtė savo ūkyje laiko mėsinius galvijus. Asmeninio archyvo nuotr.

Knygos ir medžioklė

Jaunieji Mickevičiai savarankiškai ūkininkauti pradėjo tik praėjusiais metais. Pasinaudoję Europos Sąjungos parama jauniesiems ūkininkams, jie įsigijo vienodus „NewHolland“ traktorius. Tiesa, Andrius dar svarstė vietoje traktoriaus pirkti akmenų rinktuvą, kuris labai palengvintų kasdienybę. Vis dėlto jaunas vyras neabejojo, kad šį padargą jis dar įsigis, nes be jo dirbti ūkyje gali tapti neįmanoma.

„Daugelis ūkininkų skundžiasi, kad naudotis ES parama neverta, nes parašyti projektą yra labai sunku, o keliami reikalavimai dažnai būna neįgyvendinami. Aš esu kiek kitos nuomonės. Jei tik bus galimybė, ateityje vėl mėginsiu pasinaudoti parama“, – kalbėjo pašnekovas.

Nors dėl darbo ūkyje laisvo laiko lieka nedaug, tačiau jo turėdama Rūta mėgsta skaityti įvairių žanrų knygas. Daugiausiai – istorines. Savų pomėgių turi ir Andrius. Labiausiai ūkininkas mėgsta medžioti. Per mėnesį jis stengiasi į miškus išsiruošti bent 4–5 kartus.

„Iš tikrųjų mūsų krašte gyvulininkyste verstis kiek pavojinga. Čia – daugybė vilkų. Prieš kelerius metus vilkai papjovė penkis tėvų veršelius, tad gyvenant mūsų seniūnijoje mokėti medžioti – didelis privalumas. Pats ne kartą esu matęs vilką, tačiau dažniausiai tuo metu su savimi neturiu šautuvo. Iš tikrųjų niekada negalvojau, kad būsiu medžiotojas. Kažkada tėtis norėjo, kad išklausyčiau specialius kursus ir tapčiau medžiotoju. Anuomet tam priešinausi. Dabar be šio pomėgio neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – šypsojosi A.Mickevičius.

Labiausiai jaunas ūkininkas didžiuojasi savo sumedžiotu stirninu. Vertinant medžioklės trofėjus, stirnino ragams nedaug pritrūko iki medalio.

Abu jaunieji Skardupių kaimo gyventojai pernelyg daug apie žemių plėtrą tikino negalvojantys. Jie dažniausiai supirkinėja tik tas žemes, kurios ribojasi su jų sklypais. Tiesa, konkuruoti tenka ne tik su vietiniais ūkininkais, bet ir su kaimyninės Lenkijos žemdirbiais. Jie vis dažniau supirkinėja ne tik jų gyvenamos Gražiškių seniūnijos, bet ir greta esančios Vištyčio seniūnijos bei kitų artimų kraštų žemes.

Kadangi abiejų Skardupių gyventojų ūkiai dar tik pradedami kurti, jiems reikia daugelio žemės ūkio padargų. Pašnekovai neabejojo, kad kantriai ir sunkiai dirbdami jie įgyvendins visus savo planus.

Rekomenduojami video