Daugelis turbūt prisimena neseną skandalą, kai Raubonių kaimo bendruomenė sukilo prieš šiame kaime karvių fermas turinčios žemės ūkio bendrovės užmačias plėsti karvidžių kompleksą ir vos už 120 metrų nuo artimiausios sodybos statyti tris didelius tvartus, kuriuose tilptų 3 tūkst. galvijų. Savo nerimą ir nuogąstavimus dėl pablogėsiančios gyvenimo kokybės tada jie raštu išsakė Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, Aplinkos ministerijai, rajono Savivaldybės vadovams, Seimo nariui Antanui Matului.

Kreipimesi į šias institucijas buvo minima, jog bendruomenė nepritaria planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitai. Pirmiausia – dėl netinkamai parinktos statybos vietos, nes karvidžių statyboms numatyti sklypai yra per arti gyvenvietės: iki jos ribos – vos 50 metrų, iki gyvenvietės centro – 500 metrų. Oro tarša ir nemalonūs kvapai, pastačius tris tūkstančius galvijų talpinančias karvides, sukeltų didelę riziką žmonių sveikatai. Smarvė sklistų ne tik iš karvių tvartų, bet ir skysto mėšlo lagūnų.

Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos rengėjai teigė, jog tokią būsimų karvidžių pastatų lokalizaciją pateikė užsakovai, t. y. žemės ūkio bendrovė ir tvartai bus statomi bendrovės valdomoje žemėje. Be to, akcentavo, jog kalbama ne apie naują karvidžių kompleksą, o apie jau esamą, kurį ketinama rekonstruoti ir plėsti.

Po ilgų derybų buvo sutarta, jog tvartų kompleksą bendrovė plės į kitą pusę nuo gyvenvietės.

Seimo narys Antanas Matulas „Darbui“ minėjo, jog panašių skundų ne tik jis, bet ir jo kolegos gauna iš įvairių Lietuvos vietų. Keli panašūs skandalai pernai nuskambėjo kaimyniniame Pakruojo rajone, kurio gyventojams taip pat atstovauja šis parlamentaras.

Plėsti pienininkystės ūkius – modernizuoti senuosius tvartus, statyti naujus, įrengti papildomus srutų rezervuarus – šiame rajone yra nusprendusios Žvirblionių, Linkuvos žemės ūkio bendrovės. Ypač sudėtinga situacija Linkuvos krašte, nes šio miestelio pašonėje jau yra trys stambūs gyvulininkystės kompleksai, toli skleidžiantys nemalonius kvapus. Smarvė ypač paaštrėja rudenį ir pavasarį, kai srutos laistomos laukuose. Tad suplanuotos naujų tvartų statybos taršos problemą tik padidintų, o žmonių gyvenimo kokybę dar labiau pablogintų.

Deja, neretai būna taip, kad atliktų poveikio aplinkai ar visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitų teiginiai neatitinka realybės. Jose nurodyti sanitarinės apsaugos zonos atstumai būna iškraipyti kaip patogiau užsakovams. Nors dabar galiojantys įstatymai sako, jog sanitarinės apsaugos zona minėtai veiklai turėtų būti 500 metrų, naudojamasi kitu to paties įstatymo teiginiu – jog, įvertinus situaciją, galima nustatyti ir kitokias sanitarinės zonos ribas. Tad, manipuliuojant tokiomis išimtimis, sanitarinės apsaugos zona į gyvenvietės pusę kartais sumažinama iki kelių šimtų metrų, o į laukų pusę padidinama iki poros kilometrų.

„Tai ar laukus reikia saugoti, ar žmones? – minėtas teisės aktų nuostatas įtvirtinusių kolegų retoriškai klausia Seimo narys Antanas Matulas. – Įtariu, jog viskas gali būti daroma tam, kad dideli planai būtų įgyvendinti kuo pigiau. Juk koją keliant gyvenvietės pusėn, o ne į laukus, galima rasti jau nutiestus kelius, visą infrastruktūrą. O kuriantis nuo gyvenvietės atokiuose laukuose, investicijų prireiktų gerokai daugiau…“

Beatodairiška stambiųjų gyvulininkystės kompleksų plėtra ir jai sudarytos palankios sąlygos jau sužlugdė daug smulkių ir vidutinių ūkių, ypač pienininkystės. Jų verslą perima didžiosios žemės ūkio bendrovės ir taip plečia savo valdas. Beje, savo gyventojų interesus ginančių bendruomenių žmonės teigė tikrai nesą nusiteikę prieš verslą, tik yra įsitikinę, jog karvidžių kompleksus geriau būtų statyti atokiau nuo gyvenviečių esančiuose laukuose.

Seimo narys Antanas Matulas ir iš Linkuvos kilęs parlamentaras Stasys Tumėnas parengė ir kartu su kitam Pakruojo rajono kraštui atstovaujančiu, Žiemgalos apygardoje neseniai išrinktu Seimo nariu Liudu Jonaičiu Seimui pateikė Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimus. Juose siekiama aiškiai reglamentuoti sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius, kurių nebūtų galima mažinti. Taip pat siekiama, kad poveikio aplinkai ir sveikatai vertinimas būtų privalomas, esant mažesniam tvartuose laikomų gyvulių skaičiui, negu kad yra nustatyta dabar.

„Sovietmečiu buvo įsigalėjusi praktika gyvulininkystės kompleksus statyti šalia gyvenviečių, neatsižvelgiant į gyventojų poreikius, nesilaikant ar grubiai pažeidžiant higienos normų reikalavimus. Pastaraisiais metais gyvulininkystės kompleksai intensyviai renovuojami, plečiami, didinamas juose auginamų gyvulių skaičius. O kartu plečiasi su tuo susijusių problemų mastas: didėja srutų kiekiai, būna, kad jos kaupiamos nesandariuose rezervuaruose. Didėja ir žemės plotai, kuriuose srutos išlaistomos. Todėl dažno kaimo nuolatinis palydovas – nepakeliamas dvokas, kuriuo priversti kvėpuoti fermų kaimynystėje ir srutomis laistomų laukų apsuptyje įsikūrusių kaimų žmonės.

Yra nustatytas laikomų gyvulių skaičius, iki kurio ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinti nereikia. Bet po to skaičiaus paliktas didžiulis tarpas „nuo–iki“, kai gali būti atliekama tokio vertinimo reikalingumo atranka. Tai reiškia, kad įgaliotoms tarnyboms leidžiama nuspręsti, ar vertinimą atlikti, ar ne. O atranką dėl vertinimo reikalingumo užsako esamų ar būsimų fermų savininkai… Pastebėjau daugybę atvejų, kai tarnybos nustato, jog poveikio aplinkai vertinimas nebūtinas. Bet, kai įsigilini į visas aplinkybes, į nurodytas priežastis, kodėl leista vertinimo neatlikti, randi daugybę nutylėtų faktų. Tarkim, neparodyta, jog per sanitarinės apsaugos zoną eina vandentiekis, jog jos ribose yra visuomeninės paskirties objektų, sodybų, jog čia veikiančios fermos savininkai daug kartų bausti už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus. Kartais net įsigudrinama sanitarinės apsaugos zoną nustatyti ne visur vienodu perimetru, o taip, kaip palankiau užsakovui.

Todėl būtina aiškiai reglamentuoti, kada yra privalomas poveikio aplinkai vertinimas (tarkim, kai laikyti karvėms ir buliams fermose įrengta daugiau kaip 500 vietų). O ribas, nustatančias, kada vykdoma atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo reikalingumo, siūolme panaikinti arba bent sumažinti. Tai turi būti įtvirtinta įstatymu.

Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pataisomis siekiame numatyti aiškų sanitarinių apsaugos zonų reglamentavimą, nes trūkstant jo, kaip jau minėta, galimas piktnaudžiavimas arba nustatytos sanitarinės apsaugos zonos ribos tampa ginčytinomis, ne visada jas nustatant atsižvelgiama į gyventojų interesus. Jei sanitarinė apsaugos zona yra 500 metrų ar mažiau, turėtų būti leidžiama fermas tik rekonstruoti ir modernizuoti, nedidinant bendro laikomo gyvulių skaičiaus. Norint plėsti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą, sanitarinė apsaugos zona turėtų būti ne mažesnė kaip 2000 metrų.

Keičiantis gyvenimo kokybės suvokimui, miestelių ir kaimų gyventojai taip pat nori gyventi kokybiškai ir sveikai, kvėpuoti švariu ir sveiku oru. Todėl poveikis aplinkai bei visuomenės sveikatai turi būti vertinamas esant ir mažesniam, negu nustatyta dabar, gyvulių skaičiui, – minėtų įstatymų pataisų būtinumą pakomentavo parlamentaras Antanas Matulas. – Stengsimės, kad Seimo pavasario sesijoje šios pataisos būtų priimtos. Taip pat, kad analogiškos teisės aktų nuostatos galiotų ir kitoms taršioms ūkinėms veikloms, kad ir aplinka, ir gyventojų sveikata būtų apsaugota nuo kenksmingų poveikių“