Šiųmetė vasara buvo tikras išbandymas galvijų augintojams. Ekstremali sausra nualino pievas ir ganyklas, dėl mažo žolynų derlingumo daugelyje ūkių nepavyko pasigaminti pakankamai žolinių pašarų žiemos laikotarpiui. Laukia išties nelengvas tvartinis periodas, nes turimus pašarus teks naudoti ekonomiškai ir apgalvotai. Ūkiai, kuriuose nepavyko pasigaminti reikiamo kiekio pašarų, bus priversti „inventorizuoti“ bandą – atsisakyti mažesnės produkcijos ar reprodukcinių problemų turinčių karvių, mažesnės veislinės vertės telyčių, auginamų bandos pakaitai, bei galvijų prieauglio, kurį, palankiais pašarų gamybai metais, galbūt, pasilikdavo penėjimui. Esant tokiai situacijai, tenka prisiminti pašarus, kurie tradiciškai šėrimui naudojami rečiau, mažesniais kiekiais, dėl menkesnės pašarinės vertės, arba kainuoja sąlyginai brangiau nei tradiciniai pašarai.

Šiaudai – irgi pašaras

Šiaudai dažnai laikomi menkavertėmis atliekomis, tinkančiomis tik pakratams. Pastaraisiais metais šiaudai dažniausiai būdavo paliekami pūti lauke arba supresuojami biokurui, tačiau tinkamai paruošti jie yra visai neblogas pašaras (kai trūksta šieno) mažiau pieningoms karvėms, nesunkiai dirbantiems arkliams, o taip pat avims ir vyresniems penimiems galvijams.

Apie 60–75 proc. šiaudų sudėties sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė, pentozanai, pektinai, t. y. kaloringos medžiagos – angliavandeniai. Pagal cheminę sudėtį ir bendrosios energijos kiekį šiaudai mažai skiriasi nuo šieno.

Šiaudai ir varpinių žolių šienas turi beveik tiek pat bendrosios energijos, tačiau apykaitos energijos 1 kg šieno yra 8,3 MJ, o šiauduose – tik 5,6–6,8 MJ (22–38 proc. mažiau). Pagrindinė tokio skirtumo priežastis – ląsteliena, ypač joje esantis ligninas. Sausojoje šiaudų medžiagoje jo būna 13–15 proc., o šiene – tik 3–7 proc. Šis junginys beveik neskaidomas ir neįsisavinamas. Minusas ir tai, kad ligninas, kaip nustatyta moksliniais tyrimais, trukdo įsisavinti ir kitas pašare esančias maisto medžiagas, mažina jų virškinamumą. Šienas virškinamas kur kas geriau nei šiaudai, todėl didesnius jų kiekius naudojame tik spaudžiami šieno nepritekliaus. Dėl didelio ląstelienos bei lignino kiekio jie yra kieti, šiurkštūs, todėl gyvuliai juos ėda nenoriai. Paveikti mechaniškai, temperatūra arba cheminėmis medžiagomis, šiaudai ėdami ir virškinami geriau. Jei yra pasirinkimo galimybė, galvijams šerti tinkamiausi yra miežiniai ir avižiniai šiaudai.

Šiaudų paruošimas

Paprasčiausias ir lengviausias paruošimo būdas – smulkinimas. Smulkintus šiaudus (galvijams – 4–5 cm ilgio dalelėmis, arkliams, avims – 2–3 cm) gyvuliams lengviau kramtyti, atrajoti, mažiau trinasi dantys, pašaras greičiau suvirškinamas. Tokius šiaudus patogiau sumaišyti su kitais pašarais. Labai susmulkinti nepatartina, nes tuomet gyvuliai mažiau atrajoja, išskiria mažiau seilių, dėl to pašarus virškina prasčiau. Gyvuliams itin patinka, kai susmulkinti šiaudai dar ir sumaigomi.

Nesudėtinga šiaudus sudrėkinti bei paskaninti, jei į šį procesą pažiūrėsime kūrybiškai ir išradingai. Šiaudų pjaustinys gali būti sluoksniais dedamas į didelę dėžę ar kitokią talpą ir apšlakstomas šiltu (30 °C) pasūdytu vandeniu. 10 kg šiaudų reikia 8–10 l vandens, kuriame ištirpinama 120–150 g druskos. Po 12–24 val. jais galima šerti gyvulius. Panašus paruošimo būdas yra šiaudų užplikymas. Tik šiuo atveju užpilama ne šiltu, bet verdančiu vandeniu, todėl šiaudai, kurie taip pat gali būti paskaninti, tinka šėrimui jau po 6–8 val. Užplikius pagerėja ne tik fizinės ir skoninės šiaudų savybės, bet kartu sunaikinama dalis kenksmingų mikrobų, pelėsių. Šiaudus galima plikyti ir karštais žlaugtais.

Drėkinamus šiaudus galima paskaninti melasa (2 kg melasos į 10 l vandens), virtomis smulkintomis bulvėmis, šakniavaisiais (0,2–1 kg/1 kg šiaudų), koncentratais (50–100 g/1 kg šiaudų). Taip pat paskaninti tinka pramonės atliekos: žlaugtai (broga), bulvių tarkiniai, salyklojai, cukrinių runkelių griežiniai. Šie priedai gali sudaryti ketvirtadalį arba pusę šiaudų kiekio. Taip paruošti šiaudai būna minkšti, malonaus kvapo, geresnio skonio, geriau fermentuojami galvijų didžiajame prieskrandyje. Paruoštus šiaudus reikia tuojau sušerti, nes jie greitai genda.

Geras, bet greitai gendantis

Alaus ir salyklo gamybos atliekos yra saladinas, žlaugtai, salyklo daigeliai. Saladinas – tai panaudotų miežių liekanos po fermentacijos, kuriose yra iki 24 proc. proteinų. Tai geras pašaras, tačiau jis labai greitai genda. Šviežias, neapgedęs saladinas didina galvijų priesvorius, karvių pieningumą. Karvėms jo duodama po 10–20 kg per parą. Žlaugtai yra labai vandeninga, turinti apie 75 proc. vandens, mažai maistinga alaus gamybos atlieka. Šviežiais žlaugtais sėkmingai gali būti šeriami penimi galvijai, tačiau tai mažai maistingas pašaras. Melžiamoms karvėms šviežių žlaugtų duodama iki 25–35 kg per parą, juos galima maišyti su smulkintais šiaudais. O salyklo daigeliai yra panašaus maistingumo kaip sėlenos, gerai išdžiovinti jie būna šviesios spalvos, tačiau yra labai higroskopiški (sugeriantys aplinkos drėgmę), todėl sudrėkę greitai genda, juos reikia laikyti sausoje patalpoje. Šis pašaras labiau tinka melžiamoms karvėms (duodama apie 3 kg per parą). Jie tinka ir galvijų prieaugliui šerti. Užtrūkusioms veršingoms ir ką tik apsiveršiavusioms karvėms salyklo daigelių geriau neduoti.

Kitos maisto pramonės atliekos

Krakmolo gamybos atliekos – bulvių brazdai. Melžiamoms karvėms šviežių brazdų galima duoti iki 15–20 kg per parą. Tai tinkamas pašaras ir galvijų prieaugliui. Grūdų perdirbimo atlieka – sėlenos (kvietinės arba ruginės) yra geras koncentruotas pašaras melžiamoms karvėms. Jose yra palyginti daug fosforo, kurį gyvuliai gerai pasisavina. Sėlenos taip pat tinka užtrūkusioms veršingoms karvėms ir jų prieaugliui, nes tai dietinis pašaras. Cukraus gamybos atliekos – cukrinių runkelių griežiniai ir melasa. Šviežiuose griežiniuose gali būti net iki 23 proc. sausųjų medžiagų, jų karvei galima sušerti iki 30–40 kg per parą. Kadangi griežiniai greitai rūgsta ir genda, tikslingiausia juos silosuoti ir naudoti melžiamoms karvėms šerti (po 15–20 kg per parą). Šėrimui galima naudoti ir džiovintus cukrinių runkelių griežinius. Melasos tirpalas (1:3) gali būti naudojamas šiaudų kapojams, pelams skaninti. Beje, melasoje yra apie 50–60 proc. cukraus, jos galima dėti į kombinuotuosius pašarus ir taip papildytais koncentratais šerti galvijus, kai tai reikalinga normaliam cukraus ir baltymų santykiui karvių ir galvijų prieauglio racione palaikyti.

Jei ūkis yra priemiestinis, transportavimo kaštai nedideli ir, įvertinus šių maisto pramonės atliekų įsigijimo kainą, juos įsigyti apsimoka, visos šios maisto pramonės gamybos atliekos gali būti sėkmingai naudojamos trūkstamam pašarų kiekiui papildyti. Nereikia pamiršti, kad pradedant šerti šiais pašarais, kaip ir bet kuriais kitais, reikia laikytis pereinamojo laikotarpio ir iškart neduoti rekomenduojamų maksimalių pašaro normų – į kasdieninį pašaro davinį naujus pašarus reikia įtraukti palaipsniui, kad nesutrikdytume galvijų prieskrandžių mikrofloros veiklos, nepakenktume gyvulių sveikatai.

Rita Samalionienė,

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė