Dielinės kaime Marijampolės rajone gyvenantis Karolis Šukys – vienas iš tų retų jaunų žmonių, kurie mėgaujasi gyvenimo kaime privalumais ir apie galimybę keltis į miestą kol kas visiškai negalvoja. Kalvarijos girininkijoje medienos meistru dirbantis jaunas vyras taip pat yra vienas iš nedaugelio galinčiųjų drąsiai pasakyti dirbantys savo svajonių darbą.

Laimingas darbe

Nuo mažens kaime augęs Karolis savęs kitoje aplinkoje nelabai ir įsivaizduoja. Ne maža dalis jo vaikystės prabėgo miškuose, kuriuose jis mėgdavo grybauti, uogauti ar tiesiog smagiai leisti laiką. Greičiausiai būtent tai vėliau ir paskatino pasirinkti būsimą specialybę. Kai atėjo metas pagalvoti apie studijas, K.Šukys įstojo į Kauno miškų aplinkos inžinerijos kolegiją, ten studijavo miško ūkį. Savo laidoje suvalkietis buvo bene vienintelis, nesunkiai galintis atskirti vienus medžius nuo kitų. Mokslai Karoliui sekėsi gana lengvai, o praktiką atlikti jis grįžo arčiau namų. Vos už kelių šimtų metrų nuo dabartinės jo gyvenamosios vietos įsikūrusioje Šunskų girininkijoje jaunas vyras labai greitai rado savo vietą.

„Dar iki praktikos puikiai pažinojau visus girininkijos darbuotojus. Galima sakyti, jog aš užaugęs su jais. Kaip tik tuo metu vienas eigulys sunkiai susirgo, tad dar būdamas praktikantu aš oficialiai buvau priimtas į laikinai einančio eigulio pareigas. Po praktikos trumpai teko padirbėti Vokietijoje, tačiau kai grįžau namo, gavau pasiūlymą dirbti miško darbininku. Kadangi darbo tada neturėjau, pagalvojau, kad tai gali būti visai smagi veikla, leisianti dar ir šiek tiek užsidirbti. Po poros mėnesių gavau pasiūlymą nuolat dirbti eiguliu. Taip miške esu jau daugiau nei ketverius metus“, – šypsojosi K.Šukys.

Jis tikino, kad labiausiai jam patinka darbas gryname ore, galimybė nuolat būti tarp pačių įvairiausių medžių bei augalų. Kartu su Karoliu gyvenanti jo draugė Liveta Urbanavičiūtė taip pat teigė pastebėjusi, kad jos vaikinas mėgaujasi savo darbu, vakarais namo grįžta laimingas, geros nuotaikos. Jos teigimu – K.Šukys neabejotinai yra savo rogėse.

„Jei nebūčiau laimingas, turėčiau keisti darbą, tačiau to daryti bent kol kas tikrai nenoriu“, – tikino pats Karolis.

Visgi pašnekovas pripažino, kad pastaraisiais metais darbas miške tampa vis sunkesnis. Nuo šių metų pradžios K.Šukys buvo paaukštintas į Valstybės įmonės valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos regioninio padalinio medienos meistro pareigas. Šiame padalinyje dirba apie 10 medienos meistrų, o 27 metų Karolis – iš jų jauniausias. Apskritai, panašaus amžiaus asmenų, dirbančių kartu su juo, yra vos vienas kitas.

Nors teoriškai jo darbo vieta apima visą regioną, kol kas jam priskirta darbuotis Kalvarijos girininkijoje. Čia suvalkietis medienos pjovėjams parodo kirtaviečių ribas, prižiūri, kad visas procesas vyktų sklandžiai ir pagal visus saugos bei gamtosaugos reikalavimus, priiminėja medieną, rūpinasi jos realizacija, dirba su miškų darbų apskaitos programa.

"Jei nebūčiau laimingas, turėčiau keisti darbą, tačiau to daryti bent kol kas to tikrai nenoriu" - tikino Karolis.

„Iš tikrųjų dabar miške – didelis užimtumas, tikrai nėra kada tinginiauti, diena pilnai išnaudojama. Panašu, kad ateityje darbo tik daugės. Kai buvau eigulys, buvau šiek tiek laisvesnis. Visgi skųstis tikrai negaliu – sunku, bet smagu“, – šypsojosi pašnekovas.

Beje, dienas leisdamas miške K.Šukys visiškai nebijo erkių. Nors jis skiepijasi nuo erkinio encefalito, Laimo ligos grėsmė vis tiek išlieka. Pats Karolis teigia, kad erkės jį puola nenoriai – šiemet tik viena buvo įsisiurbusi, nors kai kuriems jo kolegoms per dieną bent kelios prikimba.

Pliusai ir minusai

Prieš porą metų Lietuvoje pradėta miškų urėdijų reforma, K.Šukio nuomone, turėjo nemažai ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Anot jo, panašios reformos tikrai reikėjo, tik galbūt ji galėjo būti šiek tiek geriau apgalvota.

„Niekas nežino, kiek konkrečiai anksčiau buvo ir ar apskritai buvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi. Faktas, kad visos įmonės buvo uždaros ir kai kuriose iš jų urėdai turėjo išties per daug galių. Pinigai taip pat buvo leidžiami ne visada tiems tikslams, kurių reikėdavo. Aišku, dabar, jei norime ką nors nusipirkti, net smulkiausią daiktą, reikia leidimo kreiptis į centrinę valdžią. Manau, galėtų būti palikta šiek tiek daugiau laisvės. Gerai, kad po reformos daug kam kilo algos. Pavyzdžiui, eigulių atlyginimai mūsų šalyje išties buvo labai maži, visų aplinkinių valstybių eiguliai gyvendavo daug geriau. Bet dabar padidėjo mūsų darbo atstumai. Pavyzdžiui, iš Kalvarijos, kur dirbu, iki girininkijos centro į vieną galą reikia važiuoti apie 50 kilometrų. Kas dirba kokiame Pajevonyje – atstumai dar didesni. O vykti reikia ne vieną ir ne du kartus per mėnesį. Taip sugaištama daug laiko, o ir kuro sudeginama nemažai“, – mintimis apie reformą pasidalijo Karolis.

Jo teigimu, po reformos miškuose itin sumažėjo darbuotojų skaičius. Dauguma miškininkų nesutikę su naujomis sąlygomis bei išaugusiu darbo krūviu tiesiog susiviliojo nemažomis išeitinėmis kompensacijomis ir paliko savo darbą.

Po darbų miške Karolis mėgsta atsipūsti žaisdamas krepšinį.

Gaudo pažeidėjus

Dirbant miške Karoliui kartais tenka susidurti ir su nelegaliais medžių kirtėjais. Jis prisiminė prieš kelis metus nutikusią kiek kuriozinę situaciją. Tada su kolega miške besidarbavęs suvalkietis išgirdo netoliese griaudint benzininio pjūklo garsus. Abu vyrai žinojo, kad jokie pjovimo darbai negali vykti, tad ėmė eiti link tos vietos, iš kurios sklido garsai. Prisiartinę prie pat jie pamatė malkas pjaunantį vyriškį, kuris taip buvo pasinėręs į savo darbą, kad ilgai nepamatė atėjusių miškininkų. Vėliau jis bandė teisintis, tačiau galiausiai geranoriškai pripažino savo kaltę ir sutiko atlyginti nuostolius.

Visgi ne visuomet su pažeidėjais pavyksta susitarti gražiuoju. Karolio teigimu, kartais tenka medžių vilkimo žymėmis atsekti iki pat žmogaus namų, tačiau kone už rankos pagautas nedorėlis vis tiek išsisukinėja, ginasi, kad nieko blogo nepadarė. Anot pašnekovo, net ir matant akivaizdžius įrodymus, teisiškai nubausti pažeidėją būna labai sunku. Laimei, panašių situacijų pasitaiko labai retai.

Krizės pranašas?

Nuolat būdamas miške K.Šukys stebi ir jo kaitą. Anot jo, plika akimi matosi, kad brandžių miškų kiekis Lietuvoje mažėja. Suvalkietis taip pat tikino, kad miškas irgi jaučia šiltėjantį klimatą. Anksčiau Lietuvoje niekas nemėgindavo sodinti šiltesnio klimato reikalaujančių bukų, o dabar šiuos medžius mūsų šalyje pamažu bandoma įveisti ir bent kol kas jie sėkmingai auga. Iš dalies dėl klimato kaitos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje krenta medienos kaina.

„Europos medienos rinka dabar yra perpildyta. Visur džiūva spygliuočių miškai – pušynai, eglynai. Juos veikia įvairūs kenkėjai, kuriems šiltėjantis klimatas – itin palankus. Dabartinės vasaros įvairiems vabzdžiams tampa vis patrauklesnės. Tokiems medžiams kaip eglė reikia vėsesnio klimato, šaltesnių žiemų, o dabar ir jos kasmet tampa šiltesnės“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Jis svarstė, kad mažėjanti medienos kaina gali pranašauti finansų krizę. Šiuo metu medienos pramonėje dirbančios įmonės nutraukinėja senas sutartis, moka didžiules baudas ir persirašo naujus susitarimus daug mažesnėmis kainomis. Panaši situacija buvo ir prieš 2008 metais ištikusį finansinį nuosmukį.

K. Šukys mėgsta ant laužo ruošti savo sumedžiotą žvėrieną.

Iš vieno kaimo – į kitą

Po darbų miške Karolis mėgsta atsipūsti su draugais žaisdamas krepšinį. Jis ne vienerius metus rungtyniavo Lietuvos regionų krepšinio lygoje, atstovavo kelioms Marijampolės, Vilkaviškio bei Jurbarko komandoms. Dabar jaunas vyras kiekvieną sezoną taip pat žaidžia įvairių miestų lygose, vasaromis rungtyniauja 3x3 turnyruose. Apdovanojimų – tiek asmeninių, tiek komandinių – ko gero, net pats negalėtų suskaičiuoti.

Dar vienas K.Šukio pomėgis – medžioklė, kuria jaunas vyras susidomėjo vos pradėjęs dirbti eiguliu. Tiesa, jis pats nesididžiuoja nušautais gyvūnais, nors pripažįsta, kad laukinio žvėries mėsą labai mėgsta. Skaniausia jam – danielių mėsa. Šių raguočių gausu greta Karolio namų esančiuose Šunskų miškuose.

Seniau Karolis namuose laikė ir keletą bičių šeimų, tačiau šiemet jas pardavė kitam jaunam bitininkui. Visgi ateityje jis neatsisako vėl grįžti prie bitininkavimo. Anot jo, bitės puikiai ramina žmogų, padeda nuimti susikaupusį stresą.

„Viena iš priežasčių, kodėl atsisakiau bičių – laiko trūkumas. Dabar vakarais po darbo gretimame kaime įsirenginėju naujus namus, o juk dar norisi pabūti su šeima, pažaisti krepšinį, pasivažinėti dviračiu. Šiemet net medžiojau vos vieną kartą, nes visą laiką suryja statybų darbai. Galbūt kam nors ir atrodo keista, kad iš vieno kaimo keliuosi į kitą ir visai nenoriu į miestą. Bet gyvenimas kaime turi daug privalumų – čia pigesnis pragyvenimas, šalia namų yra žemės, kurioje galima užsiauginti ekologiškų daržovių. Laikau ir būrį vištų, tad šviežių kiaušinių namuose niekada netrūksta. O ir miestas visai čia pat – iki Marijampolės gal tik penki kilometrai, tad įveikti šį atstumą lengvai galiu net dviračiu. Esu gimęs kaime, tad gal todėl į miestą manęs visiškai netraukia“, – šypsojosi pašnekovas.

Liudvikas Jakimavičius