Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Vilniaus forume šalyje žinomi politikai, filosofai, mokslininkai bei žemės ūkio srities lyderiai bandė atsakyti į klausimą „Kaip išsaugoti Europą?“.

„Valstiečių laikraštis“ pakalbino Vilniaus forume pranešimą skaičiusį Žemės ūkio rūmų pirmininką dr. Arūną Svitojų.

-Gerbiamasis pirmininke, Vilniaus forumo pavadinimas skamba labai grėsmingai. Ar tikrai pasiekėme tokią ribą, kai tenka diskutuoti apie Europos žemyno (ne tik Europos Sąjungos) išlikimą?

Simboliška, kad Vilniaus forumas įvyko Anglijoje dėl „Brexit“ pasiekus įtampos kulminaciją. Yra ir kitų pavojų. Štai mes manėme, kad Europa jau atsikratė marksizmo bacilų, o paaiškėjo, kad plinta jo atmaina – civilizaciją žlugdantis naujasis marksizmas, kuriam pirmiausia pasiduoda senosios Europos šalys. Todėl Vilniaus forume ir buvo diskutuojama, kaip elgtis krikščioniškos civilizacijos lopšiui Europai, kuri, paradoksalu, laikydamasi demokratijos principų, labai nukenčia dėl atvirumo.

-Nors žiūrėdami į žemėlapį sakome, kad Lietuva yra Europos centre, tačiau civilizacijos požiūriu esame žemyno pakraštys. Kada iki mūsų atsiris jūsų paminėtų pavojų banga, o gal jos išvengsime?

Dabartinis pasaulis yra globalus, visi su visais susiję, taigi anksčiau ar vėliau pasekmes pajausime visi. Kodėl kilo „Brexit“? Viena iš pagrindinių priežasčių – anglai tikisi išvengti Europai kylančių grėsmių ir pirmiausia – gyventojų iš kitų žemynų imigracijos. Nesiraminkime, kad ši problema mums nesvarbi, kad dauguma net priverstinai įvežamų imigrantų Lietuvoje ilgai neužsilaiko. Tik laikinai imigracija mums nekelia problemų. Augant pragyvenimo lygiui, o tai – neišvengiama, ypač jeigu išsilaikys dabartinės demografinės tendencijos, pavojų dėl gyventojų imigracijos iškils ir Lietuvai.

Veidaknygės nuotr.

-Lietuvoje palyginti nemažas nedarbo lygis, tačiau tuo pat metu trūksta darbuotojų tiek miestuose, tiek žemės ūkio sektoriuje.

Taip, reikės ieškoti kompromisų tarp siekio neprarasti tautinės valstybės ir siekio tapti ekonomiškai stipria valstybe, taigi priimti į darbo rinką imigrantus. Jeigu siektų tik ekonominės naudos, Europos šalys prarastų savo veidą. Abejoju, ar tai būtų geras pasirinkimas.

-Jūs skaitėte pranešimą „Kokia ES žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?“. Taigi kokios politikos mums reikia, kodėl ir ką mes patys galime nuveikti?

Štai 2016-aisiais, palyginti su 2010 metais, daugiausia sumažėjo ( net 41,4 proc.) ūkių, kuriuos valdė nuo 35 iki 44 metų amžiaus žmonės. Taigi iš rinkos pasitraukė aktyviausi ir turėję jėgų ūkininkauti asmenys. 2003-iaisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkstančiai darbuotojų, o 2016 metais liko tik 257 tūkstančiai, o iš viso kaimuose gyventojų sumažėjo nuo 1,134 milijono 2004 metais iki 924 tūkstančių 2018-aisiais. Jeigu tendencijos nepakeisime, tai 2030-aisiais kaimuose gyvens tik 800 tūkstančių gyventojų. Kodėl taip nutiko? Palyginkime oficialius duomenis.

Įdomu, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje 4 procentai savininkų valdė 36 procentus žemės. Šis santykis pasikeitė, kai buvo kuriama tautinė valstybė, kai buvo įvykdyta radikali žemės reforma, kai dvarų dydis buvo ribojamas iki 150 hektarų. Kokia padėtis šiuo metu?Deja, 3,5 procento ūkių subjektų valdo net 50 procentų žemės ūkio paskirties žemės. Ar ši proporcija pasikeis? ES parama kasmet auga, o dirbančiųjų ir ūkių skaičius žemės ūkyje mažėja, taigi susidarė sąlygos stambiesiems, turtingiesiems ūkiams gauti dar daugiau ES paramos ir dar labiau praturtėti, o smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams vis sunkiau rinkoje išlikti. ES parama pasiekia ne visus ūkius. Štai 1 procentas ūkių gauna net 50 procentų visos ES paramos. Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia 20 hektarų ir manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Vakarų Europos šalyse vidutinio dydžio ūkiams sudarytos sąlygos išgyventi ir tokie ūkiai laikomi valstybės stuburu.

Veidaknygės nuotr.

-Ar turite receptą ligai išgydyti?

Pirmiausia turime suprasti, kad didėjant ES paramai šios problemos neišspręsime, nes stambieji ir toliau stiprės, o smulkieji ir vidutiniai ūkiai – silpnės. Ką daryti? Nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimynės Lenkijos patirtimi. Turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15–20 hektarų ūkiams. Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje. Tačiau valstybė turi priimti politinius sprendimus. Politikams trūksta argumentų? Manau, turime aukštos kvalifikacijos mokslininkų Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, jie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti išvadas. Didelės dalies to, ką kaime praradome, jau nebesugrąžinsime, tačiau galime ir privalome išlaikyti nors dabar esančias darbo vietas. Pirmiausia kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti. Kaip tai pasiekti? Manau, tiesiausias kelias gali būti nubrėžtas dabar baigiamoje rengti baltojoje knygoje, kurioje numatyta kaimo ir žemės ūkio ateitis iki 2030- ųjų. Štai kodėl Žemės ūkio rūmų taryba atkakliai ragino šį dokumentą tobulinti, patys teikėme pasiūlymus. Jeigu baltosios knygos rengėjai į mūsų pasiūlymus atsižvelgs, tikiuosi, kad turėsime svarbų dokumentą. Tai bus didelio darbo pradžia. Jeigu to nepadarysime, galime pasiekti ribą, kai prasidės negrįžtami procesai.

-ES tiesioginių išmokų ūkininkams vidurkis – 266 eurai už hektarą. Lietuvos ūkininkai 2018-aisiais tegavo vidutiniškai po 174 eurus. Mūsų šalis pagal tiesioginių išmokų dydį yra trečia nuo galo. Kodėl taip nutiko? Neturėjome argumentų?

Derybose Europos Komisija Lietuvai pateikia mums nepriimtinus, neteisingus, pasenusius argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams negali gerokai padidinti tiesioginių išmokų, nes mūsų šalyje žemės ūkio paskirties žemė yra pigesnė nei kitose ES valstybėse, esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos, be to, lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus, nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse. Argumentai pasenę, be to, neįvertinami visi niuansai. Pavyzdžiui, žemės ūkio technikos kaina tokia pati visoje ES rinkoje, o neretai Lietuvoje net didesnė. Be to, žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje yra mažesnės nei daugelyje ES šalių, todėl ūkininkai norėtų samdomiems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, bet negali, nes neturi tiek lėšų, kiek turi daugiau paramos gaunančių valstybių ūkininkai. Jeigu nėra lėšų, tai ir nemoka. O iš kur jų atsiras? Sako, reikia efektyviau dirbti. Tačiau, norint didinti darbų našumą, reikia daugiau investuoti, o lėšų investicijoms nėra. Štai ir užsidaro ratas. Todėl Žemės ūkio rūmai 2018-aisiais ir surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje. Reikalavome, kad Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių. Mes neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome jokių lengvatų – mes reikalaujame tik vienodų konkurencijos sąlygų. Į pagalbą pasitelkėme kaimynus lenkus, čekus, latvius, estus. Deja, Briuselyje pasigedome Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių palaikymo. Tiesa, pirmoje protesto akcijoje mus palaikė Europos Parlamento narys Bronis Ropė, tačiau kiti parlamentarai tyli. Deja, jie aktyvumą parodo tik artėjant rinkimams į Europos Parlamentą.