Mūsų šalyje rūgščių dirvožemių plotai artėja prie lygio, kuris buvo prieš pradedant intensyviai kalkinti (1963 m.). Rūgštūs dirvožemiai tampa netinkami kviečiams, miežiams, rapsams, raudoniesiems dobilams, žirniams ir daugeliui daržovių auginti. Sparčiausiai rūgštėja lengvos granuliometrinės sudėties dirvos, vyraujančios Vakarų ir Pietryčių Lietuvoje. Keliolika pastarųjų metų intensyviai auginant javus ir gausiai naudojant cheminių augalų apsaugos priemonių bei mineralinių trąšų, dirvožemiai pradėjo ne tik sparčiau rūgštėti, bet ir juose sumažėjo organinės medžiagos kiekis. O tai neišvengiamai blogina dirvožemio struktūrą, didina eroziją, maisto medžiagų išplovimą.

Šiuos žalingus procesus stiprina ir kintantis klimatas bei mažesnis organinių trąšų naudojimas, nes, susiaurėjus gyvulininkystės šakai, sumažėjo ir daugiamečių žolių plotai. Todėl mažėja dirvožemio derlingasis sluoksnis, einama dykumėjimo link.

Norint stabdyti dirvų nykimą, reikėtų įterpti humino ir fulvorūgščių tiesiai į dirvožemį – kaip mineralinių trąšų ar kalkinių medžiagų priedą. Lietuvoje gaminamos paprastos granuliuotos kalkinės medžiagos ir su humino rūgščių priedu. Pastarųjų granulėje, be kalcio, yra ir dirvožemio derlingumui pagerinti svarbių medžiagų – humino bei fulvorūgščių. Kalkinių medžiagų granulės gaminamos smulkios, stambios ir labai stambios frakcijos.

Moksliniai tyrimai

Pasirenkant granuliuotas kalkines medžiagas, reikėtų atsižvelgti į granulių stambumą, nes tai turi įtakos dirvožemio neutralizavimo spartai. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vėžaičių filiale atlikti (2009 –2014 m.) tikslieji kalkinimo tyrimai su granuliuotomis skirtingų dydžių (0,1–2 mm ir 2–5 mm) kalkinėmis medžiagomis. Tyrimais nustatyta, kad dirvožemį greičiausiai – po pusmečio – pradeda neutralizuoti smulkios (0,1–2 mm) frakcijos kalkinės medžiagos, o stambios (2–5 mm) frakcijos didžiausias neutralizavimo efektas buvo pasiektas maždaug po metų.

Pakalkinus smulkia kalkinių medžiagų frakcija, dirvožemio neutralizavimas prasideda anksčiau, tačiau veikimo trukmė būna trumpesnė nei stambiosios. Todėl kiekvienas ūkininkas, prieš pasirinkdamas kalkinę medžiagą, turi žinoti, koks jo laukų rūgštumas – nustatyti dirvožemio pH ir tuo remdamasis priimti individualų sprendimą.

2012 – 2013 m. LAMMC Vėžaičių filiale buvo atlikti moksliniai tyrimai įvertinant granuliuotų kalkinių medžiagų su humino ir fulvorūgščių priedu poveikį dirvožemio savybėms ir augalų produktyvumui. Tyrimų duomenys parodė, kad kasmetinis rūgštoko (pH 5,0) dirvožemio kalkinimas (0,5 t/ha ar 1 t/ha normomis) sėjomainos grandyje (miežiai→daugiametės žolės) sumažino rūgštumą ir padidino mainų kalcio kiekį, palyginti su nekalkintu dirvožemiu. O dirvožemio mikrobiologinis aktyvumas vegetacijos pradžioje didžiausias buvo dirvožemyje, pakalkintame didesne (1 t/ha) norma.

Pakalkintame dirvožemyje miežių grūdų derlius padidėjo 4–13 proc. Šį derliaus priedą nulėmė didesnis produktyvių stiebų skaičius, varpų ilgis ir grūdų skaičius varpoje, nes pakalkintame dirvožemyje buvo palankesnės sąlygos miežiams vystytis ir augti. Didžiausias (3,85 t/ha) daugiamečių (raudonųjų dobilų ir pašarinių motiejukų) žolių sausųjų medžiagų derlius bei raudonųjų dobilų (48 proc.) kiekis jame gautas dirvožemyje, pakalkintame 1 t/ha norma. Nekalkintame dobilų buvo tik 22 proc., o derlius 6 proc. mažesnis.

Humuso medžiagos

Humuso medžiagos atlieka svarbų vaidmenį augalų mityboje ir palaiko dirvožemio sveikatingumą. Pagrindinė jų funkcija – pagerinti dirvožemio struktūringumą, agregatų patvarumą, padidinti poringumą, vandentalpą, maisto medžiagų pasisavinimą. Humuso medžiagų poreikis aktualus dėl nepakankamo organinių trąšų naudojimo.

Dirvožemiai, kurių pH yra nuo 5,1 iki 5,5, jau yra rūgštėjimo rizikos zonoje ir juose būtina taikyti palaikomąjį kalkinimą, atsižvelgiant į rūgštėjimo lygį. Dirvožemyje, kuriame palaikoma optimali reakcija, efektyvūs yra įvairūs priedai, o svarbiausi jų – humatai (humino rūgštys). Kalcio humatas pagerina dirvožemio struktūringumą, agregatų patvarumą, padidina dirvožemio mainų katijonų sumą.

Kiek kalkių

Tai priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, jo parūgštėjimo laipsnio, kalcio išsiplovimo greičio, nuo auginamų augalų, tręšimo ir kitų priežasčių. Kasmet su augalais dirvožemio ariamasis sluoksnis netenka apie 200–400 kg/ha kalcio ir dėl to dirva parūgštėja per 0,1–0,2 pH vieneto. Esant optimaliam pH (5,8–6,5) ir norint, kad dirvožemis nerūgštėtų bei augalai gautų pakankamai kalcio, reikėtų kasmet įterpti 0,5–1,0 t/ha kalcio karbonato. Tik tada galime sakyti, kad kalkinės medžiagos naudojamos kaip trąšos, reikalingos augalams ir dirvožemio biologinei pusiausvyrai palaikyti. Kai dirvožemio pH yra mažesnis kaip 5,5, kalkinių medžiagų normą reikia padidinti. Sprendimą kiekvienu atveju reikėtų priimti individualiai. Didelės vienkartinės kalkinių medžiagų normos nerekomenduotinos.

Svarbu, kad kalkinimui parinktas plotas būtų lygus, negalima kalkinti ant arimo. Kalkinių medžiagų paskleidimo kokybė ir efektyvumas priklauso nuo dirvos išlyginimo, išbarstymo tolygumo ir įterpimo gylio. Visi šie trys išvardyti etapai yra labai svarbūs dirvožemio rūgštumui neutralizuoti. Netgi tolygiai išbertos kalkinės medžiagos nebus pakankamai veiksmingos, jeigu jos bus blogai įterptos. Pagrindinis reikalavimas – kuo tolygiau įterpti į dirvožemio armens sluoksnį. Negalima jų giliai užarti plūgu. Geriausiai šias medžiagas įterpti sekliai, t. y. įkultivuoti, įakėti ar kt. Vėliau ariant jos galutinai permaišomos per visą armenį. Rūgščius dirvožemius kalkinti galima bet kada (išskyrus žiemą). Geriausia kalkinti prieš sėją nejautraus rūgštumui priešsėlį, kad būtų sudarytos geros sąlygos posėliui augti.

Dr. Regina Repšienė, dr. Danutė Karčauskienė,

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Vėžaičių filialas